Apie "širvinėjimus" su kultiniu Jurgiu Kunčinu ir kitais mirusiais, kurie nemiršta

Apie "širvinėjimus" su kultiniu Jurgiu Kunčinu ir kitais mirusiais, kurie nemiršta

Nors Žemėje galioja sniego dėsniai (čia yra, čia nėra), nė velnio nenumirė nė vienas mano jaunų dienų Vilniaus bohemiškojo "RetroFliukso" palaidaburnis - literatas ar "liter-latras", mergageidys ar taip ir nesuvokęs, ką turi TIK moteris.

Atvirkščiai: menui, kaip ir Kipšui, atsidavusieji yra gajūs tarsi pajūrio driežai, apie kuriuos atsiminimai vejasi ne tik bendrų taurelių skambesiu, ne tik jų vaikais, bet - vertingiausia! - jų kūrybinėmis ilgaamžėmis pėdomis - knygomis, paveikslais, simfonijomis ar E. Kučinsko dainos žodžiais. Kūrybinio - dvasinio palikimo vertės pinigine išraiška nepamatuosi!

Nemarus yra ir Sausio tryliktąją šį pasaulį atradęs mano kartos bendraplunksnis, kultiniu (lot. "cultus" - garbinimas) seniai tapęs, tikras savo vidiniu laisvumu prozininkas ir poetas Jurgis Kunčinas (1947 01 13 - 2002 12 13).

Prisimenate populiarų Povilo Gasiulio išverstą J. Salingerio romaną "Rugiuose ties bedugne"? Tai šit fantazuojantis bet sau nemeluojantis Jurgis Kunčinas savąja "Tūla" ir visa menine kūryba daugelio vadinamas lietuviškuoju Selindžeriu. Ne veltui Alytuje ir biblioteka pavadinta Jurgio Kunčino vardu - ten vyksta novelių "Imbiero" vakarai.

Visai nesvarbu dabar, kiek kibirų vyno išplempėme sykiu su Jurgiu Kunčinu, Paulium Širviu, Jonu Strielkūnu, Leonidu Jacinevičium, Rimu Kasparu, Ervinu Vinkleriu, Vytautu Skripka, Petru Dirgėla, Vladu Vaitkevičium, Algirdu Verba, Eduardu Selelioniu, Vytautu Misevičium ir kitais sostinės "Naručio" valgykloje, Rašytojų sąjungos "Literatų" kavinėje ar prie Vilnelės, kiek moteriškų krūtų paglostėme (net ant Lietuvos radijo bei televizijos komiteto stogo), - visa tai veda tik artyn Viešpaties! Visa tai yra kūrėjo, rašytojo meninė patirtis, kūrybinis kraujas, sielotyra:

"Maestro iš pokario smuklės -
armotos šalnos smilkiniais,
Paimkit smičių ir truktelkit,
Pagriežkit, ką griežėt seniai..."
(Jurgis Kunčinas, eil. "Maestro", 1985).

Gėrėm. Lakėm. Gėrėm. Giliau pažindami save, nes juk gyvenimas žavus ir prasmingas tik pažinimu. Šokiai jūros lygyje! Džiazavom užmigdami net ant fortepijono dangčio Lentupyje, Baltarusijoje, o rytą ėjom į Švenčionis žvalgydamiesi pakelės pievose rūgštynių. Gyvenimas - tarp smuklių ir bažnyčių. Įdomu! Tačiau "baliaunos" burnos maža norint, kad pripažintų rašytoju. Greičiau tampama neuždirbtų pinigų prašytoju. Gėdos vergu, nes "Latro etika" patikima, kol dar bent lašas taurelėje. Jam skirta visa "Pagirių diplomatija". Metras iki ugnikalnio kraterio. Pragarmė. Plikledis. "Šizogran" ar "Paskutinė poilsinė". Gerbiu visus bendragerklius, kurie nenusigėrė iki kapų ar kai ką vertingo parašė, net ir latraudami, nemeluodami sau nei skaitytojams. Tarp šio "kalibro" gerbtinų vyrų - mano laimingo gyvenimo pakeleiviai Jurgis Kunčinas Vilniuje, o Klaipėdoje - Vytautas Brencius.

Tada, kai nebuvo svarbu, kur nakvosim... Šieno kaugėje Gedimino priepilio pievutėje ar "Tauro" bendrabutyje.

"Likimas, ką gi - moka duoklę
Širdingiems ir geriems draugams,
O šildos pas negyvą guolį,
Nes abejingas pinigams.
Nei jis išburtas, nei atspėtas.
Jį pats imi ir augini,
Globoji, tarsi daiktą mėtai
Ir nuo savęs paties gini."
(Jurgis Kunčinas, eil. "Fatum II", 1984).

Tris dešimtis su puse metų pažinojau, pasak Širvio, "šaunų vaikyną" Jurgį Kunčiną, kuriam kai kurie "debilaujantys bendrapiliečiai" gyvam nepaskyrė Nacionalinės premijos neabejotinai tik iš piktavališko pavydo. Nes nėra niekur tiek gyvatiškos klastos kaip "elitinių meninykų" pasąmonės labirintuose, - ak, kaip mes nekenčiame vienas kito!. Gaila kai kurių "intelšizų".

"Valkataujantys poetai yra poetaujantys valkatos", - skaudžiai smeigė viena filosofe save laikanti ar su filosofijos daktarais pergulėjusi komjaunimo lyderė - senmergė Vilniaus universitete, kai Jurgį Kunčiną už "antisovietizmus" - elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento etika, ir vakarietišką intelektą išbraukė iš "tarybinių studentų" sąrašų. Kūrybai tai tik ... padėjo.

