Artyn Donelaičio žemės

K. Donelaičio draugija šiemet švenčia 25-uosius atkūrimo metus. Su šio sambūrio vadovu kalbamės apie lietuvių teisę ir pareigą saugoti savo kultūrinį, kalbinį paveldą dabartinėje Kaliningrado srityje.

Aktyvūs sūduviai

Balandžio 28-ąją Marijampolėje rengiami Skaitymai, skirti Mažajai Lietuvai ir Kristijonui Donelaičiui. Kokia proga ir kodėl Marijampolėje?

Nes Marijampolėje daug aktyvių žmonių...

PAJĖGOS. "Karaliaučiaus srityje yra žmonių, kurie dievina Donelaitį, yra ir tokių, kurie pikti ant viso pasaulio: esą ko jūs ten ieškote, ko landžiojate. Internete dirba komandos, kurios sąmoningai kelia sumaištį ir perrašinėja istoriją. Faktas, kad mes pralaimime informacinį-propagandinį karą. Vien visuomenininkų jėgų nepakanka", - sako Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas marijampolietis Gintaras Skamaročius.

 

Ir čia - Kristijono Donelaičio draugijos dabartinis centras.

Draugija turi skyrius Marijampolėje, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Gerai, kad renginiai vyksta ne tik sostinėje. Šiemet Marijampolės savivaldybė pažadėjo skirti lėšų tokiam kultūriniam renginiui, tądien vyks ir Kristijono Donelaičio draugijos visuotinis narių susirinkimas. Gal kitąmet panašiems renginiams pasirinksime Panevėžį ar Klaipėdą.

K. Donelaičio draugija šiemet švenčia 25-uosius gyvavimo metus.

Draugija buvo įkurta Klaipėdoje 1921 m. ir veikė iki 1938 m. Nuo 1929 iki 1940 m. veikė Kaune. 1992 m. buvo tik atkurta Vilniuje. 25-eri metai sukanka atkurtajai draugijai.

Leidžiate žurnalą "Donelaičio žemė" Karaliaučiaus krašto lietuviams.

Visiems šio krašto mylėtojams, kuriems rūpi ši tema. Leidome laikraštį 1992-2014 m., o nuo 2016 m. perėjome prie žurnalo formato.

Koks šiandien jo tiražas? Kas jums padeda?

Popierinis tiražas - 1000 egzempliorių. Vėliausiai leistų "Donelaičio žemės" numerių archyvai yra interneto svetainėje www.donelaitis.info - skyriuje "Leidiniai", taip pat mūsų draugijos "Facebook" paskyroje. Turime planų nuskenuoti ir ten skelbti visus ir anksčiau leistus leidinius. Dabar žurnalą leidžiame kas ketvirtį. 2014 ir 2015 m. turėjome sunkumų, keitėsi kartos draugijos ir leidinio vadovybėje, todėl išleidome tik po vieną numerį. Nuo 2016 m. leidinys tapo ketvirtiniu, t. y. kasmet leidžiame po 4 numerius. Nuo praeitų metų žurnalas pateko į prenumeruojamųjų sąrašą, jį galima užsisakyti Lietuvos pašto elektroninėje prenumeratos sistemoje.

Mums iš dalies padeda Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Šio fondo rūpesčiu leidinį galima rasti ir bibliotekose.

STALUPĖNAI. 1740 m. K. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas į Stalupėnus mokytojo padėjėju. Taip pat ėjo bažnytinio choro vadovo ir vargonininko pareigas, 1742 m. tapo Stalupėnų mokyklos rektoriumi. 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Oną Reginą Olefant. Nuo 1938 m. Stalupėnus naciai pervadino Ebenrode, nuo 1946 m. bolševikai pervadino Nesterovu. Stalupėnų bažnyčia nugriauta 1950 m. ("Wikipedia", "Delcampe", "Prussia39" nuotr.)

"Donelaičio žemę" leidžia marijampoliečiai?

