Arkadijus Babčenka - apie "rusų pasaulį"

Trečiadienį Ukrainos saugumo tarnyba pranešė, jog žurnalisto mirtis buvo inscenizuota. Tai buvusi dalis operacijos siekiant išgelbėti jo gyvybę, nes žmogžudystė iš tiesų buvo suplanuota: ją užsakiusi Rusijos federalinė saugumo tarnyba, pinigai jau buvę sumokėti vykdytojui.

A. Babčenka, maskvietis, į Kijevą persikėlė gyventi mažiau nei prieš metus - 2017-ųjų rugpjūtį.

Čia spausdiname sutrumpintą A. Babčenkos interviu žurnalistei Jekaterinai Makarevič apie "rusų pasaulio" vertybes.

Infantilizmas

Viename iš savo straipsnių "rusų pasaulį" jūs apibūdinote vienu žodžiu: infantilizmas.

Dabar aš iš savo mažo geto stengiuosi neišeiti, stengiuosi be reikalo nesusidurti su žmonėmis, kurie kalba penkiamečio vaiko frazėmis. Na, pavyzdžiui, kad Obama nori sugriauti Rusiją. Aš žinau, iš kur tai, kas tai įdėjo į galvą. Kritinio mąstymo nėra. Dabar sutikti žmogų, su kuriuo galima kalbėtis kaip su suaugusiu ir kuris iš tiesų įsivaizduoja, kas vyksta pasaulyje, Rusijoje, - didelė retenybė. Aš tokias pažintis vertinu. Tam, kad turėčiau su kuo pabendrauti.

Infantilizmas - tai negebėjimas jausti atsakomybę už savo veiksmus, negebėjimas matyti priežasties ir pasekmės ryšį?

Aš manau, kad tie žmonės net nesupranta tokios sąvokos kaip atsakomybė. Žiūrėkite, kaip greitai visuomenėje keičiasi priešo subjektas. Priešai buvo gruzinai. Paskui tadžikai. Po to priešai buvo apskritai čiurkos - nerusai. Paskui - banderovcai. Paskui Islamo valstybė. Dabar, kaip suprantu, migrantai Europoje. Žmogus tau būtinai pasakys, kad šiuo metu mums neleidžia pakilti nuo kelių migrantai Europoje. Apie Ukrainą jis jau neprisimena. Kad karas ten buvo. To nebėra. Atmintis veikia taip: nėra ko nors tris dienas televizoriuje - nebėra ir galvoje. Aš pats televizoriaus nežiūriu, bet jo naujienas žinau iš pokalbių su vyrais. Man kiemsargis papasakoja visą partijos politiką. Tikėtis iš jo atsakomybės?.. Sakyti jam - klausyk, drauguži, o tu supranti tai, kad mūsų šalis prieš dvejus metus pradėjo karą Ukrainoje? Kad mano ir tavo šalis nužudė 10 000 žmonių? Kad mes aneksavome svetimą žemę, kad mes esame šalis agresorė, grobikė? Ar tu tai supranti? Nulis dėmesio. Apie tai beprasmiška kalbėti.

Jam Krymas - "naš", t. y. jam vagystė - normalus dalykas?

Jauni vaikinai, gražiai apsirengę, išsilavinę, su kuriais keletą kartų teko pakalbėti, - jie ne iš mano rato, tai buvo atsitiktiniai pokalbiai, - yra sakę: "Čia tai kieta, kad mes Krymą nugręžėm!" Na, nugręžėm gabalą svetimos teritorijos - nesvarbu; mes - kieti. Kur čia atsakomybė? Kur čia supratimas to, kad įstatymo pažeidinėti negalima, kad vogti - blogai? Mes mokome penkiamečius vaikus darželiuose: "Vogti yra blogai." Negalima vogti. Bet paėmėm Krymą - puiku. Infantilizmas. Suaugę žmonės tiki viskuo, kas jiems sakoma. Kaip vaikai. Ką jiems televizorius pasako - jie tiki. Tas vaikiškumas reiškia, kad jie tave nuoširdžiai mylės, jeigu jiems pasakys, kad tave reikia mylėti; jie taip pat nuoširdžiai tavęs nekęs, jeigu jiems pasakys, kad tavęs reikia nekęsti; ir taip pat nuoširdžiai tave užmuš, nesuprasdami, ką daro. Kaip vaikas, septynerių metų, kuris, kaip neseniai skaitėme, per šiaudelį varles pūtė. Lygiai taip pat jie žiūri ir į žmones. Visiškai nėra žmogaus gyvybės vertės suvokimo. Nėra jo, visiškai. Jie tave myli, jie tavęs nekenčia, jie tave nužudys, jie tau pastatys paminklą, - ir visa tai bus nuoširdu. Emocijų, intonacijų kaita - kaip vaiko.

