Aplink pasaulį su akordeonu

Respublika.lt, Eimantė JURŠĖNAITĖ

2013-08-30 13:44

Talentingas ir žavus lietuvaitis Martynas Levickis (23) jau atpažįstamas Jungtinės Karalystės gatvėse, o užsienio spauda jį tituluoja geriausiu Lietuvos ambasadoriumi. Akordeono virtuozo albumas „Martynas“ – britų topų viršūnėse, o vaikino planuose nauji ambicingi muzikiniai projektai. Tačiau svarbiausia Martynui ne asmeninė šlovė, bet siekis ir toliau populiarinti kiek primirštą instrumentą - akordeoną, kuriuo vaikinas labai didžiuojasi.

- Kur dabar gyveni ir dirbi? Tavo namai dabar Jungtinė Karalystė ar Lietuva?

- Gastroliuoju daug, tad namų jausmas kiek komplikuotas. Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiu Londone, todėl dabar mano namai čia. Bet ir Lietuvoje jaučiuosi kaip namuose, nes tai juk ir yra tikrieji mano namai.

- Liepos 1d. išleistas albumas „Martynas“ pateko į Didžiosios Britanijos muzikos „topų“ (angl. UK Classical Charts) viršūnes ir tapo perkamiausiu klasikinės muzikos albumu. Ar tikėjaisi tokios sėkmės? Ką tau reiškia toks įvertinimas?

- Sėkmės tikiuosi visada, kad ir ką daryčiau. Žinoma, esu labai patenkintas tokiu greitu rezultatu, tikiuosi, akordeono populiarumą pavyks išlaikyti ir toliau didinti. Manau, apskritai tai, kad akordeono muzikos albumas pateko į „Classical Charts“, yra didelis visų: atlikėjo, prodiuserių, vadybininkų, įrašų kompanijos specialistų ir galiausiai klausytojų-pirkėjų nuopelnas. Netgi pavadinčiau tai tam tikru istoriniu įvykiu.

- Per labai trumpą laiką tapai žinomas. Ar tave jau atpažįsta Jungtinės Karalystės gatvėse?

- Tapti žinomam nėra mano tikslas, tačiau tai yra priemonė, kuri meno žmonėms itin svarbi. Išpopuliarėti per trumpą laiką nėra lengva, nors mano atveju viskas vyko palaipsniui. Dalyvavimas projekte „Lietuvos talentai“ prieš 3 metus, laimėjimai įvairiuose konkursuose, galiausiai albumo išleidimas Jungtinėje Karalystėje - visai tai pelno tam tikrą žinomumą.

- Į Londoną atvykai prieš 5 metus. Kokia buvo tavo karjeros pradžia Didžiojoje Britanijoje? Kokių sunkumų teko patirti?

- Pradžia buvo sunki, ypač pirmieji metai. Vos aštuoniolikos išsikrausčiau iš mamos namų, todėl trūko jos rūpesčio. Nutrūko ryšiai su draugais. Nepatiko ir pats Londonas bei sunkiai suprantama svetima kalba. Tuo metu labai trūko ir pinigų, nežinau, kaip pragyvenau beveik neišleisdamas pinigų. Teko nuomotis labai nepatogius būstus, bet tik tokius galėjau išsinuomoti.

Per 5 metus labai pasikeitė ir mano asmeninis, ir profesinis gyvenimas. Tada buvau Karališkosios muzikos akademijos Londone studentas, todėl labiausiai rūpėjo studijos, labai daug dirbau ir stengiausi tobulėti. Karjera tuomet buvo nesvarbi. Tačiau dabar esu patenkintas.

- Kaip tavo rankose atsidūrė akordeonas?

- Groti pradėjau dar būdamas 3 metų, kai iš krikštatėvio dovanų gavau akordeoną. Savarankiškai mokiausi grodamas ir dainuodamas lietuvių liaudies dainas. Kai sukako 8 metai, pradėjau lankyti muzikos pamokas Šiaulių konservatorijoje, kur mane mokė puiki mokytoja Marytė Markevičienė.

