Arminas Višinskis: "Nesu narcizas"

Kokiam žanrui priskirtumėte savo rašinius?

Oi, labai sunku su tais žanrais. Niekada savo tekstų nebandžiau įsprausti į kokį nors žanrą. Aš tiesiog rašau.

Literatūros kritikė Viktorija Daujotytė apie kritikus sakė, jog geru kritikas gali būti tik tas, kuris pats rašo.

Va va, visiška teisybė, - juokiasi.

Bet jūs kritikavote "Euroviziją", dainininkus... Pats dainuojate?

Aš esu tas piktas, "čipsus" valgantis statistinis lietuvis, kuris neturi klausos ir labai mėgsta riaugėdamas replikuoti. O replikuoti moku. Darau tai gerai. Jei skaitėte mano straipsnius "Omni" tinklalapyje, galėjote pastebėti, jog apie muziką nekalbu. Kritikuoju idėjas, žaidžiu įvaizdžiais. Tiesiog smaginuosi.

Kas jums svarbiau - naujiena, idėja, žongliravimas savo paties žodžiais?

Procesas.

Konkretizuokite.

(Juokiasi) Širdyje visada buvau pankas. Aš nujaučiu ir šiek tiek žinau, kokius mygtukus reikia spausti.

Kokius mygtukus reikia spausti?

Rašydamas negalvoju, kokį aspektą pasirinksiu. Žodinis fejerverkas, arba kun-fu, gimsta iš kylančių asociacijų: pamatai ką nors, ir protas pats dėlioja, laužo, lygina, žiedžia... Kai kas išeina.

Panašu į pasąmonės srautą, žodžių žaismą...

Taip, taip... Nesu muzikos profesionalas. Gyvename tokiais laikais, kai informacija ir muzika mus pasiekia dideliais srautais. Vartotojai tampa vis labiau išprusę. Ir aš toks pat vartotojas - suprantu ir jaučiu. Tiesa, gal visko ir nesuprantu, tačiau jaučiu, kas yra absoliutus šūdas, o kas panašu į muziką.

Ar jūs profesionalus žurnalistas?

Esu baigęs žurnalistikos studijas. Tačiau tai - ne profesija. Žurnalistas yra profesionalus diletantas.

Jūsų straipsniai spausdinami tik "Omni" tinklalapyje?

Pastaruoju metu į "Omnį" rašau mažai. Bet turiu ir kitų darbų - kitoje žiniasklaidos srityje. Kaip patys žinote, ir radijui, ir televizijai reikia rašyto teksto. Ir aš rašau. Tik kitaip...

Kodėl mažiau rašote į "Omni"?

Nėra tiek vidinio poreikio.

Jei jums pasiūlytų sumokėti už tai, kad nerašytumėte, sutiktumėte paimti pinigus?

Ne.

Jums rašymas yra...

Nenoriu rašyti tik dėl paties rašymo. Aš noriu jausti. Tai turi būti mano galvoje ir man patikti. Jei to nėra, nematau reikalo tai daryti.

Kažkada rašėte: "Šiuolaikinė televizija kiekvienam duoda šansą pabandyti prabilti iš ekrano tribūnos". Ar pačiam nekilo noras?

Televizija man suteikė ne vieną progą pademonstruoti savo narcisizmą. Buvo pasikvietę ir "Eurovizijos" atrankos rengėjai.

Bandė susidraugauti.

Ne, tik įrodė, kad jie protingi žmonės ir suprato kritiką. Kaip profesionalas, aš galiu televiziją kritikuoti. O "Eurovizijos" rengėjai pasikvietė todėl, kad mano pasisakymai yra kontraversiški. Tai provokuoja diskusiją ir didina TV reitingus.

Ar kas nors darė jums spaudimą dėl kontroversiškų pasisakymų?

Buvo vienas jaunuolis, kurį "Omni" tinklalapyje sukritikavau panaudodamas žiaurias metaforas. Jį pavadinau simptomiška vieno klubo votimi. Jis jautėsi labai svarbus, bet nesugebėjo normaliai reaguoti ir kritika atsikirsti į kritiką. Kilusį konfliktą bandė spręsti per valdžią.

Bet tai neunugesino jūsų kritiško polėkio.

Ne, tai neturėjo jokios įtakos.

Jūsų straipsniai dažnai rašomi su rubrika "Palaidūno kronikos". Jūs "palaidas"?

"Palaidūno kronikos" - tai rašiniai apie klubus.

Minėjote, jog televizija jums suteikė progą pademonstruoti savo narcisizmą. Jūs - narcizas?

Tai buvo ironiška pastaba. Autoironija padeda stebėti save iš šalies ir laikyti už trumpo pavadėlio, kad nepasiduotum pagundoms. Kadangi aš savo tuštybę iškeliu, tikiuosi, kad dėl to nesu toks blogas.

Jūratė Samušytė: "Žinau, ką rytoj rašys laikraščiai"

"Šį dalyką esu sakiusi tik draugams, ir jie iš manęs labai juokėsi. Gimiau ir augau kaime. Vilniuje studijuojančios seserys atsiveždavo mane į sostinę. Troleibusų magnetofonuose įrašytas balsas, kuris pranešinėjo stoteles, mane žavėjo. Visiems sakiau, jog užaugusi būsiu tas balsas. Tai ir lėmė, kad šiandien mano balsą girdi radijuje", - sako Žinių radijo spaudos apžvalgininkė Jūratė Samušytė.

Man pasirodė, kad jūsų balsas liūdnas.

Gal dėl to, kad bendraujame telefonu? Radijo eteryje balsas skamba kitaip. Be to, mus skiria 300 kilometrų...