Tikri bičiuliai supratom Jurgį Kunčiną. Menu, kaip 1967 metais pats tuometinis "Tarybinio studento", o dabar - "Gairių" leidinio redaktorius Algis Kusta, spausdinęs mūsų literatūrinę kūrybą, palikdavo pravirą redakcijos langą į universiteto kiemą, nes pro jį įlips parėjęs iš miesto Jurgis, kuris nakvoja mūsų fotolaboratorijoje. "TAIP REIKIA."

"Ar jūs galvojate studijuoti ar studentauti?" - menu, teiravosi manęs ir kurso draugų - lituanistų kurso vadovas, lietuviškosios stilistikos karalius Juozas Pikčilingis, suuodęs apie orgijas studentiškose krikštynose dar 1965 metų rudenį universiteto kavinėje, kur dalyvavo ir germanistas Jurgis Kunčinas.

Ir dabar matau kiaurai persmelkiantį, "radiacinį" J. Pikčilingio žvilgsnį - persergėjimą: "Nenusilakit. Atsargiai su ugnimi." Tylėjome, nors ir šiandien profesoriui paliudyčiau: "Literatūrinės patirties nėra be gyvenimiškosios, be žaizdotų aistrų, kurių lengvai neišsižadama, nes kam čia smagu pabėgti iš "Malonumų hipodromo?" Kai mus gyvenimas dulkina, mes nuo to tik stipresni", - girdžiu poeto Antano Stanevičiaus balsą Klaipėdoje ir 2011 metų sausyje. Jis irgi gerai pažino "Jurgio Kunčino Konstituciją". "Je!" - patvirtinu žemaitiškai.

2001 metais į Palangą paskambino visada geraširdė bendrų kūrybinių takų ir idėjų skatintoja žinoma lietuvių literatūroje tekstologė, redaktorė Vanda Grebnickaitė - Šatkuvienė: "Labai gerai, kad tu dabar neturi darbo. Aš dirbu socialinių problemų žurnale "Esu" ir prašau mums atsiųsti satyrinių eilėraščių, epigramų. Mums daug eiliuoja Jurgis Kunčinas, duoda Alma Karosaitė, duok ir tu - mes dar netgi honorarą mokame!" - nudžiugino giedrabalsė bičiulė, beje, dievinanti pajūrį ties Juodkrante, o ypatingai - jame surastus "širdies akmenėlius". Tarp kitko, - dabar daug kas sergam "akmenlige"...

Savo žodį Vanda tesėjo. Eiliavau aistringai, "binkiškai" ar "mekiškai", bet jaučiausi labai oriai ir garbingai, kai rasdavau savo tekstus viename puslapyje, šalia Jurgio Kunčino satyrų.

"Ak, satyra - kai ašaros byra..." Iš tų tekstukų, irgi Vandai Šatkuvienei skatinant, 2002 metais sudariau knygą "Būrai ir strasbūrai." Jos 42 puslapyje yra 10 posmelių satyrinis eilėraštis "Pasaulis a'la Kunčinų Jurgį", kur, be kita ko, yra tokios eilutės:

"... Kol dar gali daryt vaikus,
Pasaulis liūdnas, bet puikus!
Kol dar gali... gerai žinai:
Linksmiausi būna patinai.
Laimingi ubagai - vienišiai,
Lengvai jų laisvės neužriši."
Kaip Kunčinas - kol būni jaunas
Juk " vsio ravno", kur Vilnius, Kaunas.
Meiliausiai viskas susipynę
Bendrabutėlyje, Stuokynėj..."

Palangiškis Juozas Griušys, vienas iš talentingiausių Lietuvos karikatūristų, nupiešė masyvų paminklinį postamentą "1990 - 2001", o ant jo - tarsi legendinį Poną Plevėsą iš "Dvylikos kėdžių"... lyg ir Jurgį, lyg ir ne...

2002 spalio 7 dieną su sūnumi politologu, žurnalistu, emigrantu Mindaugu "Esu" redakcijoje Vilniuje susitikome su rekomendaciją mano minėtai knygai valstybės poilsio namams "Baltija" rašiusia bičiuliškąja Vanda Šatkuviene, o ši - žybt žybt! - iš redakcijos susuko mobiliuoju Jurgio Kunčino namų Žvėryne numerį: "Čia tu, Gedka Griškevičiuk? Knygą leidi? Įdedi eilių, skirtų bičiuliui? Okei! Esu tau dėkingas už kūrybinę reklamą. Gaila, kad negalim dabar sykiu pabūti arba Vilniaus centre, kavinukėje, arba su kavos puoduku rankose, - atsimeni? Sykiu palesinti Palangos antis prie Ronžės. Dabar šnapso vėl negeriu. Perduok linkėjimus žmonai, vaikams ir Baltijos jūrai. Myliu. Myliu. Myliu."

Gruodžio 14-ąją į Palangą vėl paskambino Vanda Šatkuvienė. "Nebėra Jurgio... Jaučiau, kad taip bus... Ar paliekam tavo knygoje eilėraštį, skirtą Jurgiui Kunčinui?.."

"Jurgis įsižeistų, jeigu verktume ir pamirštume šypsenas. Jis - šypsenos tarnas," - atsakiau, ir viskas liko kaip buvę. "Jurgi, Jurgi... Tu man gyvas visada, aš jau tau - gal niekada?"

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder