Apie paukščius ir žmones

Transmutacija

Pirmą kartą apie paukščių migraciją prakalbo Aristotelis 4 a. pr. m. e. veikale "Gyvūnų istorija". Jis pirmasis tarp mokslininkų pastebėjo, kad dalis jų rudenį dingsta (pvz., gervės ar kregždės). Graikų filosofo supratimu, dauguma paukščių (gandrai, pelėdos, antys, vieversiai, strazdai etc.) šaltuoju metų laiku užmiega žiemos miegu. Iš kur pavasarį randasi nematytos rūšys? Ogi vienos virsta kitomis.

Beveik du tūkstančius metų Aristotelio išvados buvo neginčijamos. Bėgant laikui, supratimo apie migruojančius paukščius vis daugėjo, o kartu daugėjo ir klausimų.

Miega vandenų dugne

Kodėl jie migruoja? Štai kur įdomiausias klausimas. Bandymas paaiškinti priežastis įgaudavo fantastiškas formas.

CARTA MARINA. 16 a. švedas O. Magnusas sudarė Šiaurės Europos žemėlapį, kuriame matote ir Mėmelį, ir Ragainę, ir Tauragę, Kauną, Vilnių, Nemuną, Nerį, Vytį ir karalių Žygimantą Senąjį. Samoghitia - tai Žemaičiai, autonomiška LDK dalis.

Pavyzdžiui, 16 a. viduryje Olausas Magnusas, dirbęs kunigu Švedijos diplomatinėje tarnyboje ir karaliaus Gustavo I Vazos pavedimu keliavęs po Europą, spėjo, jog kregždės žiemoja vandenų dugne. Šią hipotezę jis pateikė veikale "Šiaurės tautų istorija" ("Historia de Gentibus Septentrionalibus"), kurioje, be kita ko, leido sau papasakoti ir apie lietuvių papročius ir buitį bei juos pavaizduoti (medžio raižinys "Heathen Lithuanians" - "Pagonys lietuviai").

1539 m. tas pats O. Magnusas išleido Šiaurės Europos žemėlapį ("Carta Marina"), kuriame pavaizduotoje teritorijoje - ir dabartinės Baltijos šalys. Jis vienas seniausių pasaulyje.

Žiemoja Mėnulyje

Praėjus dar dviem šimtmečiams, kitas gudruolis, anglas Semuelis Džonsonas (Samuel Johnson), Apšvietos epochos žmogus, originaliai patikslino O. Magnuso hipotezę apie paukščių miegą vandenyje: iš pradžių kregždės esą susitelkia į būrį ore, sudaro tokį tvirtą gniutulą ir tuomet kirviu krenta į vandens telkinio dugną. Ir užmiega.

Tarp teorijų, aiškinančių paukščių gyvenimą, pasitaikydavo ir tvirtinančių, esą žąsys išsirita iš ąžuolo gilių, nukritusių į vandenį. Pasitaikydavo ir kosminių: manyta, jog sparnuočiai peržiemoja Mėnulyje. Atstumas nemenkas, tad mažieji, silpnieji, paukšteliai jį esą įveikiantys įsitaisę ant nugarų didiesiems.

19 a. antrojoje pusėje atsirado patikimų faktų, verčiančių įtarti, jog sparnuotieji "europiečiai" skrenda žiemoti į Afriką ir Pietryčių Aziją. Tačiau galutinai tuo įsitikinta tik 19 a. pabaigoje - tuomet, kai buvo sugalvota sparnuočius žymėti žiedais, ant kurių užrašytas numeris, data ir adresas. Tokia gudrybė į galvą šovė danų mokytojui iš Viborgo parapinės mokyklos - Hansui Mortensenui.

Pirmoji stebykla - Rasytėje

Pirmoji ornitologijos stotis pasaulyje, tuomet vadinta "paukščių stebykla", buvo įkurta 1901 m. Kuršių nerijos žvejų kaimelyje Rasytėje (dabar Rybačis). Jos įkūrėjas - Karaliaučiaus universiteto dėstytojas Johanesas Tynemanas (Johannes Thienemann).