Žurnalo redakcijos patalpos yra Marijampolėje, redaktorius - taip pat marijampolietis Algis Vaškevičius. Turime nemažai talkininkų, branduolį, t. y. redakcinę kolegiją, sudaro Napalys Kitkauskas (ilgametis buvęs draugijos vadovas), Vytautas Gocentas, Džiuljeta Maskuliūnienė, Algirdas Matulevičius, Vytautas Šilas, Valentinas Juraitis, Romanas Senapėdis.

Kiaurai nebelyja

K. Donelaičio draugija nuo seno rūpinasi klasiko tėviške. Kokia muziejaus Tolminkiemyje būklė šiandien? Gal jau nebelyja ant eksponatų?

Iš tiesų, pernai lankydamasis muziejuje, savo akimis mačiau, kaip pro kiaurą stogą vanduo varva ant eksponatų. Taip atsitiko dėl to, kad byra stogo čerpės. Apie tai pranešiau Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejui, kurio filialas yra K. Donelaičio muziejus Tolminkiemyje. Sutrūkusios čerpės buvo pakeistos kitomis senomis - laikinai sutvarkyta. Artimiausiu metu nematyti galimybių gauti lėšų visiems būtiniems pastatų ir inžinerinių tinklų atnaujinimo darbams atlikti, todėl pirmiausiai užsibrėžėme sutvarkyti avarinės būklės buvusios klebonijos stogą, pakeisti jo dangą, lietvamzdžius. Vėliau planuojame atlikti viso pastato atnaujinimo, pamatų drenažo ir izoliacijos, langų ir durų, inžinerinių tinklų atnaujinimo darbus. Rengiame šiems darbams dokumentaciją.

Donelaičio memorialinis muziejus - Rusijos nuosavybė. Ar todėl jo negali suremontuoti Lietuva?

Kodėl negali? Gali. Juk tai pirmiausiai yra mūsų, lietuvių, kultūros paveldas. Šiame krašte atsirado lietuviškas raštas, kalbos norminimas, pirmoji knyga, pirmoji poema...

Turiu galvoje teisinius niuansus.

Galima veikti ir teisine prasme. Tam yra įvairiausių formų.

Šį balandį į muziejų turėjo atkeliauti nauji eksponatai, kuriuos parengė Lietuvos nacionalinis muziejus.

Kol kas jie dar nepervežti per sieną. Ekspozicijos parengtos, gautas raštiškas sutikimas juos priimti, tikimės, kad eksponatai suras savo vietą Tolminkiemyje iki gegužės-birželio mėnesio. Tuo metu Tolminkiemyje vyks įvairūs kultūros renginiai.

Kokia tai ekspozicija?

Naujoviški stendai, senoviniai krašto buities daiktai, užuolaidėlės ir rankšluostinės su ornamentais, leidiniai ir kt.

PALIKUONYS. Amerikietė Kristina Makarti (Christina McCarthy) saugo iš kartos į kartą perduodamą protėvio portretą, 1900 m. Donalies giminės nuotrauką ir kitas relikvijas. ("Donelaičio žemė")

Pro langą

Dar pernai buvo svarstyta galimybė Karaliaučiaus krašte įkurti lietuvišką mokyklą. Ar tai realu?

Yra gauti principiniai bendradarbiavimo sutikimai iš kai kurių Karaliaučiaus krašto savivaldybių dėl galimų patalpų, teisinių klausimų. Reikia įteisinti lietuvių kaip užsienio kalbos dėstymą, parengti mokymo programas, išspręsti klausimus dėl mokytojų darbo vizų, jų darbo apmokėjimo ir kitus formalumus. Norėtume, kad į šį reikalą aktyviau įsitrauktų ne tik aktyvūs visuomenininkai, vietinės bendruomenės, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija, aukščiausi mūsų šalies vadovai, diplomatai.

Dabartiniai valstybių santykiai tikriausiai stabdo šiuos procesus.

Beprotiškai atsiliepia. Iš to kyla daug problemų.

Kulvietis, Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis... Kaliningrado rusams jie nekelia sentimentų.

