Arnotą popiežiui kūrė su didele meile ir atsakomybe

Mano gyvenime buvo momentas, kai tarsi praradau žemę po kojomis, kai kankinančiai ieškojau atsakymo - kaip gyventi toliau? Ieškodama atsakymų, iš Šiaulių atbėgau net iki Klaipėdos. Čia sutikau kunigą, kurio tuo momentu turbūt man labiausiai reikėjo. Po keturių pokalbio su juo valandų nurimau ir grįžau į Šiaulius. Aš dar nežinojau nei ką, nei kaip darysiu. Bet tikrai buvau įsitikinusi, kad nebegyvensiu taip, kad mane nuolat plėšytų prieštaravimai. Turbūt žmogus turi įkristi į labai gilią duobę, kad susivoktų, dėl ko jis gimė, ką jis gyvenime turi daryti iš tiesų ir su didele meile.

O tuomet mano gimtasis miestas jau gyveno popiežiaus Jono Pauliaus II vizito laukimo nuotaikomis. Jo priėmimui reikėjo trijų šimtų purifikatorių, na, tokių liturgijoje naudojamų servetėlių. Jas padaryti buvo patikėta man. Kadangi jau buvo nebedaug laiko, kad suspėčiau, pasitelkiau drauges mokytojas, gydytojas, aktores. O likus mėnesiui iki popiežiaus atvykimo į Šiaulius, Kryžių kalną, susigriebta, kad laikyti mišioms nėra didelės staltiesės. Apsisprendėme, kad ji turėtų būti puošta tulpių, rūtų motyvais.O likus vos trims dienoms, paaiškėjo, kad stalą pagamino kur kas didesnį, nei buvo paskaičiuotas staltiesės dydis. Reikėjo pridurti dar didelį gabalą. Negaliu nusakyti, kaip aš jaučiausi skubėdama ir kokia buvau laiminga suspėjusi.

Siela nesensta ir nesikeičia. Dabar, kai permąstau visus kelius ir klystkelius, kurie gal jais nebuvo, ėjau tikslingai. Nuo vaikystės, mokyklinių ir studijų metų. Studijuodama menus Šiauliuose, savo profesorių buvau paskatinta domėtis tuo, dėl ko sovietmečiu galėjai susilaukti ir nemalonumų, - lietuviška archaika, tautine ornamentika. Dėl jos 1976 metais buvau išvažiavusi atlikti praktikos į Paberžę, kurioje kunigavo Tėvas Stanislovas. Jis mus, studentes, gražiai priėmė. Kai pamatė, ką persipaišom į savo sąsiuvinius, prašė jam nupiešti saulutę. Pažadėjau, bet Tėvą Stanislovą apgavau. Perpiešiamas saulutės ornamentas man atrodė vis ne toks ir ne toks, koks būtų šito kunigo vertas. Pažado skolos nesu grąžinusi ir šiandien.

Ar laikotės kokių ritualų, pradėdama puošti liturginius drabužius?

Prieš ką pradėdama studijuoju simboliką, dokumentus. Suku ratą, kad atrasčiau tiesą. Ir meldžiu Dievą, kad vestų keliu ir kad būtų, kaip jis nori. Rytais, prieš pradėdama darbą, pasimeldžiu už visus žmones, kuriuos, tokius gražius, pavyko sutikti savo kelyje.

Kas į Jus kreipiasi, kad jiems sukurtumėte liturginius drabužius?

Užsakymai jiems kurti yra tarsi nenutrūkstanti grandinė. Sumano pasveikinti savo giminaitį kunigą, kreipiasi sukurti jam arnotą. Pamato juo vilkintį kitas kolega dvasininkas, pradeda teirautis, iš kur toksai, kas darė. Norėtų. Taip mano sukurti arnotai yra iškeliavę į Angliją, Australiją, JAV, Vokietiją, Prancūziją. Daug kas jais per mišias rengiasi ir Lietuvoje.

Pats atsakingiausias momentas buvo tuomet, kai gavau užsakymą arnotą ir galvos apdangalą mitrą sukurti pačiam popiežiui Jonui Pauliui II. Gavau mitros dydžio, kaspinų ilgio milimetrinius standartus. Dėl arnoto galvos nesukau. Maniau, kad padovanosiu jau sukurtą man labai brangų "Tėve mūsų". Bet juk tas arnotas popiežiui bus ne mano asmeninė, o Lietuvos žmonių dovana. Tą laiku suvokiau ir pradėjau ieškoti lietuvių dvasios raiškos simbolių. Tų, kuriais taip žavėjosi popiežius, kai lankėsi Lietuvoje ir Kryžių kalne. Nesakysiu, ką jaučiau kurdama arnotą popiežiui. Jam supakuoti buvo reikalinga dėžė. Ji buvo užsakyta Pylipuko iš "Dviračio šou" - Dariaus Balčiūno dizaino firmoje. Žmonės, darydami nestandartinę dėžę, virpėjo, tai galite įsivaizduoti, kaip virpėjau su meile arnotą kurdama aš. Toji dovana nuo Lietuvos žmonių popiežiui Jonui Pauliui II buvo įteikta Vatikane Lietuvos dienos proga - 2000-ųjų kovo ketvirtąją dieną. Turiu pasakyti, kad arnotus su didele atsakomybe, meile kuriu ir vyskupams, ir kaimo klebonui. Arnotams siūti naudoju tik lietuviškas medžiagas - liną, drobę, vilną. Jau galėčiau arnotus ir auksuoti, ir sidabruoti. To esu išmokusi. Bet nuo pat pradžios esu apsisprendusi dėl paprastumo: juk Jėzus gimė tvartelyje, miręs buvo suvyniotas į drobulę. Esu laiminga, kad radau tokiam ieškojimų keliui pritarimą tikinčiųjų lietuvių, dvasininkų širdyse.

Kam sukurtais liturginiais drabužiais didžiuojatės labiausiai?

Atsakysiu trumpai: jeigu didžiuojatės, didžiuokitės Dievu. Didžiuojuosi visais. Kai padarau darbą, negaliu juo atsidžiaugti. Nes jis iš tikėjimo Sutvėrėju ir žmonėmis. Labai juos branginu. Kaip ir savo atrastąjį kelią.

Kaip Jūsų prasmegimą ieškojimuose ir darbuose vertina dvidešimt vienerių, aštuoniolikos ir penkerių metukų sūnūs, vyras?

Mes visi labai užiėmę, visi suprantam minutės vertę, visi turim tikslų ir stengiamės gyventi prasmingai. Branginu savo šeimą. Būdami kartu, bendraudami siekiame ramybės ir gėrio. Vaikams nekemšu dovanų, tik labai dažnai prisipažįstu, kad juos myliu.