Architektui trūksta laiko atsikvėpti Ventėje

- Padarėme kelis didelius darbus ir projektus atidavėme miesto Savivaldybei. Pasiūlėme idėjų Girulių pertvarkymo koncepcijoje bei turime siūlymų, kaip sutvarkyti plotus ir namus nuo Sausio 15-osios sankryžos iki Dubysos gatvės. Šalia maniežo galėtų išaugti daugiaaukščiai garažai, reiktų nuo "Vėtrungės" pusės pridengti bendrabučius, rekonstruoti "Bilduko" aikštę. Esame numatę pėsčiųjų tiltus virš gatvių, yra galimybių praplėsti namų pirmuosius aukštus.

- O kuo išsiskirtų gyvenimas Giruliuose?

- Tikslas - atrasti galimybių suformuoti taip sklypus, kad čia ir giruliškiams, ir poilsiautojams būtų patogiau gyventi. Yra vietos ir gyvenamiesiems namams ant kalno. Gyvenvietei būtina nauja gaisrinė. Siūlome Giruliuose trijų hektarų sklypą skirti poilsiui: kempingui, įvairiems vasaros pastatams, teniso aikštelėms, automobilių saugojimo aikštelei. Žmonės čia atvažiavę iš kito miesto galo galėtų puikiai pailsėti. Reikėtų, kad komercinių pastatų savininkai sutvarkytų šalia esančius paplūdimio plotus. Numatyta įrengti dušus, daiktų saugyklas. Įsikurtų daugiau kavinukių. Poilsiautojai važinėtų dviračių takais, žaistų tenisą ir būtų ramūs dėl automobilio saugumo. Dabar patogiausia - prekybininkas pastato palapinę ir jam nerūpi jokie įpareigojimai dėl aplinkos tvarkymo. Beje, ir "žalieji" yra nusiteikę prieš įvairius projektus prie paplūdimio juostos, manydami, kad patogumai tik gadins pajūrį. Jeigu valstybė už atliktus įpareigojimus suteiktų lengvatų, būtų mažiau nesutvarkytų plotų ne tik Giruliuose, bet ir miesto centre.

- Ką jums duoda dalyvavimas projektų konkursuose?

- Konkursuose dalyvių nebūna daug, nes už pasiūlytus projektus nemokama. Akivaizdus pavyzdys - paskutinieji konkursai, skirti Girulių ir Klaipėdos miesto kultūros ir poilsio parkui. Šį kartą taip pat trūksta projektų pasirinkimo. O man įdomu dirbti savo miestui. Smagu bent fantazijose matyti gražesnę, modernesnę Klaipėdą.

- Manyčiau, kad dalyvavimas pasiūlymų konkursuose - didelė prabanga, tuo labiau jog mieste - daug architektų...

- Architektai gali atlikti daug įvairių darbų - mažų ir didelių, labai specifinių bei konkrečių, todėl mūsų kolegos "išsisluoksniuoja" arba, kitaip sakant, susiranda savo projektų nišą. Manyčiau, kad rimtesnių kompanijų yra tiek, kad suskaičiuoti jas užtektų vienos rankos pirštų.

- Kodėl tiek mažai?

- Sukurti darbo komandą - brangu. Apytikriai viena darbo vieta kainuoja apie 20 tūkstančių litų, ir tai - be programų, kurių kiekvienas turi turėti po kelias. Aš esu vienintelis klaipėdietis tarp savo bendradarbių. Bendrovės specialistai - ne vietiniai.

- Be vaizduotės, ko dar reikia jūsų profesijos žmogui?

- Pirmiausia reikia dešimties metų, kad taptum stiprus toje srityje. Be to, architektui tenka būti ir advokatu, ir psichologu, ir juristu... Taigi reikia ne tik gabumų, daug informacijos, bet ir brandos. Specialistui turi rūpėti ir visuomenės, šeimų problemos. Juk žmogus susijęs su statiniais. Negali išaugti geri vaikai tarp prastų namų.

- Ar dažnai tenka nusileisti užsakovui?

- Dažnai užsakovas žino, koks turi būti namas, ir mus verčia būti amatininkais. Tik vėliau pripažįsta, kad reikėjo klausyti architekto, o tai jau atsieina kartais ir šimtą tūkstančių litų. Tai leidžia prisiminti brolių architektų Nasvyčių karikatūrą, su kuria jie pasveikino mus, pirmakursius, per fuksų krikštynas: stovi karvė viduryje lauko, o ją prievartauti ruošiasi didžiulė jaučių eilė. Broliai architektai buvo teisūs - iki šiol mus prievartauja įvairiose instancijose, ypač tai pajunti, kai derini projektą... Tačiau turiu pasakyti, kad Klaipėdoje jau yra architektų bendruomenė. Ji turi net etikos komisiją. Prieš penkerius septynerius metus pradėjome vilioti jaunimą į Klaipėdą. Tad įsiliejo naujų jėgų. Turime ir veteranų gvardiją. O architektų sąjungos valdyboje gimsta minčių, kaip mūsų bendruomenei atsilaikyti prieš galimus neigiamus padarinius, kurių iškils esant Europos Sąjungoje.

- O ar jūsų profesija turi įtakos šeimai?

- Nežinau, ar šeima gali būti laiminga, kai tėvo vis nėra namuose. Tačiau maniškiai suvokia, kad daug dirbdamas sukuriu gerovę. Norėčiau, kad abu sūnūs paaugliai daugiau dėmesio skirtų mokymuisi. Mat aš mokiausi Vaikų dailės mokykloje, anksti apsisprendžiau studijuoti achitektūrą...

- Ar turite šeimoje poilsio tradicijų?

- Jau penkerius metus visi važiuojame į kalnus. Taip pat dešimt dienų praleidžiame Labanore prie ežero. Čia mūsų suvažiuoja daug šeimų. Ši tradicija sena - per tą laiką vaikai užaugo.

- O koks poilsis savaitgaliais?

- Dažnai važiuoju į įvairias vietas pasižiūrėti plotų, kuriuose gims mano projektuojamas statinys ar kitas objektas. Tikslas būna - rasti siūlo galą. Kartais atrandu darbo sode, taisau dviratį. Jau tris mėnesius puoselėju mintį - rasti laiko nuvažiuoti į Ventę. Ten daug vėjo ir erdvės. Gal šį savaitgalį pasiseks pasiekti Ventės ragą.