Neapibendrinkime. Žmonių visokių esama. Yra ir tokių, kuriems rūpi ne tik pavalgyti, bet ir pro langą pažiūrėti. Lygiai taip pat galime kelti klausimą - o kas mums Puškinas, Dostojevskis? Yra rusų, dievinančių Donelaitį. Nepamirškime, kad tame krašte gyvena ir gausi lietuvių bendruomenė, kitų tautybių žmonių. Bet, žinoma, yra tokių, kurie pikti ant viso pasaulio. Esame tai patyrę. Neva, ko jūs ten ieškote, ko landžiojate.

Kokia K. Donelaičio draugijos misija?

Populiarinti Donelaitį, vienyti jo kūrybos brangintojus, saugoti lietuviškąjį paveldą Karaliaučiaus krašte, mokyti jaunimą puoselėti poeto vertybes.

Kaliningrado srityje gyvena apie 10 tūkst. lietuvių, lietuvių kalbos mokosi apie 900 vaikų. Kur steigtųsi lietuviška mokykla, jeigu tai pavyktų padaryti?

Skaitlingiausias lietuvių yra Karaliaučiaus miestas. Žiūrint procentiškai, daugiausiai lietuvių yra Gastų (Slavsko) rajone. Šiuo metu daug turtingų tautiečių kraustosi į pajūrį, pavyzdžiui, į Krantą (Zelenogradskas). Bet kol kas dar anksti įvardyti konkrečias savivaldybes, kur galėtų atsirasti lietuviškos mokyklos.

Valdo praeitį

Kaliningradiečiai šiuo metu susidomėję krašto praeitimi, atranda prūsiškąjį paveldą, internete dalijasi senomis nuotraukomis ir istorine informacija. Bet lietuviški pėdsakai, vardai neminimi.

Senieji suvokietinti Stalluponen, Walterkehmen, Pillkallen - tai dar pusė bėdos, nes bent jau dalis pavadinimo lietuviško likę.

Mes žinome, ką Hitleris darė 1938 m.: trynė lietuviškus pavadinimus ir keitė juos į vokiškus: Ebenrode (Stalupėnai), Grosswalterdorf (Valtarkiemis), Schlossberg (Pilkalnis) ir t. t. Lazdynuose (Krasnoznamenskas) surengus parodą užrašomas "senasis istorinis" vietovės pavadinimas - Haselberg (vok. pažodžiui reiškia "lazdynų kalnas"), nesusimąstant, kad taip tęsiama Hitlerio politika.

KRAŠTOTYROS MUZIEJUS Krasnoznamenske (Lazdynuose) "Prussia39" nuotr.). Kaliningradiečiai kartais vartoja Haselbergo pavadinimą, 1938 m. primestą nacių. Haselberg vokiškai reiškia Lazdynų kalną. XIX a. Lazdynai tapo dideliu įvairių verslų, amatų centru: buvo nutiestas plentas į Ragainę per Šilėnus, Širvintą, Pilkalnį, per Šešupę pastatytas metalinis tiltas, siaurasis geležinkelis miestelį sujungė su Pilkalniu. Veikė dujų gamykla, paštas, telegrafas, telefonas, privati aukštoji mergaičių mokykla...

Pastaruoju metu pastebėjau, kad aktyviai perrašinėjami ir rusiški bei lietuviški "Wikipedijos" tekstai. Internete dirba komandos, kurios sąmoningai kelia sumaištį ir perrašinėja istoriją. "Kas valdo praeitį, tas valdys ir ateitį", - perskaičiau viename portale. Faktas, kad mes pralaimime informacinį-propagandinį karą. Vien visuomenininkų jėgų nepakanka. Per sieną į Karaliaučių jau taip paprastai nebeįveši net lietuviškos spaudos - ji pasieniečiams kelia įtarimų. Vietiniai gyventojai neturi galimybės pasirinkti, ką skaityti.

Jūs dar tikitės, kad Čistyje Prudy kada nors atgaus Tolminkiemio vardą?

