Arina vėjuotuose senamiesčio skersgatviuose

Ai, jam nuo vaikystės tas pats, ar mama šoka, ar dainuoja, ar dar ką nors daro. Martynai, kaip tau mama? - kreipiasi į sūnų.

Vaikinukas iškelia nykštį į viršų: supraskite - liuks. Arina juokiasi.

Gal jau greitai scenoje dainuosite kartu?

Oi, ne. Namuose dainuojam nebent kvailiodami. Na, nėra jis "prie meno", - žiūri į sūnų. - Klausą turi, dainuoti gali, bet jo kiti interesai.

Vienturtis... Niekada nekilo minčių, kad reikėtų dar vieno vaiko?

Reikėtų dar dviejų, - pauzė. - Bet juk tai - rimtas žingsnis.

Jums niekad nesinorėjo apsivilkti baltos suknelės?

Nė karto nebuvau ištekėjusi. Bet balta suknelė vilioja. Jei figūra dar laikys, gal ir įgyvendinsiu šią svajonę, - juokiasi.

Patyrusios moterys sako, jog vyrą reikia priremti prie sienos, kad ši svajonė išsipildytų...

Niekada šito nedariau. Net neužsiminiau, kad norėčiau. (Arinos gyvenimo draugas ir Martyno tėtis - "Veto bank" muzikantas. - Aut. past.)

Laisvę vertinate labiau?

Hmmm... - susimąsto. - Ką turi galvoje?

Kad vedybos įpareigoja.

O tu ištekėjusi?

Taip.

Na, ir kaip?

Kitaip.

Ai, nežinau... Esu Vandenis. Laisvę toleruoju, todėl ir šalia esantis žmogus turi gerbti mano laisvę.

Ar šiuo metu esate laiminga?

Taip. Bet laimės nesinori apibūdinti... Tiesiog jaučiuosi gerai.

Gal sunkumai jus aplenkia?

Žinoma, ir mano gyvenime buvo sunkių akimirkų. Nelaimės nereiškia, jog tu esi nelaimingas. Tiesiog jos grūdina tave. Galbūt tu esi nusivylęs kuo nors, bet tai nereiškia, jog esi nelaimingas.

Ką, be dainavimo, dar priskirtumėte prie laimės sąlygų?

Šiame gyvenime, be dainavimo, aš dar kuriu, rezgu mintis, idėjas ir t.t. Esu namų žmogus. Juk reikia laiku pamaitinti šitą pilietį, - linkteli galvą į sūnaus pusę. - Bet mėgstu pabūti ir su draugais, mėgstu keliauti, siuvinėti, skaityti, kartais tiesiog pabūti viena... O šiaip mano galvoje visąlaik muzika.

Ir verdant sriubą?

Kodėl gi ne? Aš ir eidama atlikti gamtinių reikalų niūniuoju.

Atsimenate savo pirmąją sukurtą melodiją?

Neatsimenu, bet atsimenu, kaip tai įvyko. Mane labai sugraudino pirmoji paauglystės meilė. Tąkart rankos pačios paspaudė pianino klavišus. Buvau gal 12-13 metų. Žinai, jausmą prisimenu, o žmogų - miglotai...

Kokia buvo Arinos vaikystė?

Vaikiška. Tėvai man leido būti vaiku, todėl labai smagiai ir įvairiai leidau laiką. Giminė buvo labai draugiška, todėl dažnai skraidydavome Lietuva-Ukraina, Ukraina-Lietuva.

Turite ukrainietiško kraujo?

Ir ukrainietiško, ir rusiško, ir lietuviško.

Ko labiausiai pasiilgstate iš savo vaikystės dienų?

Mėlynių ant kūno, šuoliukų su gumyte ir Kryme į "bliūdą" skinamų trešnių. Kitas momentas - grįždami nuo Juodosios jūros kukurūzų laukuose prisiskindavom burbuolių, išvirdavo mums jas, o mes, vaikai, sėdėdami balkone, apgraužtas jų šerdis mėtydavome į važiuojančias mašinas, - šypsosi.

Buvote pasiutęs vaikas?

Labai. O tos mėlynės ant kojų ir rankų... Oi, - atsidūsta. - Vis galvodavau, kodėl jų tiek daug. O augdama pastebėjau, kad kasmet mažėja. Tada susimąsčiau: gal bręstu?.. - juokiasi.

Kada moteris subręsta?

Nežinau. Kiekviena skirtingai. Kai priimi sprendimus, kai atsakai už tai, ką padarei, tada ir bręsti.

Jūs tituluojama bliuzo karaliene...

... tai buvo prieš šimtą metų, - pertraukia. - Jau 15 metų apie tai tik ir tekalbama. Aš šiurpstu ir nervinuosi nuo šio štampo.

Ryškesnės bliuzo dainininkės nėra.

O aš ką - bliuzą dainuoju? Bliuzas - tai išraiška; tai, kas eina iš tavęs. Vidinę būseną gal ir galima pavadinti bliuzu.

O ką jūs dainuojate?

Ai, nežinau. Čia jau klauskit kitų.

Retai užsukat į Klaipėdą.

Apskritai tiek daug laiko nesu čia praleidusi kaip šįkart. Va, ir Jūros šventėje koncertuosime. (Šiandien 21 val. Arina su grupe koncertuos Kultūrų komunikacijų centro kiemelyje. - Aut.past.) Apskritai šiandien puikiai praleidau laiką, - bando sutramdyti vėjo taršomus plaukus. - Buvome prie jūros, leidome aitvarus. Fantastika! Myliu šį miestą.

Iš kur ta meilė?

Klaipėda - mano jaunystės miestas. Žiemą atvažiuodavom čia pas draugus. Susirasdavom senamiestyje katilinę, įlįsdavom ir šiltai bei jaukiai leisdavom laiką. Ir "mentai" nesupakuodavo... - juokiasi. - Ir šitie senamiesčio skersgatviai... Kaifas! Jie man padarė įspūdį, kai pirmą kartą atvažiavau čia.

Žinai, mokiausi rusų mokykloje ir nežinojau, kad yra aukštaičiai, žemaičiai. Maniau, kad klaipėdiečiai - jūros vaikai, tokie nesugadinti, šilti, geri.. Tokie tikri...

Ir ką - klydote?

Ne. Ir dabar jie tokie. Man čia gera. Jaučiuosi saugiai.

Arina - tai sceninis pseudonimas?

Ne, tai mano vardas.

Skamba panašiai kaip "arija".

Ne. Panašiai kaip "arena", - juokiasi.