Arvydas Gaidukevičius: "Didžiausias mano turtas - žmonių pasitikėjimas"

A. Gaidukevičius yra vienas iš klaipėdiečių, kurių iniciatyva ir pastangomis 10-ajame dešimtmetyje, vadinamojo laukinio kapitalizmo, o paprastai tariant - reketo, laikais uostamiestyje buvo įkurta viena pirmųjų oficialių saugos tarnybų. Iš pradžių tai buvo privačios bendrovės skyrius, vėliau jis įsiliejo į atskirą įmonę, dar vėliau - į tarptautinę kompaniją.

Trys dešimtmečiai vadovaujamo darbo patirties. Startas priešgaisrinės apsaugos tarnyboje ir nuoseklus ėjimas pirmyn. Šiandien A. Gaidukevičius, susitikęs su žmogumi, pretenduojančiu dirbti jo vadovaujamame saugos kompanijos skyriuje, sako pirmiausiai žiūrintis ne į patirtį, bet į tai, ar jis turi noro mokytis, ar yra pasirengęs nuosekliai dirbti. "Renkuosi intuityviai ir iki šiol neapsirikau", - sako kompanijos "G4S Lietuva" Klaipėdos ir Šiaulių regionų vadovas.

Mados tendencijos

Dirbate didžiausioje pasaulio saugos paslaugų kompanijoje. Kiek darbuotojų yra po jūsų sparnu?

Tarptautinė kompanija "G4S" turi savo padalinius 125 pasaulio valstybėse. Iš viso joje dirba 620 tūkst. žmonių. Lietuvoje esantis padalinys šiuo metu turi apie 2000 darbuotojų ir aptarnauja daugiau kaip 25 000 objektų verslo, viešajame bei privačiame sektoriuose. Tai vienas didžiausių darbdavių mūsų šalies privačiame sektoriuje. Aš esu dviejų - Klaipėdos ir Šiaulių - regionų vadovas, juose dirba 500 darbuotojų.

Kiek iš jų pažįstate asmeniškai?

Geras klausimas... Gal apie du šimtus.

Kokią dalį jūsų gyvenimo užima darbas?

Didelę... Bet aš negyvenu savo kabinete. Mano darbas labai dinamiškas.

Turiu galvoje ne kiek laiko praleidžiate darbo kabinete, bet kiek laiko darbas užima jūsų mintis.

Šia prasme - 24 valandas per parą. Tokia darbo specifika: turiu nuolat žinoti, kas vyksta.

Sako, kad vadovai nieko nedirba, tik vadovauja.

Yra ir tokia nuomonė... - juokiasi. - Jeigu laikysime, kad verslo strategijų kūrimas, konkurencinės rinkos analizavimas, naujų technologijų diegimas, sprendimų priėmimas ir asmeninė atsakomybė už juos, darbuotojų atranka, mokymas ir motyvavimas, nuolatiniai kontaktai su klientais... ir taip toliau... jeigu visa tai nėra darbas, tuomet galime sakyti, kad vadovai nedirba, tik vadovauja.

Nepaminėjote kontaktų su vagimis.

O taip, tarp mūsų nuolat vyksta "klasių kova" - tarp vagių ir saugos tarnybų. Mes domimės jų "mados tendencijomis", jie analizuoja mūsų veiklą. Turime gerai pažinti vagių "darbo" specifiką, kad galėtume sukurti sprendimus, kurių jie negalėtų perprasti ir įveikti.

O yra tekę pabendrauti su vagimis asmeniškai?

Man dažnai sako: štai jūs tokie kieti, o vagių vis tiek pilna. Reikalas tas, kad mes vagių negaudome, tai daro policija. Mes saugome turtą. Bet tiesiogiai pabendrauti yra tekę ir su vagimis.

Ką aš galiu apie juos pasakyti..? Vagis vagiui nelygu. Vieni jų veržiasi į kalėjimą kaip į savo namus, nes nesugeba jų susikurti visuomenėje, ir čia galime ilgai kalbėti apie įvairias priežastis, kodėl jie vis sukasi tame uždarame rate. Bet yra ir kita kategorija - tai profesionalūs vagys, sąmoningai, ciniškai parazituojantys iš žmonių gero.

Šimtai milijonų grynųjų

Minėjote, kad pats rūpinatės regiono darbuotojų atranka ir karjera. Kuo vadovaujatės pasirinkdamas? Diplomą parodyti prašote?