Kodėl gi ne. Manau, kad mes turime teisę ir pareigą kalbėti apie savo kultūrinio kalbinio paveldo išsaugojimą. Galime ginti šią teisę tarptautiniu lygiu, per UNESCO. Juk pavyko pasiekti, kad Stalupėnų miestelyje būtų Donelaičio vardo gatvė.

Neseniai buvo tokia istorija, kai vienas ūkininkas ėmė arti jam nepriklausantį žemės sklypą Donelaičio gimtinėje Lazdynėliuose. Parašėme skundą vietos administracijai, ir savivaliavimas buvo sustabdytas. Tai tokia mažytė pergalė, bet vis dėlto. Kad ir kas vyktų tarptautiniame fone, negalime tylėti, reikia ir toliau kontaktuoti - ekonomikos, kultūros srityje.

Donalies

Žurnale "Donelaičio žemė" rašoma, kad gavote netikėtą laišką iš Jungtinių Amerikos Valstijų...

Taip, mums parašė Kristina Makarti (Christina McCarthy) iš Bostono. Ji yra medicinos sesuo, kurios šeimoje iš kartos į kartą perduodamas senas portretas.

Kristijono Donelaičio?

Ji taip mano. Dr. Napalys Kitkauskas, didžiausias Donelaičio gyvenimo žinovas, architektas ir restauratorius (suprojektavo ir K. Donelaičio memorialą Tolminkiemyje bei Lazdynėliuose), ilgametis K. Donelaičio draugijos vadovas, sakė, jog tai galėtų būti poeto artimo giminaičio portretas. Pasak N. Kitkausko, daug Donelaičio palikuonių gyvena Vokietijoje.

1756 metais Donelaičio rūpesčiu iškilusi bažnyčia. Vaizdas iki ir po restauracijos. ("Delcampe", Donelaitis.info archyvas)

Koks ryšys amerikietę sieja su mūsų klasiku?

Ji rašo, kad yra šeštosios kartos Kristijono Donelaičio giminės palikuonė. Kristinos mamos pavardė buvo Anjė Ingeborg Donalies. Po Antrojo pasaulinio karo ji iš Vokietijos emigravo į Ameriką. Mamos tėvas, Kristinos senelis, buvo medicinos daktaras, pavarde Heinz Donalies, jo tėvas - filosofijos daktaras Otto Donalies, kurio tėvas buvo policijos komisaras Gustav Donalies, šis - Ludvig Franz Donalies tėvas. Pastarasis - Kristijono Donelaičio brolio proanūkis.

Šią vasarą žadame susitikti su Kristina ir jos giminaičiais, jie atvyks į Lietuvą ir norėtų apsilankyti Karaliaučiaus krašte.

Ar ji buvusi protėvių žemėje?

Buvusi tik Vokietijoje, Miunchene, 1972 m. susitiko su seneliais, bet sunkiai susikalbėjo.

Skaitė "Metus"?

Taip, anglišką leidimą.

Klasiko gyvenimą tyrinėjo dr. Algirdas Matulevičius, daug kitų istorikų bei literatūrologų. Kas Lietuvoje iš jaunosios kartos šiandien aistringai domisi Donelaičio genealogija?

Mes labai raginame jaunimą įsitraukti į šią veiklą, domėtis.

Neatskleistos lietuvių visuomenei medžiagos dar labai daug. Pavyzdžiui, Donelaičio palikuonis Vokietijoje Lucas Venau (Von Lutz F. W. Wenau) atliko didelį tiriamąjį darbą. Kur dabar jo surinktas donelaitikos archyvas?

Dalis buvo prarasta per gaisrą jo namuose. Dalį saugo L. Venau giminaičiai, kiti privatūs asmenys, N. Kitkauskas, muziejai.

KLEBONIJA 1985 m. ir dabar. Šiame name 1743-1780 m. gyveno K. Donelaitis. Čia jis sukūrė poemą "Metai". Restauruota 1987-1988 m., 1997 m. įrengta muziejinė ekspozicija. Klebono rūpesčiu pastatytas Našlių namas buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą. (Napalio Kitkausko ir Donelaitis.info archyvų nuotr.)

