Artimas kalbėjimas apie etiškas puotas Vilniuje ir "Širvio laivą"

Žinoma, didžiuojuosi pažintimi su Paulium Širviu 1968-ųjų kovo 17-ąją, mano dvidešimtmečio dieną. Su juo prie Vilniaus centrinio knygyno mane, taip pat kaimynes iš kambario "Tauro" bendrabutyje anglistes su gitara, dieviškai gražios sielos bei kūno Vidą, Vitą, Ritą supažindino bendrakursis Viktoras Brazauskas. Tai štai Paulius Širvys 1968 metų kovą pasiėmė mano žalvarinį 20 - mečiui dovanotą varpelį, išsitraukė iš kišenės lūpinę armonikėlę, viens du sugrojo posmelį "Ilgiausių metų" ir džiaugsmingai paragino: "O dabar visi einam į "pysdomį" ("Pisatelskij dom" - rašytojų namas. - Aut. past.), susirasim Miežį, pasiimsim iš jo kelis šūdrublius, ir eisim į Tilto gatvės pirties bufetą šikvynio gerti..."

Taip ir matau: Lietuvos rašytojų sąjungos laiptais apoloniškai leidžiasi pats pačiausias LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas, Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis, o priešais jį - Paulius Širvys... Pastarasis iš karto prie reikalo: "Klausyk, Eduardai, šiandien Gedimynui - dvidešimt metų..." "Kokiam Gediminui?" - neįsikerta pats pačiausias. "Jis ten, apačioj, studentas, poetas, su merginom, dar Viktoras... Visi bus mūsų sąjungos nariai", - prisižadėjo poetas. "Gal užteks?" - ištraukė 50 rublių "Lenino laureatas", bet ir šiandien už poetinio žodžio meistriškumą nenurašytinas Eduardas Mieželaitis ir dar pasiaiškino: "Bet aš turiu daug darbų, o be to, man dabar "neliotnaja pogoda" (neskraidymo metas. - Aut. past.), nors labai rūpi ir vynas, ir gražuolės. Kur merginos, moterys, - ten ir poezija. Pasveikinkit ir nuo manęs Gediminą..."

"Ačiū, Eduardai", - sakė Paulius, o mes viską girdėjom su tom panelėm, kurios dabar gal senelės. Bet toji scena, manau, ir joms įsiminė ligi šiai dienai.

Užtat paskui, aistringai puotaujant, kai žiebė per gitaros stygas, kad net Tiltų gatvės pirties bufetas drebėjo: " Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis..." Iki sutemų. Kas ką tada į "Tauro" bendrabutį parnešėm - neatsimenu. Tik šiandien rašau - buvo be proto puiku!..

Buvo dar tų "koncertėlių" su Paulium Širviu - ir kavinėse "Palanga", "Literatų svetainė", ir jo namuose, kai net mano atsivestoji simpatija, jauna žurnalistikos studentė, paskum redaktorė Kaune, puolė Pauliui Širviui ant kaklo ir išrėkė: "Aš iš čia niekur neisiu!" Savaitę ar dvi virė Pauliui cepelinus, plovė grindis, o tas dėkojo man Lenino prospekte: "Už tai, kad gerą gaspadinę ir merginą atvedei, kai plauksiu matrosu į jūrą, tau su Jurgiu Kunčinu paliksiu savo buto raktus."

Nors Paulius Širvys daug plaukiojo vandenynais, tačiau vis dėl to savo eilėraštyje deklaravo: "Aš beržas, lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties..."

Ten užeinančių latrų - profesionalų ir užlakėlių pagrindinis šūkis - "Carpe diem" ("Naudokis diena!"). Baliavok, linksminkis. Ten supratau, kad per gyvenimą aistros formos kinta, todėl aistros egzaminų žmogui nemažėja. Aistra protui nepavaldi, todėl - ne nuodėmė. Ir paliko širvianamyje su Kunčinu, Brazausku, Strielkūnu, Skripka ir kitais - mano pusė Vilniaus universiteto "studijų". Humaniškasis Širvio universitetas įskiepijo norą gyventi... blaiviai. Kad tik... be klastos. Melo sau. Pasibuvus "tarp pragaro ir debesio". Tikrumą, kaip Baltijos jūrą, laikau pamatine žmogaus sielos vertybe.

Paulius Širvys po literatūros vakaro 1974 metais Kelmėje, kur dirbau redakcijoje, pasakė: "Gerai, Gedimynai, kad apsiženijai. Laikykis vienos. Šnapsas viską gali nuplukdyti velniop. Pakaria. Pakylėjęs trenkia sparnus į uolą."

Ir, matyt, iškentėta išklojo: "Tik iš vienišystės žmogui skauda ir sielą, ir protą. Ir poezija daug neramesnė - tada smuklė ir telieka, kur tiek daug judošiškų kaukių.