Gyvybė neturi vertės

Šioje paradigmoje ir žmogaus mirtis nieko nereiškia?

Pašalinsim iš čia - ir viskas. Žinoma. Gyvenimas nieko nereiškia; ne tik svetimas, mano - irgi. Man regis, daugelis klysta, kai sako, kad Rusija, rusų tauta, nori gyventi geriau, gyventi kaip XXI amžiuje. Nieko ji nenori. Ją XIX amžius visiškai tenkina. Kad tik būtų traktorius "Belorus", butelis samogono ir apgriuvusi troba, to pakanka. Gyvenimo vertė čia lygi nuliui. Šiandien tu ką nors girtas nugalabijai - tave pasodino, kalėjime tave kas nors papjaus; šiandien kaimynas numirė nuo vodkos, rytoj tu važiuoji į Donbasą žudyti banderovcų, poryt tie banderovcai nutrauks tau kojas, tu grįši, nusigersi, numirsi pats, - tai tęsiasi be prošvaisčių. Kažkodėl manoma, kad Rusija - turtinga šalis, bet Rusija - skurstanti šalis. Tai kelių konglomeracijų šalis; pavyzdžiui, yra Maskvos konglomeracija, kur gyvena 10-15 proc. visos šalies žmonių; dar Piterio, Krasnojarsko, Krasnodaro, Kazanės konglomeracijos, Grozno... Visa likusi šalis - tai XIX amžius. Na, kokia gali būti vertybė gyvenimas, jei žmogus supranta, kad niekada nesulauks aprūpintos senatvės? Natūralu, kad jis nei savęs nevertina, nei kitų.

"Facebook" nuotr.

Vaistai bus kartūs

Kodėl taip mąsto dalis išsilavinusių Rusijos žmonių? Gal tai kažkokie kompleksai visos tautos genetinėje programoje?

Nežinau, ar tai genetinė programa, bet per tai jau perėjo daug tautų: Vokietija, Japonija; Amerika - ne taip seniai; Kinija... Japoniją, Vokietiją išgydė prievartiniu chirurginiu būdu, Amerika išsigydė pati, Rusija, be abejonės, irgi išsigydys, tik vaistai bus kartūs. Negalime pamiršti, kad šimtmečiais laisvos minties, laisvamanybės genas buvo sąmoningai nuodijamas, naikinamas. Tačiau gamta tą geną ima ir iš niekur staiga atgamina. 1937 m. buvo žiaurios represijos, paskui žiaurus karas, o paskui, po 30 metų, - vėl fizikai lyrikai, jaunesnieji moksliniai bendradarbiai. Gamta neleidžia visiškai sukiaulėti. Nors, kita vertus, jeigu pažvelgsime į Kongą, už tam tikros ribos jau turbūt niekas nebeauga. Man regis, Rusija kaip tik ir slysta tos ribos link.

Didybės virusas, virusas "Krym naš" įkrito, žinoma, į jau parengtą dirvą. Netgi tie žmonės, iš kurių negalėjai to tikėtis, taip kalba. Didžiausią įtaką čia vis dėlto padarė televizinė propaganda. Aš nemaniau, kad televizija gali tapti tokiu galingu ginklu. Ji tikrai tapo galingiausia smegenų plovimo priemone. Gebelso priesakai veikia ir dauginasi. To nedarė net Gebelsas. Planetos istorijoje to dar nebuvo.

Meilė ir neapykanta

Pagal valstybės sąmoningumo, jos gyventojų civilizuotumo lygį, galima sakyti, yra šalys jau suaugusios, kurioms, tarkim, per 25-erius metus, yra šalys-vaikai. Rusija jau lyg ir ne vaikas, bet ir ne suaugusi. Paauglė?

Aš sudėliočiau tokius taškus... Pačioje apačioje - Kongas, ten mažamečiai bėgioja su mačetėmis ir žudo visus iš eilės... Pats viršus - pirmojo pasaulio šalys - Danija, Švedija; Skandinavija man - visuomeninės santvarkos idealas. Kažkur per vidurį - Rusija ir Irakas. Aš lyginu, kas buvo Irake, su tuo, kas dabar vyksta Rusijoje, ir man tai primena tą patį koridorių.

