Artimieji naktimis jaučia šalia vaikštančią mergaitę

Po skausmingos tragedijos neatsigaunantys Bundulų kaimo (Saugų seniūnija) gyventojai vis dar jaučia ir regi guvią, žvitrią, šiltai bendraujančią mergaitę. Rodos, dar vakar mažylė, padavusi ranką seneliui, ėjo šerti triušiukų, žaidė kieme su šuneliu Rikiu ir jau kūrė svajones pradėti lankyti vaikų darželį. Tačiau lemtingąją 2013 m. trečio mėnesio 13-ąją dieną, trečiadienį, negailestingi Minijos vandenys pasiglemžė neseniai vos ketvirtą gimtadienį atšventusį vaiką.

Sušalusį žemės gruodą kapstantys mamos, kuri pirmoji po ledu pamatė savo dukrytės kūną, pirštai ir mirštančios vilties rauda likimo neaplenkė. Be gailesčio ir žiauriu kirčiu ledo spąstai ir tekantis vanduo vaiką atėmė amžiams.

Kitą dieną nuvykome į tragedijos vietą. Mus pasitiko žuvusios mergaitės senelis Povilas Uselis (76 m.). Vyras pagal kraujo ryšį nėra tikras mergaitės senelis, tačiau save vadina seneliu. Jis buvo labai artimas su Danija (žuvusia mergaite), kartu praleisdavo daug laiko: žaisdavo, eidavo paimti laikraščių, šerdavo triušiukus.

Senolis papasakojo, kad jau beveik metai, kai kartu gyvena ir sūnus Saulius su šeima: drauge Daiga ir jos keturmete dukrele. Tiesa, jau reikia sakyti, kad su mergaite gyveno... Nors mažylė nebuvo Sauliaus tikroji duktė, tačiau į šeimą buvo priimta kaip sava. Danija buvo vienintelis poros vaikas.

Tą nelemtąją kovo 13 dieną Bundulų kaime gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Saulius buvo išvykęs į darbą Gargžduose, mama Daiga gamino pietus, senelis darbavosi namuose, o mergytė, kaip kasdien įprasta, pašvietus pavasario saulei bėgiojo čia pat, kieme, žaidė su šuneliu Rikiu. Jie beveik nesiskirdavo. Beje, Rikis galimai buvo liudininkas kraupaus įvykio. Šunelis galbūt matė savo artimos draugės gyvenimo ir mirties kovą lediniame Minijos vandenyje.

Grįžo laimės į Lietuvą. Sulaukė tragedijos

Maždaug prieš pusantrų metų lietuvis Saulius Uselis laimės ieškoti buvo išvykęs į Angliją. Ten ir susitiko su latvaite Daiga. Pora artimai susidraugavo. Tačiau neatradę laimės užsienyje nusprendė grįžti į Lietuvą ir čia, Sauliaus tėvų sodžiuje, įsikurti ir pradėti naują gyvenimą. Daiga kartu su savimi atsivežė ir dukrelę Daniją.

Namas, kuriame gyvena tragediją patyrusi šeima.

Kaip pasakojo senolis Povilas, mergaitė šeimoje buvo tikras stebuklas. „Danija, būdama vos ketverių metų, jau laisvai kalbėjo trimis kalbomis. Su manimi – lietuviškai, su mama – latviškai, o visi trys tarpusavyje kalbėdavosi rusų kalba, nes mama dar lietuviškai laisvai nekalba, - prisimindamas pasakojo P. Uselis. – Mes žinojome ir laukėme, kad užaugs nuostabus žmogus...“

Senelis Povilas pasakojo, kad tą dieną, iki nelaimės likus nedaug laiko, mergaitė buvo užbėgusi į namus, paklausti, ar gali šiek tiek pabūti lauke, kol mama išvirs pietus.

„Niekada Danija neidavo prie vandens. Mes jai buvome sakę, kad ten neitų. Visada mergaitė klausė mūsų pamokymų. Nesuprantame, kas nuviliojo vaiką ant ledo... Galbūt šunelis Rikis bežaisdamas užbėgo ant upės aižėjančio ledo, o Danija jį pasekė. Gal pasikviesti norėjo...“, - su ašaromis akyse svarstė Povilas.

Mamos širdis jautė įvykusią tragediją

Senolis pasakojo, kad mama Daiga, pagaminusi pietus, pastebėjo, jog niekur kieme nesimato mergaitės. Abu, senelis ir mama, puolė ieškoti Danijos. Jau tuomet mama, lyg nujausdama nelaimę, labai stipriai susijaudino ir apimta panikos bei nenuleisdama akių nuo Minijos upės bėgo pakrante iki kaimynų. Namiškiai akimirkai pagalvojo, gal ten vaikas nuėjo... Tačiau ir kaimynai apie Daniją nieko nežinojo.

