Arvydas Juozaitis lopo istorijos spragas

Ko mes nežinom apie su Vilnijos kraštu glaudžiai susijusias kontroversiškas asmenybes Juzefą Pilsudskį ir Feliksą Dzeržinskį? Kas buvo Vaišvilkas? Kuo nusipelnė Klaipėdai karalienė Luizė? Į šiuos klausimus atsakymus pateikia nelengvos ir atsakingos misijos pastaruoju metu ėmęsis filosofas, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, publicistas Arvydas Juozaitis. Jis vieną po kitos rašo istorines dramas ir tai daro itin pasiaukojamai ir kruopščiai, nes politinių ir ekonominių skersvėjų perpučiamoje šalyje literatūrine kalba kartais galima pasakyti kur kas daugiau negu iš tribūnos.

- Artimiausia jūsų dramų premjera - "Širdis Vilniuje". Režisierius J.Vaitkus su Jaunimo teatro aktoriais bando scenoje įkūnyti jūsų viziją apie dviejų prieštaringai vertinamų istorinių asmenybių J.Pilsudskio ir F.Dzeržinskio susitikimą. Kodėl jūs sumanėte tokią keistą politinių veikėjų, kurie iš tiesų niekada nebuvo susitikę, idėjų ir jausmų dvikovą?

- Taip, jie nebuvo susitikę, bet mano dramos skaistykloje jie susitinka po mirties, tiksliau, tuo metu, kai Lenkijos maršalo J.Pilsudskio širdis 1936 metais laidojama Vilniuje. Tai apskritai unikalus atvejis pasaulio istorijoje, tad į jį verta pažvelgti giliau, nors F.Dzeržinskis apie tai kalba ironiškai. Apie panašius istorinių asmenybių, gyvenusių skirtingais laikotarpiais ir skirtingose šalyse, menamus susitikimus kalbama ne vienoje pjesėje. Prisiminkime kad ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytą Pauliaus Barco "Susitikimą", kuriame vaizduojamas niekada neįvykęs dviejų kompozitorių J.S.Bacho ir J.Haidno dialogas. Per tokių asmenybių, genijų mintis dramaturgams patogu nagrinėti vieno ar kito laikotarpio problemas.

- Bet jūsų pjesėje susiduria ypač kontroversiškos ir šiais laikais įvairiai vertinamos asmenybės, glaudžiai susijusios su Vilniaus krašto istorija, - J.Pilsudskis ir F.Dzeržinskis.

- Mano pjesėje veikiau atskleidžiamas konfliktas ne tarp žmonių, o tarp dviejų valstybių - tarp bolševikinės Rusijos ir atgimusios Lenkijos. Per tą susitikimą atsiskleidžia trijų valstybių bei tautų - lenkų, rusų ir lietuvių - charakteriai. Čia Dievas liepė apie tai šnekėti, nes jie abu gimė Vilnijos krašte, abu mokėsi dabartinio Vilniaus universiteto patalpose. Jų amžiaus skirtumas - dešimt metų, abu iš pradžių buvo Lietuvos socialdemokratų gretose, paskui vienas pasuko į Rusijos sparną, o kitas tapo Lenkijos politikos ir karo veikėju. Visą tą beprotybę, kuri buvo apėmusi XX amžiaus pradžią, stengiausi parodyti. Beje, tam, kad atsiskleistų asmenybės, reikia ekstremalių istorinių sąlygų.

- Esate vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, buvote ir esate drąsus žmogus. Ar nesibaiminate, kad jūsų pjesė apie J.Pilsudskį šiuo metu, kai mūsų valstybėje gyvenantys kai kurie lenkai jaučiasi skriaudžiami, gali atrodyti drastiška?

- Gal kam bus naujiena, kad J.Pilsudskis buvo pusiau lietuvis, žemaičių kilmės, lietuviškai kalbėjęs ir lenkus laikęs žemesniais už žemaičius. Lietuvių auditorijai turėtų būti įdomu, į kokius siaubūnus kartais išvirsta tautiečiai. Nors jis, beje, leido lietuviui Gabrieliui Narutavičiui, kurio brolis buvo 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, tapti Lenkijos prezidentu. Po penkių dienų jį nušovė taip pat lietuviai. Tad mūsų kaimyninių valstybių istorijoje yra daugybė įdomių dalykų, kuriuos derėtų mums prisiminti. Man regis, ši pjesė pasirodys pačiu laiku, nes vargu ar kam nors iš paprastų žmonių, ne istorikų, kiltų noras vėl ir vėl kapstytis ir narplioti lenkų, lietuvių ir rusų istorines peripetijas. O čia, scenoje, daug kas kaip ant delno. Tai ir buvo vienas iš mano darbo tikslų. Džiaugiuosi, kad mano dramos domina režisierius, nes gaila būtų jas rašyti į stalčių.

