Ar šiandien apsimoka būti lietuviu?

Šiandien žinomo Lietuvos verslininko, vieno „VP grupės“ akcininkų, leidyklos „Sofoklis“ steigėjo, keleto prozos ir publicistikos knygų autoriaus Igno Staškevičiaus klausiame - ar nūdienos Lietuvos verslui teberūpi Lietuva?

- Šiandien visiškai normalu, jei Lietuvoje veikianti verslo įmonė yra registruota, pavyzdžiui, Švedijoje, o pagrindiniai jos akcininkai - pavyzdžiui, britai. Kaip tokioje „išvietinimo“ epochoje verslo žmogui išsaugoti nacionalinį interesą, pasakyti sau: „Dirbu Lietuvai“? Juk pinigai tautybės neturi.

- Taip, tautybę teturi žmonės, bet apibrėžkite, prašau, kas ją nusako, ką reiškia šiandien būti lietuviu.

- Na, kalbėti lietuviškai, gerbti ir saugoti savo kultūrines šaknis...

- Ne, ne, pradėti vis dėlto reikėtų nuo pilietybės - nuo to, ar esi saistomas ištikimybės pažado konkrečiai valstybei, ar ne. Be to, verslininkų veiklą reglamentuoja įstatymai, todėl erdvės patriotiniam patosui kaip ir nebelieka - arba tu turi vienos valstybės pasą, arba kitos, arba tavasis verslas registruotas Lietuvoje, arba ne...

Šiuolaikiniame pasaulyje nėra paprasta apibrėžti, kaip geriausia yra mylėti Tėvynę. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas savaip mylime Lietuvą ir norime ją mylėti kuo stipriau, tačiau dėl šio jausmo išraiškos kyla vis daugiau painiavos, nes pats pasaulis nesustabdomai keičiasi. Net ir žodžiai „tautiškumas“, „nacionalizmas“ šiandien jau įgiję visai kitas prasmes.

Gal jums tai netikėta, bet nacionalizmas kaip reiškinys buvo sąmoningai suformuotas būtent verslininkų - magnatams tiesiog tapo aktualu išlaikyti darbo jėgą savosiose įmonėse, kad žmonės neišeitų laimės ieškoti kitur, neemigruotų, įgytų argumentų pasilikti prastesnėmis sąlygomis, užuot rinkęsi geresnes. O plačiai apdainuojamas lojalumas savajai tautai ir savajai valstybei išties dažniausiai tereiškė lojalumą konkrečiam suverenui.

O dėl kalbos - Virginijaus Savukyno studijoje apie lietuvio tapatybę yra toks epizodas, kur XIX amžiuje kažkur palei Kauną atvykėlis paklausia vietinio Lietuvos gyventojo, kokios jis tautybės. „Aš - katalikas“, - atsako šis. Klausėjui neatlyžtant ir darsyk perklausiant, lenkas yra sutiktasis ar lietuvis, šis ramiai atsako: „Moku abi šias kalbas.“

Na, arba Adomas Mickevičius, kiti autoriai, nemokėję lietuviškai, bet laikomi neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi... Visa tai pasakoju, norėdamas pasakyti, kad kalba nebūtinai ir ne visada yra tinkamiausias kriterijus tautybei ir pilietybei nusakyti.

Taip pat ir su gyvenamąja vieta. Jeigu žmogus neatranda sau galimybių įsitvirtinti gimtosios valstybės visuomenėje, emigruoja bėgdamas nuo karo, priespaudos ar skurdo - nejaugi emigravęs jis jau nustoja buvęs lietuviu?

Todėl ir sakau, kad pasas ir pilietybė šiandien yra vienintelis aiškus kriterijus. Antai krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas - JAV pilietis. Nuo priesaikos Lietuvai jis jau yra laisvas.

- Pilietybę galima pasirinkti, bet juk tauta, gimtoji kalba - natūralūs, prigimtiniai - nepasirenkami dalykai.

- Be abejo, žmogui, gimusiam ir augusiam Lietuvoje, geriausia yra gyventi Lietuvoje. Emigracija visada yra tautos ir valstybės nelaimė. Juk žmonės nuo gero gyvenimo nebėga - emigruoja visada be noro ir visada tik iš bėdos. Todėl, manau, vienintelis sąžiningas būdas ugdyti patriotizmą ir skatinti norą pasilikti Tėvynėje - sukurti čia žmonėms tokią erdvę, kurioje jie nuoširdžiai norėtų gyventi.

Gimtoji kalba - neginčiju - žmogui yra labai svarbi. Nėra abejonių, kad gimtąja kalbėti žmogui visada yra daug lengviau, daug maloniau ir daug įdomiau nei bet kuria kita kalba. Taip pat jokia kita kalba jis negalės savo minčių išreikšti giliau, subtiliau, prasmingiau nei gimtąja. Ir kad žmogus tegali turėti tik vieną gimtąją kalbą - taip pat tiesa. Todėl kalbos politika kiekvienai valstybei yra ar bent jau turėtų būti itin svarbi sritis. Tačiau dėl kalbos valstybė gali stengtis labai įvairiai. Galima gimtąja kalba „rūpintis“ uždraudžiant visas kitas kalbas, galima į jos puoselėjimą apskritai moti ranka, tariant, kad lietuvių kalba yra ta, kuria kalbasi lietuviai. Bet man kaži kodėl tampa graudžiai juokinga girdint, kaip patriotas prisiekia Lietuvai, priesaikos kalboje vartodamas „kad“ su bendratimi ir kitas akivaizdžiai rusiškas sakinių konstrukcijas.