Bėgdama atgal upės pakrante mama Daiga pamatė kažką raudonuojant lede... Tai buvo dukrelės striukė. Vaikas buvo jau gerokai upės srovės patrauktas po ledu, arčiau kranto. Turbūt visi Bundulai aidėjo nuo skausmingo mamos klyksmo. Daiga sukniubo ir šaukdama, raudodama draskė sušalusią žemės plutą, meldėsi, kad tik dukrelė dar būrų gyva.

P. Uselis ledą, kuris vietomis buvo per 5 cm storio, daužė net kumščiais.

Laikas virto į amžinybę

Senelis Povilas pasakojo, kad tuo metu jis buvo vienas vyras sodyboje, nebuvo net ko paprašyti, kad ateitų į pagalbą.

„Vėliau sužinojau, kad kaimynė iš kitos upės pusės paskambino pagalbos telefonu ir iškvietė gaisrininkus bei greitosios medicinos ekipažą. Mums visai nebuvo galvoje, kam skambinti“, - pasakojo vyras.

Kuo arčiau kranto, tuo ledas storesnis, nėjo prieiti prie vaiko kūnelio.

Senolis parodė žaizdotus krumplius, sutinusias rankas. Jis net neatsimena, iš kur pačiam atsirado jėgų atversti ir nuo stataus kranto nutempti ant upės ledo valtį. Tačiau prie kranto buvo gana storas ledas, jį reikėjo daužyti, kirstis apie 15 metrų kelią iki upės gniaužtuose suspausto vaiko. Povilas atsimena tik tiek, kad ledą, kuris vietomis buvo per 5 cm storio, jis daužė net kumščiais.

Po kovos su ledo spąstais senolis priplaukė prie mergaitės, pagriebęs ją už kojos, įkėlė į valtį ir čia pat ėmė daryti išorinį širdies masažą. Vos per plauką buvo išvengta dar vienos tragedijos. Valtis taip stipriai susvyravo, kad Povilas su vaiko kūneliu griuvo į dugną. Nedaug trūko, kad būtų apsivertę.

Tuo metu, kai senelis kovojo su stora ledo pluta ir yrėsi iki mergaitės, kaimynai paskambino iš darbo grįžtančiam Sauliui. Vyras kartu su bendradarbiais nieko nelaukdami važiavo tiesiai į tragedijos vietą. Tą akimirką, kai mergaitės kūnelis buvo iškeltas į krantą, jau Saulius šoko iš mašinos ir puolė daryti vaikui dirbtinį kvėpavimą. Tačiau negailestingas laikas buvo lygiai toks pat žiaurus kaip ir upės ledas, paglemžęs žaidžiantį vaiką...

Su šia valtimi P. Uselis plaukė ištraukti iš ledo gniaužtų mergaitės.

Sušalęs kūnas nerodė jokių gyvybės požymių

Į tragedijos vietą atskubėjo keturi Šilutės priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų ekipažai, du greitosios pagalbos automobiliai. Ugniagesiai gelbėtojai taip pat darė mergaitei dirbtinį kvėpavimą, bet iš jos burnos išbėgo tik vandens likučiai. Gyvybė jau buvo užgesusi...

Kalbinti kaimynai, tragedijos liudininkai, taip pat vis dar negali patikėti tuo, kas įvyko trečiadienį. Stasys ir Mėta Veseriai pasakojo, kad senelis Povilas, paėmęs už rankos Daniją, dažnai ateidavo pas juos pieno. Čiauškutė mažylė buvo pavergusi visų Bundulų kaimo žmonių širdis.

Tragedijos valandą S. Veseris nešė ledo kelyje kovojančiam Povilui kablį, kad galėtų ištraukti mergaitę.

Nuo lengvai pučiančio vėjo supasi tuščios Danijos sūpynės...

Tėvai vaiką nori palaidoti Lietuvoje

Kai lankėmės tragediją išgyvenančioje šeimoje, nebuvo nei Sauliaus Uselio, nei jo draugės Daigos. Jie buvo išvykę su reikalais - ruošė dokumentus, tvarkė, kad Daniją, Latvijos pilietę, būtų galima palaidoti Lietuvoje. Vis tik pora yra nusprendusi savo gyvenimą kurti čia, Sauliaus gimtinėje, todėl ir nori, kad vaiko kapelis būtų netoliese.

Kaip tik ateinantį šeštadienį Saulius ketino švęsti savo 40-ąjį jubiliejų, tačiau dabar bus laidotuvės...

Mus pasitiko ir išlydėjo šunelis Rikis. Guviai vizgindamas uodegą keturkojis Danijos draugas turbūt mergaitės jau buvo pasigedęs. Gailiomis akutėmis Rikis slampinėjo šalia artimųjų padaryto ir į žemę įkasto balto kryžiaus, kuriame juodomis raidėmis užrašyta: „Čia mirė Danija“. O netoliese nuo lengvai pučiančio vėjo suposi tuščios Danijos sūpynės...

Tą pačią dieną, po tragedijos, artimieji Danijai atminti šalia žūties vietos įkasė kryžių.

Susiję straipsniai: Šilutės medikams nepavyko atgaivinti į upę įlūžusios mažametės