Aš manau, kad Lietuvoje pervertinamas aukštojo mokslo diplomas ir nepelnytai nuvertinti amatai. Todėl turime tiek daug prastų specialistų "su aukštuoju" ir tiek mažai gerų amatininkų, nes jie išvažiuoja į užsienį. Rinkdamasis darbuotoją, aš pirmiausiai atidžiai perskaitau jo gyvenimo aprašymą. Ir dabar štai turiu 30 CV, rengiamės priimti vadybininką. Dažname CV būna parašyta "vadybos magistras", bet nerasta nei kablelių, nei noro patraukliau pristatyti save.

Perskaitęs CV, kandidatus kviečiu į pokalbį. Man svarbu pačiam pamatyti, ar labai žmogus suinteresuotas dirbti šitą darbą, ar turi pakankamai noro mokytis, ar yra pasirengęs kruopščiai, nuosekliai dirbti. Renkuosi intuityviai ir iki šiol neapsirikau.

Kas pasufleruoja, kad žmogus motyvuotas?

Pirmiausiai tai išduoda jo padaryti namų darbai: kaip savo CV jis išryškina stipriąsias savybes, o per pokalbį matyti bendras supratimas apie įmonę. Ar jis žino, kur atėjo? Kartais žmogus "darbinasi" nenutuokdamas, kur. Mes nereikalaujame iš jaunų žmonių patirties - iš kur jie jos turės? - ir nesitikime kokių nors specifinių gebėjimų, nes visko galima išmokyti, jeigu tik jis pats to nori.

Lietuvos darbdaviai skundžiasi, kad jaunimas per daug tikisi, o jaunimas sako, kad Lietuvos darbdaviai ieško vergų.

Nereikia būti vergu, bet ir nereikia sėdėti ir bambėti, kad kažkas tau kažko neduoda. Pavyzdžiui, mūsų administracinė komanda yra suformuota iš buvusių eilinių darbuotojų. Komercijos skyriaus vadovas Donatas, Fizinės saugos skyriaus vadovas Vidmantas savo karjerą pradėjo nuo apsaugininko pozicijos. Dabar jiems yra patikėti labai atsakingi sprendimai. Inkasacijos skyriaus vadovas Aloizas taip pat darbą pradėjo nuo paprasto inkasatoriaus, o dabar jam patikimi šimtai milijonų grynųjų pinigų.

Kaip tai?

Mūsų kompanija teikia ir tokią paslaugą: pinigai yra surenkami, perskaičiuojami ir įskaitomi į banko sąskaitą. Arba gabenami į kliento nurodytą pristatymo vietą. Mes aktyviai dalyvavome ir euro įvedimo procese: suskaičiavome didžiąją dalį eurų. Įdomus faktas: Lietuvoje surinkome 61 toną popierinių litų. Sudėjus juos vorele, išeitų 8 115 kilometrų. Pristatėme 91 toną popierinių eurų - 13 440 km sudėjus vorele. Todėl ir sakau: kad galėtum vadovauti tokiam sektoriui, turi parodyti savo stipriąsias puses, užsitarnauti pasitikėjimą. Yra daug tokių sėkmingos karjeros pavyzdžių.

Kelio strategija

Tikite sėkme?

Ne. Tikiu pastangomis. Už sėkmę, už savo teisybę kartais reikia kovoti dantimis ir nagais. Tikiu iniciatyvumu, drąsa pasakyti, kas blogai, ir noru padaryti geriau. Netikiu niurzgėjimu, kalbomis, kad seniau buvo geriau, kad dabar viskas tik blogai. Dažniausiai taip kalba žmonės, kurie mažai daro tam, kad būtų geriau. O savaime niekas nepasidaro, veltui niekas nieko nedalina.

Jūs pats nieko negavote veltui?

Viską reikėjo užsidirbti. Aš kilęs iš paprastos darbininkų šeimos, savo karjerą pradėjau gaisrinėje... Beje, mokykloje mane, matyt, laikė beviltišku.

Kodėl? Blogai mokėtės?

Mano pažymiai nebuvo blogi, bet pastangų daug nedėjau, pamokų beveik neruošdavau. Sukdavausi ekspromtu. Buvau tiesmukas, netgi įžūlus. Gyvenau savame pasaulyje - tarp knygų, labai daug skaičiau, ypač domėjausi senąja Lietuvos istorija. Dar lankiau muzikos mokyklą, apie 10 metų dainavau berniukų chore "Gintarėlis".

O dabar dainuojate?

Ne, dabar esu tik klausytojas, - juokiasi.

Kokios muzikos klausotės?

Aš - Džiazo festivalio fanas. Mūsų įmonė visada nuoširdžiai remia šį unikalų Klaipėdos renginį, taip pat Lietuvos konkūrų čempionatą Dargužiuose.