[CITATA]

Iš pradžių tie žmonės garbino Sadamą Huseiną, statė jam paminklus, po to jie tapo didingi, užkariavo kaimyninį pusiasalį, po to gavo per sprandą, paskui tie patys žmonės su tuo pačiu užsidegimu griovė paminklus Huseinui, garbino amerikiečius, gyveno iš amerikiečių humanitarinės pagalbos, paskui atsirado Islamo valstybė, dabar tie žmonės meldžiasi jai, su tuo pačiu vaikišku nuoširdumu žudo amerikiečius, kuriems neseniai lankstėsi, o prieš tai nekentė, nes lankstėsi Sadamui Huseinui... Visuomenės išsivystymo lygis Rusijoje - maždaug toje pačioje plokštumoje. Dabar visi meldžiasi Putinui, paskui, kai nafta mainais į produktus nuves šalį į visišką skurdą, - vers jo paminklus, paskui melsis amerikiečiams, kaip meldėsi 1991 metais, o paskui, neatmetu, šioje dirvoje galbūt išaugs kokia nors "Stačiatikių valstybė" su ginkluotais stačiatikiais pakelėse...

Puikybė

Grįžkime prie "rusų pasaulio" paradigmų. Kas jame yra garbė, orumas?

Svarbiausia paradigma yra didybė. Apie garbę kalbos nėra. Nei apie laisvę, nei apie orumą kalbos nėra.

Paauglystėje tai komplikuota.

Nepasakyčiau. Jei lyginame su paaugliais, jų orumo jausmas yra pakankamas, netgi didelis. Problema ta, kad Rusija pasižymi ne tik paauglio sąmoningumu; Rusija yra paauglys, kuris turi moralinio idiotizmo simptomų. Didelė dalis tų jausmų ir emocijų, kurias būdinga jausti žmogui, yra kastruota. Jų tiesiog nėra. Orumas čia neegzistuoja.

Orumas Rusijoje pakeistas į didybės, "imperiškumo" sąvoką?

Taip, be abejo.

Kas "rusų pasaulyje" yra gėda?

Man pastaruoju metu gėda nuolat. Kalbant apie tuos žmones, kurie didžiuojasi šauniai nugręžę Krymą... ko čia gėdytis? Jie kieti.

"Zombių dėžė"

Tavo nuomone, dalyvauti kare - tai ne suaugusio žmogaus elgesys?

Nelygu kaip dalyvauti. Nelygu kokie ketinimai. Daugelis tų savanorių ten išvažiavo prisižiūrėję propagandos - gelbėti vaikų nuo kažkokių žudikų. Jie neturėjo blogų ketinimų, jie važiavo už gėrį ir prieš blogį. Bet, brolau, jeigu nugyvenai 40 metų ir tavo smegenis pakeitė "zombių dėžė", tai jau tavo bėdos. Tikiu, kad tu tikėjai gėriu, bet tu vis tiek nusikaltėlis, teroristas ir okupantas. Tai nėra suaugusio žmogaus elgesys, supranti?

Žmonės turi prieigą prie interneto - kodėl jie netyrinėja, neanalizuoja informacijos savarankiškai?

Dauguma žmonių, netgi išsilavinusių, įsijungia televizorių ir lenda į internetą ne tam, kad rastų nešališkos informacijos ir patys darytų išvadas, o tam, kad patvirtintų savo aksiomas. Pavyzdžiui, jie žino, kad Obama naikina Rusiją - jie lenda į internetą, kad rastų įrodymų. Ir randa. Nesvarbu, kad tai visiški kliedesiai. Jie landžioja po internetą, kad toliau augintųsi savo infantilizmą.

Agresyvumas

Žmonės iš kategorijos "Krym naš" tampa neįtikimai agresyvūs, jei tu drįsti pasakyti priešingą nuomonę. Gal ta agresija kyla iš to, kad jie ir patys jau ima suprasti?

Faktus jie žinojo nuo pat pradžių, tik nepripažino sau; tai jų tikėjimas, ir jeigu tu ateini ir faktais bandai sugriauti jų tikėjimą... Jie gi žino, kad svetimo imti negalima, jie žino, kad Krymo aneksuoti negalima, bet jie tiki, kad "naš" ir kad yra didingi. Tu nori sugriauti jų tikėjimą - aišku, jie pyksta.

Jie supras. Galų gale jie supras, jiems paaiškins, juos išmokys, na, kol kas tiesiog anksti.

