Apie sveiką kūną, sielą ir kalbą

Brolius Sakučius sutikau senosiose kapinaitėse po pamaldų. Jų negalėjai nepastebėti: dideli, tvirti, sportiško sudėjimo, tik žili plaukai leidžia spėti apie pensinį amžių. Kai pasisveikinau ir paklausiau, gal kas norėtų pasikalbėti kuršiškai, abiejų veidai nušvito, net dainelę uždainavo.

Jau kitą vakarą sukosi diktofonas, ir broliai Martinas ir Verneris Sakučiai klojo savo gyvenimo istorijas. Trečiąjį brolį teko palikti namie - prieš pat kelionę nusilaužęs koją.

Pasakojimui vadovavo jaunesnysis Martinas, linksmas ūsočius žibančiomis akimis ir skambiu balsu. Brolis Verneris sakėsi visur sutinkąs su broliu ir retai turįs ko pridurti.

Kalbą, kuria kalbėjo jų tėvai ir seneliai, jie vadina "kuršių". Iš tiesų tai jau sulatvėjusių kuršių, iš dalies net žiemgalių dialektas, kalbininkų skiriamas pietvakarių Kuržemės latvių tarmei. Taigi vardas "kuršių" jai tinka daugiau kaip etnografinis terminas. Tiesa, šioje tarmėje gal kiek daugiau negu kitose vakarų latvių ir lietuvių tarmėse rasime senosios kuršių kalbos pėdsakų, nes pirmieji atsikėlėliai iš Kuržemės į neriją atkeliavo jau 15 a.

Niekas dabar negalėtų pasakyti, kiek ir kokių vietinių gyventojų jie čia rado ir su šiais sumišo, tačiau atsineštoji to meto Kuržemes kalba nustelbė ne tik lietuvininkų, bet ir vokiečių: netrukus absoliuti dauguma skirtingos kilmes žvejų kalbėjo "kuršiškai" namie ir ypač žvejyboje. Dar visai neseniai senas žvejas mokė jauną: "Žvejyboje nevalia kalbėti vokiškai, tik kuršiškai". Vėliau gyvenimas krypo ne kuršių kalbos naudai: germanizacijos veikiami, jie neišmoko ja skaityti nei rašyti, oficialiajame gyvenime teko verstis vokiečių, o Lietuvos laikais 1923-1939 m. daugelis vartojo tris kalbas. Kai kurie 1944 m. pasitraukę nerijos gyventojai pasibaigus karui grįžo ir gyveno iki 1958-60 m., keletas liko čia ir iki šių dienų. Pirmąjį pokario dešimtmetį nerija buvo apgyvendinta ir valdoma kariškių iš Sovietų Sąjungos. Taigi, be šių trijų, kopininkai turėjo išmokti ir rusiškai. Kaži ar daugelis dabartinių inteligentų galėtų pasigirti tokiais poliglotiniais sugebėjimais?