Mąstau, o kodėl vietoj drausminimų ir paliepimų visuomenei nepaaiškinus, kad gerai mokėti gimtąją kalbą kiekvienam Lietuvos visuomenės nariui paprasčiausiai apsimoka? Juk kiekvienam savų tikslų turinčiam, laimės ir saviraiškos trokštančiam žmogui yra naudinga turėti galimybę savąsias idėjas įžodinti tiksliau ir aiškiau nei kiti, bendraujant ar derantis kalbėti aiškiau, tiksliau ir įtaigiau nei kiti, galų gale formuluoti užduotis pavaldiniams suprantamiau, nei įstengia kiti. Gražia, taisyklinga ir turtinga kalba kalbantis žmogus įgyja prieš kitus pranašumo net ir pačia pragmatiškiausia - karjeros prasme. Juk argi gali tikėtis tapti lyderiu, jei nebūsi aiškiai visuotinai suprastas?

Be abejo, šiandieniame pasaulyje svarbu mokėti ne vien gimtąją, bet ir kitų kalbų. Tarkim, jei šiandien ignoruotume pasaulio tarpusavio komunikacijos kalba tapusią anglų kalbą - atrodytume ne tik keisti, bet ir ne itin išmintingi. Tačiau kalbos mokėjimas - tai juk ne vien žodžių tarimas. Pirmiausia tai prasmių pasaulis. Todėl išmokti kitų kalbų gerai nemokant gimtosios neįmanoma. Svetima kalba niekada nesuvoksime to, ko nesame suvokę gimtąja - ta, kuria mąstome.

- Ką verslas šiandien galėtų ir privalėtų duoti valstybei ne tiek ekonominiu, kiek kultūriniu ar, sakykime, pilietiniu požiūriu?

- Galima, žinoma, svajoti, kad verslas būtų dvasingas, taurus ir filantropiškas, kad dirbtų ne savo pelnui, o visuomenės gerovei, bet išties verslininkas, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovas pirmiausiai turi gerai atlikti savo darbą. Jeigu jis kurs verslo įmonę, svarstydamas, kaip čia jam paremti kultūrą, nei verslo nesukurs, nei kultūros neparems. Pirmiausia jis turi rūpintis savo verslu, užauginti jį ir tik tuomet, kai jo ūkis sutvarkytas sklandžiai, gali sau leisti užsiimti mecenavimu.

- Na, bet štai, pavyzdžiui, „Maxima“ skiria stipendijas jauniesiems Lietuvos menininkams. Jei remtų verslui gabius vaikus, dar galėčiau sakyti, kad tai racionalus išskaičiavimas, bet dabar - nesuprantu, dėl ko tai darote... Nejaugi dėl Lietuvos?

- Jūsų minėtas gabių vaikų rėmimas nėra asmeniškai mano sugalvota iniciatyva, bet būdamas bendrovės bendraturtis nuoširdžiai džiaugiuosi šiuo projektu.

Džiaugiuosi ir tuo, kad Lietuvoje verslas jau pasiekė tokį lygį, kai ima galvoti ne vien apie pelnus, bet ir apie tai, ką galėtų duoti visuomenei. Manau, kad greitai tokių iniciatyvų matysime daugiau, kad panašiai, kaip jau yra ilgesnį laiką demokratijoje gyvenančiose valstybėse, Lietuvoje atsiras tam tikri įmonių ir netgi privačių asmenų įsteigti fondai, skirti išimtinai kultūrai ar atskiroms jos sritims remti. Tokie fondai Vakarų valstybėse yra finansiškai pajėgūs ir įstengia išties nemažai nuveikti kultūros labui bei visuomenės gerovei. Neabejoju, bus šitaip ir pas mus. Belieka verslo pasauliui tik suvokti tokių veiksmų svarbą ir susiformuoti tradicijai.

O dėl kultūros rėmimo svarbos - juk akivaizdu, kad ir susimąstymas, ką Lietuva reiškia mums, yra kultūra, ir ką Lietuva reiškia kaimyninėms valstybėms - kultūra ir gebėjimas tarpusavyje sugyventi, bendrauti, vieniems kitus sudominti - taip pat kultūra...

- Optimistas esate. Štai kalbate apie verslo dėmesį visuomenei, apie suvoktą gimtosios kalbos ir gimtosios kultūros svarbą, pastebite įvairių viltingų ženklų, o aš štai dairydamasis po Lietuvą J.Basanavičiaus valstybės šimtmečio išvakarėse apskritai abejoju, ar mūsų valstybė, taip tvarkydamasi, po šimto metų tebesivadins Lietuva ir ar mokės čia gyvenantys žmonės lietuviškai.

- Šimtas metų - labai trumpas laiko tarpas, todėl galiu tarti tvirtai kaip aiškiaregys: po šimto metų Lietuva tikrai egzistuos, žmonės tikrai kalbės lietuviškai ir jausis laimingesni nei šiandien.

Kas gi išties yra aiškiaregystė? Manot - gebėjimas spėti ateitį? Ne. Tai gebėjimas aiškiai matyti dabartį ir pagal ją spręsti apie ateitį. Tad jeigu mes išdrįsime savęs neapgaudinėdami, netemdomi psichologinių kompleksų, proto teršalų, tuštybės, pavydo ir pykčio pažvelgti į dabartį ir aiškiai, be pagražinimų pamatyti save joje, nemažai sužinosime taip pat ir apie savąją rytdieną, nes sąmoningai veikiančiam, savojo gyvenimo prasme ir verte tikinčiam žmogui ateitis yra ne atsitiktinis loterijos bilietas, o jo darbų tąsa.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“