Žavitės žirgų sportu?

Taip, tai žodžiais nenusakomas įspūdis... Žmogus ir žirgas - pats gražiausias duetas. Jodinėjimas yra mano nerealizuota svajonė.

Kokių dar turite aistrų? Gal esate ekstremalas?

Ne, nesu nei ekstremalas, nei kelionių maniakas. Mėgau važinėti dviračiu, kol atradau golfą. Mes su žmona esame Klaipėdos golfo klubo nariai.

Vyrauja nuomonė, kad tai brangus ir nuobodus sportas... snobams.

Tai absoliučiai klaidingas stereotipas. Pirma, golfas nėra brangesnis užsiėmimas už, tarkime, tenisą. Antra, tai anaiptol ne monotoniškas žaidimas. Gana didelis fizinis krūvis - per vieną raundą nueini apie 10 km. Bet golfas nėra tik sportas: citius, altius, fortius. Šis žaidimas reikalauja dėmesio koncentracijos ir strateginio mąstymo: turi įridenti kamuoliuką į visas tako duobutes atlikdamas kuo mažiau smūgių. Gali rinktis: arba trumpesnę, bet sudėtingesnę trajektoriją - mušti per vandenį, arba eiti aplinkui - trunka ilgiau, bet įmušti lengviau. Širdis sako "varyk", protas sako "sustok". Turi įvertinti savo jėgas, savo lygį.

Filosofiška.

Taip. Kelio strategija. Kai pasieksi tam tikrą lygį, gali eiti trumpesniu keliu. Be to, tai ir malonumas pabūti gamtoje, kultūringai leidžiant laiką tarp inteligentiškų, brandžių žmonių. Čia nėra jokio snobizmo. Tai, sakyčiau, labiau terpė saviauklai. Bendravimo, savitvardos mokykla.

Apie saviauklą... Sakėte, buvote tiesmukas, netgi įžūlus. O dabar?

Stengiuosi toks nebūti, bet vis tiek visada pasakau į akis, ką galvoju. To paties tikiuosi ir iš kitų: nekalbėti už nugaros. Negaliu pakęsti neišspręsto konflikto, kuris tvyro ore ir trukdo dirbti, bendrauti. Bet kuri aštri situacija visus išbalansuoja. Kita vertus, mano darbo specifika tokia: aštrios situacijos, visada prie konflikto ribos.

Ir turbūt ne visuomet pavyksta išvengti konflikto?

Visada stengiuosi susitarti. Aš ir savo vaikus taip mokiau: gerai pagalvok, ar verta pradėti karą. Bet koks karas atima daug energijos, kurią gali panaudoti kūrybai, o ne griovimui. Jeigu atsitiko taip, kad konfliktas įvyko, ir jeigu esi jo iniciatorius, drąsiai pažvelk žmogui į akis ir nebijok atsiprašyti. O jei aštriai padiskutavai su kolega darbo tema, dar nereiškia, kad negali su juo eiti pietų. Visi esame pirmiausiai žmonės.

O kada reikia karo? Kada jis neišvengiamas?

Tada, kai susitarti nepavyksta ir kėsinamasi į tavo ar tavo artimųjų gyvenimą, vertybes, į tai, kas tau brangu, kai nori atimti tai, kas jam nepriklauso.

Kas yra brangiausias jūsų turtas?

Brangiausia, ką turiu, - tai aplink esantys žmonės, o didžiausias sukauptas turtas - jų pasitikėjimas.

Kostiumas išleistuvėms ir vestuvėms

Kur jūs užaugote?

Kauno gatvėje. Mano tėvai ten įsikūrė, kai buvau dvejų metukų.

Ką prisimenate iš vaikystės Kauno gatvėje?

Prisimenu nepaprastą bendruomeniškumą, kurio galima pavydėti ir šiandien. Žmonės bendrai kūrė ir puoselėjo aplinką, sodino augalus, mes, vaikai, prisimenu, kieme statydavom palapines, o pensininkai ant suoliukų žaisdavo šaškėmis...

Ką veikėte po vidurinės?

Iškart vedžiau. Tiesą sakant, pareiškimus padavėme dar nė nebaigę mokyklos. Po to įgijau suvirintojo specialybę ir išėjau į armiją. Tarnavau Kaliningrado srityje. Grįžęs įsidarbinau gaisrinėje Šiaulių gatvėje. Priešgaisrinės apsaugos tarnyboje išdirbau 7 metus. Po to 7 metus dirbau "Nesėje". Pastaruosus 16 metų dirbu šioje kompanijoje. Tai trečioji darbovietė per 30 darbo metų.