Laiveliu į gyvenimą

Broliai Sakučiai buvo paaugliai, kai kartu su močiute vėlyvą 1944 m. rudenį teko per kopas trauktis į Vakarus. Trečiasis, vyriausias, buvo mobilizuotas vokiečių kariuomenėn. Pabėgėliai atsidūrė šiaurės rytų Vokietijoje, prie Greifsvaldo, teritorijoje, kuri vėliau tapo sovietų kontroliuojamos Rytų Vokietijos dalimi. Martinas ir Verneris per Raudonąjį Kryžių susirado vyriausiąjį brolį ir ėmėsi įprasto darbo - žvejybos. Niekada nebuvo tinginiai, tačiau komunistų valdžia reikalavo vis didesnių duoklių Stalinui, atimdama bet kokią viltį apie teisybę. Iki tol broliams atrodė: daugiau sužvejosi, geriau gyvensi. Taip jie buvo mokomi savo tėvų, todėl plušėjo iš peties. Po kelerių metų baigėsi jų kantrybė, suprato esą apgauti. Tačiau keliai į Vakarus buvo saugomi ginkluotų kareivių. Pasitikėdami savo laiveliu ir jūreiviškais įgūdžiais labiau negu žemišku transportu ir kojomis, viena naktį visi trys kartu su močiute sulipo į laivelį ir ėmė kursą į Vakarus. Kelionė truko septyniolika valandų, iš kurių trylika teko praleisti vikriai semiant iš prakiurusios valties vandenį. Tačiau labiausiai nesinorėjo būti sučiuptiems ar nušautiems Rytu Vokietijos kareivių. Melsdami Dievą ir kovodami su stichija pagaliau pasiekė Švedijos krantus, iš tolo šaukdami vienintelį, jų manymu, pasieniečiams suprantamą žodį: "Azyl, azyl!", atseit, "pabėgėliai". Kol tikrino ir įsitikino, kad drąsuoliai nėra kriminaliniai nusikaltėliai, švedai juos laikė kalėjime, kaip broliai sako, "kaliuzėje". Paskui davė jiems kirsti mišką, suteikė laikiną prieglobstį kirtėjų namelyje ir keletą mėnesių stropiai išskaičiuodavo jų prieglobsčio išlaidas. Tačiau broliai žinojo, kad ateis laikas, kai jie galės užsidirbti ir kurti savo gyvenimą. Netrukus pramoko švediškai ir vis drąsiau lankėsi jaunimo vakarėliuose. Ten ir susitiko savo žmonas, vėliau įsigijo namus ir technikos, įkūrė savo transporto įmonę, kuri teikė paslaugas ūkininkams ir pieno perdirbėjams. Taip beauginant vaikus ir prabėgo gyvenimas. Žmonoms čia tėvynė, o jiems - uošvija, svetinga, tvarkinga ir teisinga. Tačiau balsas sudreba ir akys išduoda: bet mūsų namai čia, kopose...

Kopose namai, lūpose gimtoji kalba

Sulaukę pensijos broliai pardavė didžiąją dalį verslo, kitą paveldėjo vaikai. Dabar jie tikisi kiekvieną vasarą lankytis namuose, nerijoje. Tik žmonoms dalyvaujat pokalbyje jie pereina prie švedų kalbos, o tarp savęs vis kuršiškai. Linksma klausyti, kaip jie kuria naujus žodžius, nes tada, kai jie paliko neriją, tokių dar nereikėjo: televizorius, kompiuteris, diskoteka. Net vokiečių kalboje jų jaunystėje tokių nebuvo. Užtai apie žvejybą, žvejų gyvenimą, varnų gaudymą, nerijos gamtą jie kalba neužsikirsdami, neabejoja nei dėl žodžių, nei dėl jų formų, nei dėl sakinio sandaros. Ir tai dėl to, kad tarpusavy niekada kitaip ir nekalbėjo, kad tik motinos kalba jie gali išreikšti gilius jausmus. Sakėsi susieina kas savaitgalis ne tik dėl to, kad labai susigiminiavę (du broliai gyvenimo draugėmis išsirinko seseris), bet ir dėl to, kad būtinai reikia pasikalbėti kuršiškai. Kartais knieti, kad žmonos ne viską suprastų... Traukia brolius viskas: gamta, knygos, kelionės, sportas, politika, įvairiausi darbai ir žmonės, viską jie nori suprasti, įvertinti, išbandyti. Ir geriausiai jaučiasi, kai visi trys su artimaisiais sudaro viena didelę šeima. Optimizmas, energija, humoro jausmas, krikščioniškomis vertybėmis grindžiami santykiai su žmonėmis, atvirumas ir pasitikėjimas kitais, be abejo, ir savimi - šiomis savybėmis broliai Sakučiai sukelia ypatingą aplinkinių simpatiją. Ne be reikalo viešbučio administratorė, sužinojusi, kad laukiu susitikimo su broliais Sakučiais, pralinksmėjo: "A, tai tiedu gražūs vyrai? Visi juos čia myli!"

Norint suprasti, kad yra Kuršių nerijos žvejys, reikia sutikti tokius kaip broliai Sakučiai. "Sveikame kūne sveika siela" - sakė senovės graikai, esu tikra, kad šią tiesą gerai žinojo ir Kuršių nerijos žvejai. Bet kalbantis su jais atrodo: visvien - siela truputį sveikesnė.