Patikėk, Gedimynai, aš judošius nuo tikrų draugų labai gerai skiriu. Pykstu ant tokio Vilniaus žurnalisto Šikio, kuris vienintelius mano baltus baltinius iš spintos pavogė ir per langą išlindo, vagis Šikys", - pasiguodė karo žvalgas, spygliuotas konclagerių tvoras įveikęs, jūreivis, mano jaunų dienų "Bohemijos šalies monsinjoras" Paulius Širvys. Jo moralumui, Sąžinės etikai nėra analogų tarp visų laikų poetų ir didžiavyrių. Vyno atsisakė. Žinojau, kad jį kamavo "alkoholinės epilepsijos" priepuoliai. Žinau, kad ir paskutinę nemirtingojo Dainiaus naktį ir šiandien tebegaubia paslaptis.

2007 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido gabaus poeto eseisto, Kauno Vaižganto muziejaus vedėjo ir Lietuvai pagražinti draugijos Kauno skyriaus pirmininko Alfo Pakėno sudarytą enciklopedinę knygą "Metai su Pauliumi" ("Atsiminimai apie Paulių Širvį"). Joje išspausdintas ir mano "vieno įkvėpio" tekstas "Paulius Širvys ir jo laivas". Jame prisiminiau 1989-1990 metus, kai Klaipėdoje dirbau laikraščio "Lietuvos žvejys", kuris ėjo ir rusų kalba, atsakinguoju sekretoriumi, ir apie ten gimusią išsyk neįtikimą įgyvendinti unikalią iniciatyvą - vieną iš didelių žvejybinių rusiškų laivų pavadinti lietuvių liaudies dainiaus - išdidaus kareivio ir jūreivio Pauliaus Širvio vardu!

Mudviejų su Ada Žičkuviene idėją audringai rėmė redaktorė Virginija Ruškienė (dabar Kanadoje), patriotiškoji Dalia Bikauskaitė, laikraščio fotoasas Artūras Šeštokas ir inteligentiškasis rusų poetas Viktoras Orlovas.

Mūsų redakcijoje kilusią iniciatyvą pagarsinus laikraštyje gavome entuziastingą Kauno valstybinio dramos teatro aktorių laišką: "Pritariame! Mes, Kauno valstybinio dramos teatro aktoriai, pritariame "Lietuvos žvejo" redakcijos iniciatyvai suteikti kuriam nors laivui poeto Pauliaus Širvio vardą." Ir 51 parašas.

Dalia Bikauskaitė atspausdino mašinėle keletą egzempliorių, su Ada Žičkuviene pasidalijome raminamosiomis tabletėmis, kad būtų drąsiau, ir abu išsiruošėme į kitame Klaipėdos pakraštyje esantį, vis dar retai lietuviškai šnekantį "Litrybpromą" - Lietuvos žuvies pramonės gamybinį susivienijimą, ilgainiui daugelio godžių "piranijų kibirų galvomis" išvogtą taip, kad šiandien nėra kam Lukiškėse sėdėti.

Patraukėme pas generalinį generolą A. Šinkų: "Žygiais, o ne žodžiais mes Lietuvą mylim..." Einam, drąsinamės. Ir man, mergadūšiui, kojos linksta, o aš Adą raminu: "Vis tiek bus Pauliaus Širvio laivas..."

Tada, 1989-aisiais, mus tarsi ir suprato, žodžiais rėmė, tačiau buvo daug "bet" ir bandymų statyti visas užtvaras, kad pro Klaipėdos uosto vartus, pro Melnragės švyturį į platųjį pasaulį neišplauktų lietuvių poeto vardu pavadintas laivas. Kad tik neišplauktų! Po mūsų pokalbio su A. Šinkumi reikėjo laukti dar penkmetį - iki 1994 m. vasario. Tų metų vasarį "P. Širvys" išplaukė prie Argentinos krantų gaudyti kalmarų. Jį iš valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra" išsinuomojo koncernas APUS (EBSW pirmtakas) su visa komanda ir kapitonu. Ir... "ištirpo" žvejybos laivas "P. Širvys" lietuviškosios "pragaro prichvatizacijos" bangose.

Kapitonas, buvęs telšiškis Antanas Čepauskas, pasak kolegės Ados Žičkuvienės, kaip nujausdamas sakė, kad nekoks poeto gyvenimas neatneš geros lemties ir jo vardu pavadintam laivui... Yra poetas Paulius Širvys, mus jis vienija, jis gyvas kaip eilėraštis. Mūsų atminime - ir Jo laivas. Kurį krikštijome su kolegomis Klaipėdos žurnalistais ir Kauno aktoriais, vildamiesi, kad Lietuva į pasaulio vandenynus žvelgs savojo Poeto akimis.