- Jūsų pjesėje yra frazė: "Kiekvienas lenkas Lietuvoje - lietuvis", be to, dar kalbama apie lietuvius, tapusius pasaulio piliečiais.

- Pats dramos pavadinimas "Širdis Vilniuje" turi platesnę prasmę. Iš tiesų spektaklyje daug peno ir lenkams, ir lietuviams. Man, išstudijavusiam daug medžiagos apie lietuvių ir lenkų santykius, peršasi išvada, kad per didelis artumas su Lenkija lietuvius pražudo. Jie tampa lenkais ir Lietuvos priešais. Įrodymas - J.Pilsudskio likimas. O štai Vilnijos krašte gimęs ir augęs F.Dzeržinskis platesnius savo veiklos horizontus atrado Rusijoje. Mane apskritai labai domina tos charizmatiškos lietuvių asmenybės, kurios turėjo įtakos kitų didžiųjų tautų likimui. Dramos šiuo metu yra svarbiausias mano darbas, rūpestis ir aistra - viskas kartu. Šie metai man itin derlingi. Pagrindinės ir man labai svarbios trys dramos parašytos būtent šiemet. Dramą apie Prūsijos dvaro karalienę Luizę, buvimo Klaipėdoje metus ir aktualius to laikotarpio įvykius uostamiesčio dramos teatre ketina statyti Gytis Padegimas. Tai istorikų nepaliesta tema, todėl kurti buvo labai įdomu. Įamžinimo vertas ir šios moters likimas. Ieškojau paaiškinimo, kodėl apie karalienę Luizę, taip dievinamą vokiečių tautos, tiek daug sukurta mitų ir Klaipėdoje, ir Karaliaučiuje. Trečia drama taip pat yra J.Vaitkaus rankose - apie Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką.

- Kodėl jums kirba dramose parodyti tai, ko, mano galva, per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų nepadarė istorikai?

 - Tai yra prigimties dalykas. Herojiškos istorinės asmenybės, manau, yra brangios ir daro įtaką kiekvienam žmogui, o tiesa ar bent dalis jos apie tuos, kurie kūrė ar gelbėjo sunkiais laikotarpiais Lietuvą, mums labai svarbi.

- Gal pats esate studijavęs istoriją?

- Ne, aš šioje srityje esu savamokslis. Antra vertus, rašytojas nebūtinai turi būti baigęs istorijos mokslus. Ko gero, jam daug svarbiau ir įdomiau studijuoti istorijos mitus. Bet aš daug skaitau ir faktinės medžiagos, kurios, archyvams plačiau atvėrus duris, pakanka. Tai, ką kuriu, yra paremta mitais, archyvuose atrastais istoriniais dokumentais, laiškais bei kita medžiaga. Dabar rašau naują dramą apie vieną kultinę istorinę asmenybę ir esu atradęs labai daug įdomių dalykų.

- Apie kokią?

- Kol kas nesakysiu, nes pirmiau tą istorinę dramą reikia pabaigti.

- Vadinasi, jeigu istorikai neskuba ar nespėja lopyti mūsų istorijos spragų, tai turi bandyti padaryti rašytojai. Be istorinių archyvų, iš kur dar semiatės faktų?

- Štai labai daug medžiagos apie Vaišvilką radau nepaprastai vertingoje literatūrologo Algimanto Bučio "Mindaugo laikų literatūros istorijoje", joje yra tikrų atradimų. Gaila, kad ne visi supranta ir nėra iki galo įvertinę, kokią dovaną jis pateikė Lietuvai, atrasdamas, kad mūsų raštijos pradžia yra 100 metų ankstesnė negu Gedimino laiškai. Mūsų stereotipai neleidžia tinkamai suvokti ir įvertinti šio literatūros mokslininko tyrinėjimo svarbos. Perskaičius šią knygą man ir kilo idėja parašyti dramą apie Vaišvilką. O ūpas įgyvendinti tai, kas dar mums nežinoma, bet svarbu, atsiranda tada, kai žinai, kad tam yra terpė ir kad tai gali būti įdomu tiems, kuriems rūpi mūsų šaknys.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"