Padavėte pareiškimus tuoktis nė nebaigęs vidurinės?

Dar buvo likę du mėnesiai mokytis paskutinėje klasėje. Vedžiau liepos mėnesį su tuo pačiu išleistuvių kostiumu. Kai išėjau į armiją, žmona liko su 10 mėnesių sūneliu.

Jaunystė - ne kliūtis laimingai santuokai?

Ne kliūtis. Svarbu, kad tai būtų tavo žmogus. Mane visada traukė ir traukia namo, geriausiai ten jaučiuosi... Mes su Vilma 43 metai esame kartu. Nuo pirmos klasės. Rimtai draugauti pradėjome nuo 15 metų, o susituokėme prieš 32 metus, būdami aštuoniolikmečiai. Šį pavasarį abu atšventėme penkiasdešimtmečius.

Papasakokite daugiau apie vienintelę savo gyvenimo mylimąją. Kokia ji?

Švelni, santūri, išmintinga. Niekada nekelia balso, bet sugeba išsireikalauti. Ji mano draugė ir mano atsvara. Kažkada aš ją bandžiau pakeisti... pagal save, kol susiprotėjau. Būtent tokia, kokia yra, ji nuostabiausia.

Kodėl bandėte pakeisti?

Grįždavau iš darbo prisivadovavęs ir dar vis tiek vadovaudavau namuose. Daryk taip, elkis kitaip...

Kaip auklėjote savo vaikus?

Su meile, bet gana griežtai. Dabar keičiasi auklėjimo tendencijos, bet aš manau, kad reikalavau teisingai.

Ko reikalavote?

Atlikti savo pareigas, laikytis įsipareigojimų, savo žodžio, prisiimti atsakomybę.

Kuo dabar užsiima jūsų atžalos?

Dukra Laura baigė turizmo rekreacijos studijas ir išvyko į Vilnių, ji dirba dideliame viešbutyje - dabar pats karjeros įkarštis. Sūnus Deividas gyvena Klaipėdoje, dirba laivų agentavimo ir krovinių ekspedijavimo kompanijoje.

Išgyvenote tuščio lizdo etapą?

Taip, buvo nelengva prie priprasti gyventi be vaikų. Laimei, mes su žmona esame geri draugai ir turime bendrų pomėgių, vienas iš kurių yra golfas. Tai galimybė pabūti kartu kitaip. Ir dar golfas geras tuo, kad moteris gali varžytis su vyru ir net jam "užkrauti", o tai ją labai įkvepia, - šypsosi.

O kokių dar turite bendrų pomėgių?

Geras maistas. Mes abu mėgstame gaminti. Prenumeruojame visus įmanomus žurnalus šia tema. Nesame dideli specialistai, bet šį tą suprantame... Domimės, ieškome, išbandome, kviečiamės draugus ragauti patiekalų. Mano sritis - kepsniai, žmonos - desertai. Taip pat patinka geras vynas - su saiku, nes aš nemėgstu būti apsvaigęs.

Ką dirba jūsų žmona, kokia jos profesija?

Ji turi ikimokyklinio auklėjimo pedagogės diplomą. Pagal specialybę dirbo labai trumpai, bet veiklos visada turėjo - tiek, kiek pati norėjo.

Visada klaipėdietis

Jūs dirbote įvairiomis sąlygomis Lietuvoje, įvairiais laikmečiais...

Taip, išties gyvenau ir tarybiniais laikais, ir laukinio kapitalizmo, ir...

Kaip pavadintumėte dabartinę epochą?

(Susimąsto) Viltimis. Užuomazgomis, startu... Per 25 metus labai daug padaryta, ir aš manau, kad Lietuva turi geras perspektyvas.

O Klaipėda?

Mūsų miestas unikalus. Čia žmonės laisvesni, paprasčiau elgiasi, atviriau bendrauja... Daug metų dirbu su įvairių Lietuvos regionų žmonėmis, jie išties gana skirtingi, ir žinote, ką pastebėjau... Bet kuris, atsikraustęs į Vilnių ir pagyvenęs ten keletą metų, sakys, kad jis - vilnietis, o štai klaipėdietis, net ir 10 metų išgyvenęs sostinėje, vis tiek sakys, kad jis klaipėdietis.

Bet liks Vilniuje.

Taip, ten daugiau galimybių. Tikrai reikia daug nuveikti, kad Klaipėda išlaikytų arba susigrąžintų savo jaunimą.

Ko labiausiai trūksta Klaipėdai, ko linkite miesto valdžiai?

Konkrečių sprendimų, greitų pokyčių. Aš manau, kad artimiausi 3-4 metai bus lūžio laikmetis.

