Arvydas Juozaitis: "Nėra amžinų nelaimėlių ir amžinų laimingųjų"

- Šiuo metu esu tik rašytojas, prie rašomojo stalo sėdintis po dešimt valandų per parą. - pokalbį pradedame su Arvydu. - Iki Vilniaus knygų mugės noriu suspėti išleisti knygą "Rygos civilizacija". Dar paraleliai dirbu ties Lietuvos istorijos dvidešimtojo amžiaus pradžios dramomis.

Būdamas kultūros atašė Kaliningrado srityje, parašėte knygą "Karalių miestas be karalių". Dabar, būdamas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atstovas Latvijoje, "čiupinėjate" Rygą... Kokius pas kaimynus pastebėtus pliusus galėtumėte įvardinti ir įvertinti?

Kaliningrado žmonės, bent jau tie, su kuriais teko bendrauti, kur kas nuoširdesni, šiltesni nei Lietuvoje ar Latvijoje. Slavų atvirumas - nuostabus dalykas, laimintis bet kokios tautybės žmogaus palankumą. Būdamas Kaliningrade naudojausi neįkainojamu turtu - jausti, liesti Prūsijos, o kartu - ir Lietuvos, šaknis. Jos dar neužraustos, neužbetonuotos ir neužasfaltuotos.

Kadaise prieškario dvasios ieškoti važiuodavau į Kauną. Ir labai menkai jos užtikdavau. O kai kuriuose Kaliningrado kvartaluose prieškario dvasios apstu. Ir labai jauku. Kaliningradiečiai turi didelius užmojus ir pajėgūs juos įgyvendinti, mesdami didelius pinigus. Tačiau labai nustebino faktas, kad Kaliningradas vis dėlto 750 metų jubiliejų šventė ne kaip Kaliningradas, o Kenigsbergas... Iš bjauraus ančiuko šis miestas pamažu virsta gulbe.

Na, o Latvijoje žavi tai, kad latviai labiau tautiški. Įsivaizduokite sau, jie po darbo ar namuose tebedainuoja savo tautiškas dainas... Iš tiesų, tai - dainų kraštas. Latviai turi daugiau skonio, gražesnė buities kultūra.

Na, o kokie Lietuvos pliusai, Jūsų akimis?

Lietuvoje nėra ryškių pilietinių konfliktų tarp gyventojų. Lietuvoje, kitaip nei Kaliningrado srityje ir Latvijoje, esame išsaugoję gamybą. Todėl nuosmukis per krizę nėra toks ryškus, kaip minėtose teritorijose.

Dabar jau klausimas Jums kaip filosofui - kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, kai per sunkmetį, trūkstant lėšų, nebegali gyventi taip, kaip esi įpratęs?

Atsakyti galėčiau savo asmenine patirtimi. Mano pajamos sumažėjo tūkstančiu litų. Na, ir nebegaliu nusipirkti dviračio. Anksčiau maudytis Baltijoje važiuodavau skolintu dviračiu. Kai jį grąžinau, ketinau įsigyti nuosavą. Nenusipirkau...

Sėdote į mašiną?..

Mašinos neturiu ir to nelaikau tragedija.

Bet tai priemonė taupyti laiką...

Tai tik iliuzija. Kai yra mašina, žmona prašo nuvežti ten, vaikai - ten. Prasideda bergždžias laiko švaistymas. Jos remontai, detalių paieškos. Automobilis tikrai reikalingas tik vienišoms mamoms ir tėčiams. Na, o sunkmečiu žmonės priversti kiek atsisakyti prabangos. Krizė prispaudžia gyventi minimaliai. Bet aš nežinočiau, ką patarti senjorams, kurie neturi pajamų iš šalies. Ką patarti neįgaliesiems, kai šiems nukirptos ir iki tol skurdžios pašalpos...

Štai dabar ir norėčiau paklausti: kai generavote Atgimimo idėjas, kai Sąjūdžio deklaracijose Jūsų žodis, idėja tapdavo materija, kokią turėjote Lietuvos viziją?

Tikrai niekada negalvojau, kad gyvensime rojuje. Netgi skaistykloje... Suvokiau, kad teks gyventi sunkioje įtampoje. Ir, garbės žodis, buvau įsitikinęs, kad laimės tikėtis nėra ko. Beje, jos ir nebūna. Yra tik džiaugsmo akimirkos. Man kelia juoką tai, kad JAV Konstitucijoje įrašyta nuostata, jog kiekvienas turi prigimtinę teisę siekti laimės...