Avietės ir tankai

Jūs užaugote netoli Donelaičio žemės - Nadruvos kaimynystėje. Kada ir kaip pajutote jos trauką ir ryšį?

Sovietiniais laikais į dabartinę Karaliaučiaus sritį nebuvo sunku patekti. Mes su tėvais ten važiuodavome aviečiauti. Matydavau tankų poligonus. Išgriautas lietuvininkų sodybas Stalupėnų bei Lazdynų rajonuose. Vėliau, studijų metais, Kaune susipažinau su Napaliu Kitkausku, kartu vykdavome į tą kraštą.

Prof. Domas Kaunas, išleidęs naują knygą "Kristijono Donelaičio atminties paveldas", atkreipė dėmesį, kad "Metuose" niekur neminimas Prūsijos vardas.

Todėl, kad tai buvo Lietuva. Be jokio politizavimo. Tame laikmetyje ten gyveno daugiausiai lietuvių. Kad įkėlė kelis vokiečius, tas esmės nepakeitė. Donelaičio laikais ten buvo kalbama lietuviškai, nepaisant visų administracinių lietuvių suvaržymų. Lietuva yra ten, kur kalbama lietuviškai, ir Donelaitis tą puikiai suprato.

Muziejus ir propaganda

"Argumenty i fakty" (2014-10-28):

"Dabar lietuviai iš viso pasaulio važiuoja į Čistyje Prudy nusilenkti savo kraštiečiui. O juk kirchė ir kapas galėjo ir neišlikti. "Kirchę atstatė 1979 m., aš tada buvau Nesterovo rajono kultūros skyriaus vedėja, - pasakoja K. Donelaičio kraštiečių klubo prezidentė Olga Dubovaja. - Pastatė ją iš naujo, nes iš seno pastato buvo likusi vos viena dviejų metrų ilgio siena. Kirchės vietoje buvo traktorių remonto dirbtuvės. Šį darbą pradėjo 1964 m., Donelaičio 250 metų jubiliejaus proga. Juk jis vis dėlto į UNESCO sąrašą įtrauktas. Todėl partijos centrinis komitetas, SSRS ministrų taryba nurodė paminėti jubiliejų. Ir mūsų vykdomasis komitetas (aš iki šiol visus tuos dokumentus saugau!) priėmė nutarimą surasti Donelaičio palaidojimo vietą ir atstatyti bažnyčią." <...> Tačiau 300 metų jubiliejaus išvakarėse vėl iškilo problemų: neveikė šildymas, fundamentas sudrėko, medinės bokšto detalės ėmė pūti. Kaliningrado valdžia skyrė remontui 3 milijonus rublių <...>"

Tekstas Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus, kurio filialas yra K. Donelaičio muziejus Tolminkiemyje, interneto puslapyje neutralus: "1964 m. buvo priimtas nutarimas restauruoti buvusią liuteronų kirchę gyvenvietėje Čistyje Prudy. Atstatymo ir restauravimo darbus atliko Kauno respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto kolektyvas, kuriam vadovavo N. Kitkauskas. 1979 m. birželio 14 d. restauruotos kirchės kriptoje buvo perlaidoti poeto palaikai. 1979 m. lapkričio 11 d. kirchėje įrengtas K. Donelaičio memorialinis muziejus. 1998 m. Kauno restauravimo valdyba restauravo pastoriaus namą, priklausantį muziejaus memorialiniam kompleksui."

Pasak restauratoriaus ir ilgamečio Kristijono Donelaičio draugijos vadovo N. Kitkausko, Tolminkiemio bažnyčios atstatymo ir klebonijos restauravimo projektavimo darbai buvo atliekami Vilniuje tuomečiame Paminklų konservavimo institute. "Didžioji darbų dalis buvo atlikta Lietuvos Respublikos lėšomis. Iš Vilniaus man maždaug kas mėnesį tekdavo važinėti iki Tolminkiemio ir Lazdynėlių prižiūrėti darbus. Statybos, restauravimo darbus atliko Kauno restauravimo dirbtuvė. Tolminkiemio teritorijos aplinką padėjo tvarkyti gausūs talkininkų būriai iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, Dotnuvos, Šiaulių ir kitų Lietuvos vietų. Talkininkai dalyvavo ir ąžuoliukų sodinimo šventėje Lazdynėliuose", - N. Kitkausko žodžius cituoja žurnalas "Donelaičio žemė".

