Apribojimai per pandemiją Lietuvoje griežtesni negu Danijoje

Paradoksalu, bet tas vadinamasis normalus gyvenimas mane varžė ir varžo gerokai labiau negu karantinas“, – sakė Danijoje gyvenanti iš Palangos kilusi dailininkė Meilė Sposmanytė.

Tarp Danijos ir Palangos

Viena pirmųjų šalių Europoje, dar kovo 14 dieną uždariusi savo sienas, kad sustabdytų koronaviruso plitimą, buvo Danija.

Viena pirmųjų Europoje ši šalis pradėjo švelninti ir įvesto karantino priemones: nuo balandžio 15 d. šalyje atidaryti vaikų lopšeliai, darželiai ir pradinės mokyklos, prie darbo grįžo ir kai kurios įmonės, pavyzdžiui, kirpyklos.

Praėjusią savaitę atšaukti ir dalis draudimų, įvestų užsieniečiams, norintiems karantino metu atvykti į Daniją.

Tačiau kaip ir visame pasaulyje, taip ir Danijoje, koronavirusas ir įvestas karantinas sutrikdė įprastą gyvenimo ritmą. Kaip jis paveikė kasdienybę „Pajūrio naujienoms“ sutiko papasakoti Olborgo mieste Šiaurės Danijoje gyvenanti iš Palangos kilusi dailininkė Meilė Sposmanytė.

Nuo 1996 metų grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje dalyvaujanti menininkė po studijų Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete išvyko į Daniją, kur 2004-aisiais baigė dailės studijas Meno ir dizaino koledže Noresundbyje.

Papildomai baigusi studijas Gastronomijos koledže dirbo pedagogikos bei kulinarijos srityse.

Kasmet į gimtąją Palangą atvažiuojanti dailininkė aktyviai rengia parodas ir mūsų regione: jos darbai buvo eksponuoti Kretingos rajono kultūros centre, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje.

Ne viena paroda surengta Palangoje, Vasaros skaitykloje bei Antano Mončio namuose-muziejuje, dalyvauta grupės „Antiloxai“ jungtinių meninių pajėgų renginiuose Parodų paviljone, viloje „Anapilis“ ir kituose avarinės būklės pastatuose.

Naujausia Meilės Sposmanytės paroda – penkių koliažų ciklas „Europos peizažai“ – nuo balandžio pradžios eksponuojamas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos virtualioje galerijoje.

Pažįstami medikai ramino

Pokalbį su dailininke pradėjome nuo tradicinių šiam pasaulinio karantino metui klausimų: kokios buvo pirmosios reakcijos išgirdus apie Kinijoje pradėjusį siausti virusą: tai tikras pavojus ar dirbtinai pučiama istorija, kaip pasikeitė gyvenimas Danijoje, įvedus karantiną, ir kaip tai atsiliepė menininkei ir jos šeimai?

„Kai viskas prasidėjo Kinijoje, paklausinėdavau savo pažįstamų gydytojų, ką jie mano apie tą virusą. Sakė, ai, kažkoks naujas gripas, kimba į senelius arba sergančius sunkiomis ligomis.

Bet, sakiau, juk žmonės krūvom miršta. Jie aiškino, kad kasmet nuo paprasto gripo komplikacijų irgi miršta daug. Na, ką gi, jie – medikai, žino ką sako, ir aš daugiau nesukau dėl to galvos“, – prisiminė M. Sposmanytė.

Bet vasario pabaigoj, po taip vadinamų „slidinėjimo“ atostogų, užkratas pradėjo plisti ir Danijoje: „Danai, pasirodo, slidinėja ne kur nors čia pat, Švedijoje ar Norvegijoje, o trenkiasi į Šiaurės Italiją. Na, ir ėmė toji susirgimų kreivė kilti ne dienom, o valandom.

Pradėjom rankas plaut dažniau, o pajutus kutenimą gerklėj ar, neduok, Dieve, sukosėjus, kažkur pakaušyje tarsi kometa praskriedavo mintis – „korona“. Bet iš kur čia žinosi, kas tau yra, jeigu testuoja tik turinčius aukštą temperatūrą.

Nedūstam, „i gera yr“. Gyvenom toliau: dirbom, mokėmės. Bet dar po kelių savaičių, kai vieną vakarą Danijos prezidentė (čia ji vadinama statsminister) per televiziją griežtai visiems pasakė, kad šalis skubiai uždaro visas sienas, kad niekas nebegali nei įvažiuot, nei išvažiuot, ir kad dviem savaitėm uždaroma viskas, ką tik įmanoma uždaryt, kad visiems reik sėdėt namie ir vengti artimo kontakto, kažkaip pradėjau abejot tais gydytojais – čia gal ne šiaip sau kažkoks naujas gripas...

Juolab kad jau buvo parodyti reportažai ir apie tą įžymųjį sunkvežimių konvojų su karstais, riedantį Bergamo naktinėmis gatvėmis, bei raudančius italų ir ispanų gydytojus“, – pasakojo pašnekovė.

„Lėto laiko“ gyvenimas

Pasak menininkės, paskelbus karantiną, šeima neišsigando: „Dukra apsidžiaugė, kad nereikės eiti į mokyklą, vyras – kad nereikės į darbą, aš – kad prasidės kažkas kita, kažkas, ko dar nebuvo.

Taip prasidėjo „lėto laiko“ gyvenimas. Bendravimo stygiaus nesijautė, nes, kai gyveni svetimoj šaly, o dar ypač Šiaurės Danijoj, tai esi savotiškam karantine nuolat, nes draugų ratas, bent jau mano, yra minimalus, palyginus su tuo, kiek bičiulių aš turiu Lietuvoj.“

M. Sposmanytė sakė, kad su tais keliais draugais kaip susitikinėdavo, taip ir toliau susitikinėja, kartu keliauja į gamtą ar į svečius. Kaukės čia nėra privalomos, tai jų niekas ir nenešioja: nei kasininkai, pro kuriuos praeina šimtai žmonių, nei darželių auklėtojos, nei mokytojos, kurių darbe artimo kontakto su vaikais niekaip neišvengsi.

„Pirmąjį karantino mėnesį labai aktyviai sekiau Danijos žinias, nes tai buvo kažkas nauja, visiškai pasikeitė žinių pobūdis, struktūra, problematika, – tęsė pašnekovė. – Man tas iškritimas iš normalios, suplanuotos, kasdieniškos rutinos labai patiko.

Tiesą sakant, pasidarė įdomiau gyvent: ta staiga atsiradusi pauzė, nenuspėjamumas, kažkokios naujos būsenos, kurios tau dar yra nepatirtos, bet ir tuo pačiu jas patiria visas pasaulis vienu metu. Visos valstybės pereina tarsi į karo režimą, bet karo nėra. Bent jau kol kas.“

Meilės Sposmanytės koliažas parodai „Europos peizažai“ (technika: pienių pūkai, jūržolės, pelenai, plaukai, drobė)

Persikėlė į gamtą

Pirmosiomis karantino savaitėmis šeima persikėlė į gamtą: „Išsinuomavome vasarnamį dviem savaitėm miškuose, netoli Šiaurės jūros, ir kiauras dienas vaikštinėdavom miškų takeliais ir pajūriais.

Miesto net nepasigedom, nes ką gi jame veikti, jeigu viskas uždaryta. Gamtoj – neprisigrūdę, kartais sutinki vieną kitą žmogų, Šiaurės Danijoj ir šiaip jų nedaug. Gyveni atitrūkęs nuo rutinos, nuo planavimo, klausaisi audrų, vėjo, kuris ūžė, pūtė čia be perstojo visą mėnesį, ganai debesis ir labai galvos nesuki, nes vis tiek nieko negali padaryti.“

Anot pašnekovės, tokia „saviizoliacija“ turi tam tikrų pliusų. Savaime atkrenta ir „šmutkių“ pirkimas, nes vis tiek arba sėdi namie, arba po miškus bastaisi, – kokie dar ten aukštakulniai ar suknelės. Lankymasis pas kirpėją irgi „minusuojasi“. Atkrenta kelionių planavimas, kaip ir apskritai bet koks planavimas.

„Susitaupė kažkiek pinigėlių, kuriuos kartais galim išleisti „take away“, tai yra maistui išsinešti, kai pavargsti gaminti nuo ryto iki vakaro. Valstybė žadėjo padėt visiems verslams, tai tikriausiai taip ir padarė, tačiau kadangi neturiu savo verslo, tai nesidomėjau“, – pasakojo dalininkė.

Įvyko stebuklų

„Praėjus tam tikram laikui, nustojau aktyviai domėtis žiniomis ir naujienomis, nes mano gyvenime atsitiko keletas stebuklų, – prisipažino M. Sposmanytė. – Pirmas stebuklas buvo Ievos Simonaitytės bibliotekos pasiūlymas surengti virtualią parodą jų galerijoj. Nedarius jokių parodų septynerius metus, parodžiau koliažų ciklą „Europos peizažai“. Šitų darbų normaliomis sąlygomis tiesiog būtų neįmanoma atvežti...

Ir dar dalyvavau labai puikiame virtualiame poezijos vakarėlyje „Nakties namuose“, kurį, irgi Klaipėdoje, organizavo rašytoja Sondra Simana. Skamba paradoksaliai, bet karantinas man atvėrė galimybę vėl aktyviai dalyvauti Klaipėdos kultūriniame gyvenime, kaip kadaise, kai dar gyvenau joje.“

Antrasis stebuklas, pasak dailininkės, susijęs su darbu: „Iki karantino aktyviai ieškojau darbo įvairiose srityse, bet vis gaudavau neigiamus atsakymus. O kai tik danai vėl atidarė darželius, sulaukiau skambučio ir pasiūlymo padirbėti.

Taigi, karantinas man dar suteikė ir darbą – tiesiai, be jokių įprastinių trijų etapų atrankų, be jokių konkursų, kur paprastai į vieną darbo vietą darželyje gaunama apie 200 pareiškimų.

Dabar, kai pusę savo dienos praleidžiu su žmonėmis, kuriems yra treji metai ir kuriems kastuvėlis su kibiriuku smėlio dėžėje yra kur kas svarbesni negu „koronos“ statistika, kažkaip savaime atitolau nuo tų žinių ir netgi užsimirštu, kad yra pandemija.“

Laisvės suvaržymų nepajuto

Danijoje gyvenančios dalininkės nuomone, Lietuvoje viskas griežčiau, negu Danijoje: „Nežinau, gerai tai ar blogai. Nežino niekas. Aš asmeniškai čia, Danijoje, laisvės suvaržymų nejaučiau išvis.

Paradoksalu, bet tas vadinamas normalus gyvenimas mane varžė ir varžo gerokai labiau negu karantinas. Visada gyvenau labai intensyvų vidinį gyvenimą, kuriam nuolat trukdydavo išorinis, griežtas kasdienybės režimas.

Kai tos rutinos bent jau laikinai nebeliko, niekas nebetrukdė mano gyvenimui tekėti taip, kaip norėjo mano vidus, galėjau pasinerti ten visa galva. Net jeigu ir būtų uždraudę išvis išeiti iš namų, aš vis tiek turėčiau savo didelį pasaulį, kuris yra manyje ir man jame yra erdvu, gera, saugu, beprotiškai įdomu ir, svarbiausia, niekas nebetrukdė ten būti.“

Pasak kūrėjos – M. Sposmanytė ne tik dalininkė, ji ir eiles kuria, – ir karantino metu yra galimybių daug ką atrasti, sužinoti: „Internete, jeigu tik nori, gali apžiūrėti tūkstančius parodų, spektaklių, pažiūrėti filmų online, klausytis poetų skaitomų eilėraščių, dalintis pats savo kūryba.

Didžiulė prabanga yra skaityti knygą – ne tik po darbo keletą puslapių prieš užmiegant, o nors ir visą dieną, savaitę, mėnesį. Dabar, kai turi laiko ir kol dar turi laiko.“