Nesitikėjau tokios totalinės emigracijos, nors tokias tendencijas pajutau dar antrąją Sąjūdžio vasarą. Aktyvus Sąjūdžio veikėjas, beje, juvelyras, neslėpė savo tikslų - na, čia pasitvarkome ir aš "varau" į Ameriką... Taip, jis dabar ten dirba, gyvena... Tokia buvo jo siekiamybė. Suvokus tai, tuomet man pasidarė baisoka... O dabar tai - faktas. Užtat aš esu prieš dvigubas pilietybes - nori tik teisių, neužsikraudami jokių pareigų, neįsipareigodami.

Na, o kodėl Jūs ir pats tarsi pabėgote iš Lietuvos?

Aš visą gyvenimą norėjau tik rašyti. Tačiau gyvenimas, tarsi pasityčiodamas, mane vis įsukdavo į kažkokius verpetus. Iš Vilniaus "emigravau" į Klaipėdą - toliau nuo politinių batalijų, valdžios koridorių. Na, o dabar Latvijoje - dar toliau nuo peripetijų, kurios išbalansuoja, suryja laiką ir jėgas. O dabar juntu distanciją - nebe taip jau ir berūpi. Latvijoje labai gerai jaučiuosi dar ir dėl to, kad čia labai dramaturgiška gyvenimo aplinka. Kad ir kur atsidurčiau, trokštu įvaldyti tą aplinką rašydamas knygas.

Gal susibičiuliavote su Raimondu Paulu?

Kartais tenka būti tuose pačiuose renginiuose, tačiau mes nesame pažįstami. Na, nesu kalbėjęs su juo. Bet jį laikau Latvijos jėga ir legenda. Nuo 1969 metų jis populiarina savo šalį, kurdamas muzikinį foną.

Netgi Latvijos radijas yra kitoks - įsijungęs bet kurią stotį, suvoki, kad tai yra latviškas radijas - dėl muzikos. To nepasakysi apie Lietuvos radijo stotis, kurios barška, tarška, neturėdamos savo etiketės. Įsijungęs lietuvišką kanalą nelabai suprasi, ko ir vardan ko klausaisi.

Kai kas R. Paulą kaltina kosmopolitizmu jau vien todėl, kad į Jūrmalą suguža visa Rusija...

Tokiais kaltinimais svaidytis gali tik siaurakakčiai...

Jūrmalos pliažuose jau buvo pradėjusi žolė želti. Pats tai stebėjau. Kas važiuos į tą Jūrmalą? Suomiai, švedai? Vienas kitas vokietis - galbūt. Sentimentai...

Be "Naujosios bangos" festivalio, kurio dvasinis tėvas - R. Paulas, be "Jurmalinos", į kurią suvažiuoja geriausi Rusijos humoro meistrai, o paskui juos - ir tūkstančiai smalsuolių ir gerbėjų, Jūrmala tikrai būtų žole užžėlusi... O dabar ji įgijo ir tarptautinę etiketę, nes čia suvažiuoja dainininkų iš įvairių Europos bei Azijos šalių.

Kaip atrodo Arvydo Juozaičio laisvalaikis?

Kad aš jo neturiu... Net išsirengti į būtiniausius susibūrimus man prabanga. Einu tik ten, kur gaunu naujos informacijos arba impulsų idėjoms...

Kur gyvena Jūsų vaikai?

Kai mirė šviesaus atminimo mano uošvis, pardavėme jo namą Žvėryne ir nupirkome kelis butus vaikams. Sūnus Vygaudas ir duktė Aldona yra baigę Klaipėdos universitetą. Bet jiems atrodė, kad Klaipėdoje gyvenimas lėtesnis, tad išsikraustė į Vilnių.

Ir pabaigai - kuriai daliai lietuvių šiuo metu save priskirtumėte - laimėjusiems ar pralaimėjusiems?

Nėra amžiams laimėjusiųjų ir amžiams pralaimėjusiųjų... Nėra amžinų nelaimėlių ir amžinų laimingųjų (šypsosi). Džiaugiuosi tuo, kad savo nuostatos - neiti į valdžią - nesutrypiau...