Per K. Donelaičio draugiją Lietuvos kultūros ministerija apmokėdavo sąskaitas už Tolminkiemio klebonijos interjerui gaunamus istorinio pobūdžio baldus. K. Donelaičio draugijos rūpesčiu buvo konservuoti našlių namo pamatai. Draugija kreipėsi į Lietuvos vadovus, kad būtų daromi žygiai dėl K. Donelaičio muziejaus išsaugojimo, kai buvo kėsintasi jame įkurdinti cerkvę.

1969-1980 m. Kauno restauratorių dirbtuvėms vadovavęs docentas Rimantas Šermukšnis, su kolegomis restauravęs Tolminkiemio bažnyčią ir 1979 m. dalyvavęs K. Donelaičio palaikų perlaidojimo ceremonijoje, 2007 m. savo lėšomis išleistame albume "Palikę pėdsakus" rašo, kad bažnyčia per karą neblogai išsilaikė, bet vėliau ją nusiaubė vietiniai gyventojai. 1950 m. įgriuvo stogas, nugriautas varpinės bokštas. Pasak autoriaus, kai 1978 m. "po didelių vargų" bažnyčia buvo baigta restauruoti ir pradėtas kurti memorialinis muziejus, kilo mintis surasti ir poeto palaikus bei juos perlaidoti. Klasiko kapavietės ieškojo archeologai Adolfas Tautavičius ir Vytautas Urbanavičius. Maždaug po metų ją aptiko prie bažnyčios altoriaus.

TOLMINKIEMIS K. Donelaičio biografo F. O. Tecnerio piešinyje: priekyje - Našlių prieglauda, kairėje už medžių - klebonija, dešinėje - bažnyčia.

Perlaidojimas vyko slapta, jame dalyvavo tik keletas žmonių.

1998 m. K. Donelaičio memorialinis muziejus buvo išbrauktas iš Rusijos svarbių kultūros paminklų sąrašo ir perduotas globoti Kaliningrado srities institucijoms, o 2010 m. Kaliningrado srities dūma nutarė Stačiatikių bažnyčiai perduoti 15 kultūros objektų, tarp jų - ir K. Donelaičio memorialinį muziejų. Sukilus inteligentijai, Užsienio reikalų ministerija, Seimas ir prezidentė kreipėsi į Rusijos valdžią, kad būtų atšauktas šis sprendimas; jis buvo atidėtas neribotam laikui.

Šiandien K. Donelaičio muziejui priklauso buvusi Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, klebonija, našlių namo (visi mūro pastatai pastatydinti K. Donelaičio rūpesčiu) bei klebonijos ūkinių pastatų pamatai, šulinys, šventoriaus mūro tvora, kapinių liekanos, K. Donelaičio atminimo akmuo. Komplekso išsaugojimu rūpinasi Kristijono Donelaičio draugija, kasmet čia organizuojamos aplinkos tvarkymo talkos.

VERTA ŽINOTI

Tolminkiemio vardo kilmė

1539 metais Šventiškiuose gyveno Talminas ir Šakalys. Pagal šiuos asmenvardžius vėliau ir buvo pavadinti du kaimai - Tolminkiemis ir Šakaliai. (Duomenys iš L. Wenau, W. Rothe ir H. Gruberio studijos "Tolminkiemio parapija", kurioje pateikta šios parapijos 28 gyvenviečių istorija).