Kodėl taip manote?

Todėl, kad žmonės išrinko savo merą, parodė pasitikėjimą. Tai ne partijų susitarimas, kuriuo galima manipuliuoti, kurį galima atšaukti. Tai miesto vadovui atriša rankas.

Ko tikitės iš atrištų rankų?

Drąsaus darbo, kuris skatintų ir leistų plėtotis tinkamoms aplinkybėms ir sąlygoms investuoti Klaipėdoje. Tada keisis ir miesto veidas. Nors jis ir taip sparčiai keičiasi, gražėja. Gaila, kad kol kas vyrauja negatyvus visuomenės požiūris į verslininkus, nors jie ne tik kuria darbo vietas, moka mokesčius, bet ir tyliai, be pompastikos gražina Klaipėdą - ar pastebėjote, kaip renovuojami griuvėsiai virsta dailiais namais? Verslininkų dėka tebeturime "Meridianą", kurio vietoje galėjo likti akis badanti juoda skylė.

Bet Klaipėdos grožį svečiams galima aprodyti per 15 minučių. O ką veikti toliau?

Taip, tokie jau mes esame - mažiukai, bet mes turime sutvarkytą Turgaus gatvę, Danės krantinę, priėjimą prie marių, karilijoną, Delfinariumą, jūrą... Kodėl nematome to, kas gražu, nesidžiaugiame tuo, ką turime? Anot vieno klaipėdiečio, dabar dirbančio Maskvoje, Klaipėda turi visus sveiko miesto atributus: vieną dieną gali žiūrėti "Eurolygos" rungtynes "Švyturio" arenoje, kitą - pabūti "Impulse", baseine ir pirčių komplekse, trečią dieną praleisti golfo aikštyne. Toks laisvalaikis ne kiekvienam Maskvos milijonieriui prieinamas. Ten paprasčiausiai atstumai per dideli, o čia viskas - vienoje vietoje. Bet, žinoma, visada reikia judėti į priekį, įgyvendinti naujus projektus, pavyzdžiui, "Memelio miesto" teritorijoje.

Pats sau druska

Ko linkėtumėte savo kartai ir - naujajai?

Savo kartai linkėčiau matyti ir vertinti tai, kas pasiekta, nepuoselėti baimių, pykčio, pavydo. Jaunimui, kuris grįžta iš pasaulio šalių išsilavinęs, su dideliu akiračiu, galimybėmis ir entuziazmu, linkiu toliau auginti ir laisvinti Lietuvą. Tęsti tai, ką pradėjo tėvų karta, ir gyventi geriau už mus. Turi mūsų visuomenėje susikurti vidurinioji visuomenės grandis, kurios dabar trūksta.

Sakote, jaunimas grįžta?

Ir ne tik jaunimas. Mes jaučiame, kad lietuviai grįžta. Jau ima judėti įšaldyti namai, pinigai... Geri ženklai akivaizdūs.

Geri ženklai, geri darbuotojai, geri vadovai, geri kaimynai, valdžia gera ir net vagys iš esmės - geri... Jūs gėritės viskuo aplinkui. O kaip gyvenimo druska? Kas jūsų netenkina, kas erzina ir kelia problemų?

Aš pats - sau.

Esate labai savikritiškas.

Tai irgi kartais problema, - juokiasi. - Esu labai reiklus sau, gal kartais pernelyg.

Kur išmokote matyti gėrį, vertinti žmones, reikalauti pirmiausiai iš savęs?

Specialiai niekas nemokė. Pats gyvenimas, patirtys mokė... Pozityvaus, doro požiūrio į gyvenimą pagrindus padėjo mama. Jai dabar 90 metų. Pilna jėgų, užsiima sodo logistika ir džiaugiasi anūkais bei proanūkiais.

Kiek jų yra?

Penketas. Visos mergaitės. Aš turiu septyneriais metais vyresnį brolį, kuris užaugino keturias dukras. Jos susilaukė trijų dukrų. Mano sūnus turi irgi dvi dukreles... Iš būrio mano su broliu palikuonių - 10 merginų ir tik vienas vyras.

Ką ruošiatės nuveikti per kitus 50 metų? Kokios jūsų ambicijos, svajonės?

Aš realistas, negyvenu svajonėse. Neturiu didelių ambicijų - nei tapti prezidentu, nei skristi į kosmosą, užtat turiu pakankamai mažų planų. Esu dėkingas gyvenimui už tai, kad esu savo vietoje, už tai, kad mane supa geri žmonės - darbe, šeimoje, laisvalaikio metu, visuomeninėje veikloje. Nieko nenoriu keisti.