Jie laukia komandos? Kada jiems pasakys: dabar galima galvoti štai taip? Ir jie tada sakys - "O mes taip ir galvojome".

Nežinau. Manau, kad gana didelė visuomenės dalis savarankiškai mąstyti jau iš principo nesugebės. Jeigu Rusijoje reikės pakeisti visuomenės nuomonę, "zombių dėžė" kelias savaites turės kartoti, kad Krymą reikia grąžinti, ir jau po dviejų savaičių 86 proc. gyventojų nubalsuos, kad Krymas - Ukrainos, jį reikia grąžinti. Kaip visa tai sąveikaus su realybe, kiek procentų gyventojų tai įstums į šizofreniją..?

Kalbant apie televiziją, visuomenės "zombinimą", kaip manai, kodėl tai pavyko?

Ši debilizacija prasidėjo ne nuo Kiseliovo, ne nuo neapykantos, ne nuo Gruzijos karo, - ji prasidėjo nuo Reginos Dubovickajos, laidos "Dom-2", šitų debiliškų šou. Tai nuleido visuomenės moralės kartelę, protingo humoro kartelę. Po to mes perėjome prie jau visiškai banditiškos mėsos. Neleistinų dalykų riba krito vis žemyn. Tai atsitiko ne iš karto. Tai buvo palaipsnis degradavimas.

Šviečiamosios, pažintinės laidos rusų žiūrovams nelabai įdomios?..

Kartelę kelti sunku. Paprasčiau gerti alų ir žiūrėti laidą su juokeliais apie antrą galą, o ne mąstyti apie tai, ką pasakė Stivenas Houkingas. Čia turi būti valstybinė programa, pats vienas nieko nepadarysi. Jeigu nori šokti pagal reitingų dūdelę, aišku, kad tau reikės nuleisti kartelę.

DNR-LNR

Kas yra teisingumas "rusų pasaulyje"? Ar tokia samprata yra?

Taip, yra, ji gana paprasta, aš ją charakterizuočiau dviem frazėmis: "Tegu jie visi nudvesia - mums viskas bus gerai" ir "Iš visų viską atimsim, pasidalinsim ir sau pasiimsim". Maždaug toks teisingumas. "Rusų pasaulio" teisingumo idealas yra DNR-LNR (Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika) - tai, kas ten vyksta. Tai absoliutus socialinis teisingumas, žiūrint "rusų pasaulio" akimis. Gali pasiimti - pasiimk. Nori užmušti - užmušk. Gali apiplėšti - apiplėšk.

O laisvė? Kaip suprantantama laisvė?

To nėra. Tą tiesiog išbrauk. Tai kaip šeštas matmuo, kurio toje pasaulėžiūroje neegzistuoja.

Mes 2012 m. turėjome unikalų šansą pakeisti šalį. Tada aš plaukus roviausi klausydamas, kas kalbama iš tribūnų. Problema ta, kad tie žmonės, kurie pradėjo eiti į sceną, niekada nebuvo kalėjime. Nes jeigu jie būtų buvę kalėjime, jie būtų supratę tos gaujos, kuri užgrobė valdžią, elgesio modelį. Jie būtų supratę Putino elgesio modelį. Jie būtų supratę daugumos šalies gyventojų elgesio modelį. Tie žmonės supranta tik jėgą. Tik jėgą. Jie žino, kokias virveles tampyti, kur paspausti, kuo pagąsdinti. Su jais, aišku, reikėjo visiškai kitaip. Dėl to nesupratimo mes atėjome ten, kur atėjome. Toje kompanijoje tu turi patvirtinti savo jėgą ir teisę į valdžią kiekvieną sekundę. Nes kai tik tu atsitrauksi, kai tik nebūsi stiprus, tave suės, ir pirmiausiai suės savi. "Mušk pirmas - arba muš tave" - Putinas tai gerai suprato. Šalis, perėjusi kalėjimus, sovietinę armiją ir rusiškus lagerius, šitą modelį irgi gerai supranta. Jeigu tu stiprus, jeigu tu gavai valdžią, vadinasi, teisinga bus tai, ką tu darai. Teisingumas yra tai, ką daro stiprus. Jeigu po to ateis kitas stiprus ir pradės daryti kitaip, vadinasi, teisinga bus jau kitaip.

(Visą pokalbį rasite Youtube.com, pavadinimu "Svarbiausia "rusų pasaulio" paradigma - didybė").