Be žymės

Lazdynėlių kaimo, kur gimė K. Donelaitis, nebėra nė žymės. Sąjūdžio metais paveldosaugininkui N. Kitkauskui šią vietovę pavyko atsekti pagal senus planus ir žemėlapius. Čia pastatytas paminklinis akmuo, pasodinta ąžuolų giraitė.

Nearti dirvonai

Vokietis L. Venau, kurio senelė Augustė Donelaitytė kilusi nuo Vištyčio apylinkių, per kelis dešimtmečius sukaupė daug naujų duomenų apie Donelaičio asmenybę, Tolminkiemio parapijos kaimus ir jų gyventojus. L. Venau surinktą medžiagą perdavė Lietuvos paveldosaugininkams bei muziejininkams. Tai dokumentai, nuotraukos, žemėlapiai, Tolminkiemio parapijos krikštų knygos kopija...
"Kai aš po Vokietijos susivienijimo pirmą kartą aplankiau Leipcigo archyvą, galėjau patirti neapsakomą laimės pojūtį ten suradęs Tolminkiemio bažnyčios krikšto metrikų knygą nuo 1725 metų, - rašė L. Venau. - Momentinis džiaugsmas buvo toks milžiniškas, kad man pradžioje net nekilo mintis, jog tai yra tik kopija. Pagaliau aš skubiai versdamas lapus priėjau prie 188 puslapio ir radau patvirtinimą, kad šis puslapis jau parašytas Kristijono Donelaičio ranka. Taigi aš turėjau savo didžiojo protėvio originalų rankraštį... Paaiškėjo, kad maždaug visi įrašai nuo 1743 m. lapkričio 24 d., tai yra nuo šios knygos 188 iki paskutinio 358 puslapio, yra daryti klebono Kristijono Donelaičio."
Tolminkiemio krikštų registracijos knyga vertinga ir tuo, kad šios knygos paraštėse K. Donelaitis 36 metus rašė pastabas. Šiuos užrašus paskelbė vokiečių literatūros istorikas F. O. Tecneris (F. O. Tetzner) 1896-1914 metais.
L. Venau archyve pateikta archyvinė dokumentacija pasakoja apie bažnyčios veiklą, našlių namų statybą etc. Aprašyta Donelaičių giminės istorija, Gumbinės apylinkių apgyvendinimo nuo 1590 iki 1618 m. žemėlapis ir t. t.

Lietuviškumas

Kaliningrado srityje veikia 21 švietimo įstaiga, kurioje mokoma lietuvių kalbos - daugiausia Kaliningrado srities bendrojo ugdymo mokyklose, kuriose vaikai gali pasirinkti lietuvių kalbos ir etnokultūros arba lietuvių kalbos ir muzikos mokomuosius dalykus, taip pat Liudviko Rėzos vardo lituanistinėje sekmadieninėje mokykloje. Kai kur yra klasės, kuriose vyksta lietuvių kalbos pamokos, o Tilžės (Sovietsko) vaikų darželyje - net visa lietuviška vaikų grupė. Be to, veikia Kaliningrado srities kultūros, švietimo ir informacijos centras, regioninė Lietuvių kalbos mokytojų asociacija. Pagal išvykimo sutartis Kaliningrado srityje dirba 17 mokytojų iš Lietuvos.

AR ŽINOTE, KAD...

* Kai Kristijonui Donelaičiui buvo 6 metai, mirė jo tėvas. Motina liko su 7 vaikais.
* Nuo 1732 m. mokėsi Karaliaučiaus keturklasėje katedros mokykloje ir gyveno beturčių bendrabutyje. Už gautą nakvynę ir išlaikymą privalėjo giedoti bažnyčios chore, laidoti numirėlius ir atlikti įvairius buities darbus.
* 1757 m. įsiveržus rusų armijai, tris savaites slėpėsi Romintos girioje, karaliaus Vilhelmo II medžioklės namelyje. Jame laikė pamaldas, krikštijo vaikus.
* Mokėjo gaminti termometrus, barometrus, laikrodžius, optinius stiklus, fortepijonus.
* Pats vaikų nesusilaukė.

Pagal K. Donelaičio draugijos inf.