- Tavo sėkmė – savotiškas akordeono renesansas. Ar manai, jog tai, kad pasirinkai nepelnytai primirštą instrumentą, – dvigubas iššūkis?

- Tai ir iššūkis, ir nuotykis, ir didelis pranašumas. Niekada nesigailėjau pasirinkęs akordeoną - tik juo grodamas galiu šimtu procentų save išreikšti muzikoje.

- Tikriausiai gali sugroti viską: nuo Mocarto ar Vivaldžio iki Lady Gagos. Kokius kūrinius pačiam labiausiai patinka atlikti: klasikinius ar šiuolaikinius?

- Žodis „šiuolaikinis“ yra gana dviprasmiškas, nes egzistuoja akordeono kūriniai, kuriuos, mes, muzikantai vadiname šiuolaikiniais, bet jie yra rimti, originalūs, akordeonui parašyti kūriniai. Mane žavi ir klasikinės transkripcijos, ir poparanžuotės. Tačiau negalėčiau gyventi be rimtos muzikos.

- Kokios muzikos laisvalaikiu klausaisi pats?

- Labai įvairios. Mėgstu klausytis liaudies muzikos įkvėptų kūrinių. Vakar važiuodamas automobiliu iš koncerto namo klausiausi „Reunion Island“ liaudies dainų aranžuočių ir gruzinų liaudies dainų. Tai fantastiška muzika. Šiandien klausausi Beno Hovardo (Ben Howard), rytoj gal jau klausysiuos modernaus kompozitoriaus Fridriko Georgo Haso (Fridrich Georg Haas) kūrinių.

- Šiuo metu tau darbų tikrai netrūksta: gastrolės Amerikoje, 3 pasirodymai Vasaros Kristupo festivalyje, vėliau koncertai Berlyne, Tokijuje, Singapūre. Kaip visur spėji?

- Kažkokiu būdu spėju, bet tai sukelia nemažai įtampos gyvenime.

- Liepos pradžioje buvai pakviestas į koncertus Čikagoje, skirtus Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti. Kaip sekėsi gastrolėse Amerikoje? Kokias ambicijas sieji su šia šalimi?

- JAV lankiausi jau ne pirmą kartą ir tokio įspūdžio ši šalis jau nebedaro. Be to, šį kartą buvau labai užimtas, tad prieš grįždamas į Jungtinę Karalystę turėjau tik kelias poilsio dienas. Kelionė buvo įdomi: Čikagoje pristačiau savo rimtosios muzikos programą akordeonistų festivalyje, filmavausi vaizdo įraše Niujorke, surengiau solinį pasirodymą viename Niujorko klubų bei skaičiau paskaitą apie modernios visuomenės ir modernaus atlikėjo sąsajas šiame amžiuje.

- Akordeono muzika skamba ir netrukus pasirodysiančiame Vytauto V.Landsbergio filme „Trispalvis“. Tai tau nauja įdomi patirtis. Kaip nusprendei prisidėti prie šio filmo kūrybinės grupės?

- Šiame filmo kūrime dalyvavau labai ekspromtu - buvo įdomu. Kiek mačiau, filme atsiveria labai gražūs vaizdai. Bendradarbiavimas su Ieva Narkute visada atneša įdomių patirčių, o dalyvavimas Vytauto V.Landsbergio kuriamame filme yra ir savotiškas mano tautinės tapatybės įprasminimas.

- Esi tik 23-ejų, bet tave jau drąsiai galima pavadinti akordeono virtuozu. Rudenį Lietuvoje netgi ketini atidaryti „accoAkademiją“, kur savo patirtimi dalysiesi su kitais. Kaip nusprendei imtis mokytojo darbo?

- Mokytojavimas tampa vis retesniu mano užsiemimu, kurį aš labai mėgstu, bet tam šiuo metu neturiu pakankamai laiko. „accoAkademija“ yra mano ir bendraminčių įkurta viešoji įstaiga, kuri idėjiškai populiarina akordeono muziką ir edukaciją. Mokyklos koncepcija šiuo metu liko ateičiai.

- Koks Martyno Levickio sėkmės receptas?

- Nesivadovauti receptais.