Ar įsivaizduojate klausytojus, kai kalbate jiems radijuje?

Kartais susimąstau: Viešpatie, aš skaitau šimtams tūkstančių žmonių! Tada pasidaro labai baisu. Atsakomybė didžiulė. Bet kai skaitau, apie tai negalvoju. Stengiuosi, kad spaudos apžvalga nebūtų toks "atbeldimas". Todėl ir laikraščius šiugždenu - sąmoningai.

Be to, ryšio kūrimas su skaitytoju prasideda nuo pagarbos. Aš gerbiu savo klausytoją, pasitikiu juo. Man svarbu, kad būtų grįžtamoji reakcija. Nesiekiu klausytojui patikti, įtikti. Noriu, kad jis manimi pasitikėtų, kartais - suprastų.

Eteryje jūs neįtikimai sklandžiai kalbate. Nedarote kankinamų pauzių, nesakote "aaaa...", nekliūvate, nespringstate...

Aš jau ketverius metus apžvelginėju spaudą. Kuriozų ir užsikirtimų buvo visokiausių. Gal klausytojai jų ir negirdi, bet pati save labai kritiškai vertinu ir po kiekvienos klaidelės jaučiuosi labai blogai.

Esate bandžiusi rašomąją žurnalistiką?

Esu dirbusi laikraščiuose, o praktiką vienais metais atlikau "Vakarų eksprese". Ir radijuje esu rengusi daug reportažų, vedžiau laidas, tiesioginius pokalbius. O televizijoje darbas man nepatinka. Nemėgstu komandinio darbo. Noriu būti pati sau redaktorė, vedėja. Man atrodo, jog nemokėčiau dirbti kartu.

Kada jūs keliatės? Juk darbą pradedate šeštą ryto!

Vienintelis šio darbo minusas - kad turiu keltis be dešimt penkios. Mane tai varo iš proto. Esu pelėda. Ir nors ketverius metus tai darau, kiekvienas rytas - kančia. Kartais ateinu į darbą ir tik jį baigdama atsibundu, - juokiasi. - Ypač kai reikia sukioti laikrodį, sunku ne tik psichologiškai, bet ir fiziologiškai - nepabunda balsas. Tiesa, jis įpranta kartu atsikelti, bet būna problemų - ir kimstam, ir kostim...

Bet aš labai vertinu tai, kai devintą valandą kolegos renkasi į darbą, o aš jau einu namo. Man labai svarbu turėti daug laisvo laiko.

Kaip pasirenkate, nuo ko pradėti apžvalgą? Turite kokią sistemą?

Galiu pradėti nuo įvykių, kurie yra aktualūs šiandien - pavyzdžiui, Uspaskicho diplomo istorija. Tai žmonėms svarbu. Arba nuo to, ką laikraštis iškelia į pirmą vietą. Kartais visų laikraščių pagrindinė tema sutampa. Tiesa, stengiuosi paminėti kuo daugiau autorinių straipsnių.

Ar yra temų, kurių vengiate?

Tik viena - kriminalai. Na, nebent išties atsitiko neeilinis įvykis. Aš nesuvokiu auditorijos, kuri su malonumu klausosi tų baisybių. O kitų temų nevengiu - negaliu to daryti, nes būčiau subjektyvi. Nors niekas subjektyvumo išvengti negali, net ir žurnalistai. Net ir rimčiausia žinių laida yra subjektyvi - bent jau tuo požiūriu, kaip redaktorius susidėlioja žinias.

Laikraščiai irgi savaip sudėlioja?

Jeigu tą patį įvykį aprašo keli laikraščiai, tai man patinka paskaityti, kaip rašo vienas ir kaip - kitas. Pasitaiko, jog nesutampa faktai. Tada būna labai juokinga, bet aš nekomentuoju. Per ketverius metus įgijau tokią patirtį, kad jau nujaučiu, ką koks dienraštis rašys. Vakare pažiūriu TV žinias, ir žinau, kad tuos pačius įvykius aprašys ir laikraščiai.

Kokių turite pomėgių?

Turiu daug pomėgių, daug darbelio. Kaip vyras juokiasi, esu Barbė devyndarbė. Mėgstu ir palipdyti su moliu, mėgstu papiešti ant šilko. Paskutinė aistra - filmų kūrimas. Esu mokiusis režisūros, tai dabar filmuoju, montuoju. Dabar, pakalbėjusi su jumis, eisiu montuoti draugės vestuves.

Tai jūs - menininkė. Štai kodėl citavote tokį įmantrų tekstą iš "Šiaurės Atėnų"...

Žinote, aš visiems dabar giriuosi, jog pati sugalvojau peržvelgti ir "Šiaurės Atėnus"! Visada mėgau šį laikraštį, tik negalėjau suprasti, kodėl niekas jo neapžvelgia. Bet šis laikraštis taip iškrenta iš viso konteksto, kad aš negaliu jo paskaityti... - juokiasi. - Kai atėjau į Žinių radiją, buvo toks požiūris: "Ką čia ta menininkė veiks?" Dabar taip nebėra, tiesiog jie mane pagal išvaizdą sutiko, nes nežinojo, kad esu baigusi žurnalistiką.

Reikėjo pakovoti, kad įsitvirtintumėte?

Nereikėjo. Gimiau po laiminga žvaigžde. Kur tik nueidavau dirbti, viskas eidavo lengvai. Esu įsitikinusi, kad žmogui reikia diplomo, bet mūsų profesijos atstovams labai lengva savo darbu įrodyti, ko tu esi vertas.