J. Tynemanas gimė 1863 m. Tiuringijoje, pastoriaus šeimoje, kuri labai domėjosi paukščių gyvenimu. Pagal šeimos tradiciją Johanesui teko studijuoti teologiją (Leipcige ir Halėje), nors tikrasis jo pašaukimas buvo gamtos paslapčių tyrinėjimas.

PIRMOJI pasaulyje ornitologinė stotis veikė 1901-1944 m. Kuršių nerijos žvejų kaimelyje, ją įkūrė J. Tynemanas.

Išlaikęs valstybinį egzaminą Magdeburge, jis mokytajavo ir vadovavo privačiai aukštajai mokyklai Ostervike. 1896 m., atvykęs atostogų į Kuršių neriją, čia pamatė esant judrią sparnuočių perskridimo vietą. Svečiuodamasis Hofmanų namuose Rasytėje, Johanesas susipažino su būsimąja savo žmona Klara Hedviga (Clara Hedwig), kuri, beje, buvo Klaipėdos architekto-statybininko Adolfo Hofmano (Adolf Hoffmann) ir Augustės Šimkus (Auguste Schimkus) dukra. Hofmanai tuo metu gyveno Holz Strasse Nr. 3B., kuri lietuviškuose planuose vadinama Malkų vardu (vok. Holz - medis, miškas, malkos), mat prie marių tuo metu buvo lentpjūvių, gatve judėjo rąstų transportas.

Susižavėjęs ir Kuršių nerija, ir klaipėdiete Klara Hedviga, J. Tynemanas liko ištikimas abiem visą gyvenimą.

Trys dešimtmečiai nerijai

Nuo 1901 m. jis studijavo zoologiją Karaliaučiaus universitete, tais pačiais vedė Klarą Hedvigą ir su Vokietijos ornitologų draugijos pagalba Rasytėje įkūrė paukščių stebyklą. Nuo 1903 pradėjo žieduoti paukščius. Rašė stebėjimo dienoraščius, mokslinius straipsnius, bendradarbiavo su Helgolando ornitologine stotimi - kartu leido žurnalą "Vogelzug" ("Paukščių traukimas").

1906 m. Karaliaučiaus universitete J. Tynemanas apsigynė daktaro disertaciją, 1910 m. tapo universiteto docentu.

SŪNUS. Johaneso ir jo žmonos klaipėdietės sūnus Hansas buvo paskutinis ikikarinio Karaliaučiaus zooparko direktorius.

1927 m. mokslininkas išleido knygą "Rasytė. Trys dešimtmečiai Kuršių nerijoje" ("Rossitten. Drei Jahrzehnte auf der Kurischen Nehrung"), kurioje aprašomi ir Klaipėdos krašto briedžiai bei kiti gyvūnai. 1930 m. J. Tynemano vadovaujama stotis išleido pirmąjį paukščių migravimo atlasą, 1931 m. pasirodė jo knyga "Paukščių traukimas Rasytėje" ("Vom Vogelzug in Rossitten"). Minėtos knygos į lietuvių kalbą nėra išverstos.

Iki 1923 m. Rasytės stotis priklausė Vokietijos ornitologų draugijai, nuo 1923 m. - Kaizerio Vilhelmo draugijai. J. Tynemanas 1929 m. išėjo į pensiją, tačiau liko Rasytėje. 1938 m. Rasytėje ir buvo palaidotas.

RASYTĖ, kuršių žvejų kaimelis. Atplaukia atostogautojai, apsistoja viešbučiuose... Su jais 1896 m. atplaukė ir visam pasiliko paukščių mylėtojas J. Tynemanas. "Fotolia"

Ornitologijos pradininkas bičiuliavosi su lietuvių gamtininku Tadu Ivanausku, kurio iniciatyva nuo 1929 m. Lietuvoje sistemingai pradėta žieduoti paukščius. Tais metais įkurta Ventės rago ornitologijos stotis.

Rasytės paukščių stebykla buvo uždaryta 1944 m.

Johaneso ir Klaros Tynemanų sūnus Hansas Jurgis (Hans Georg, gimė 1909 m.) buvo paskutinis ikikarinio Karaliaučiaus zoologijos sodo (įkurto 1896 m.) vadovas. Po karo, nuo 1946 iki pat mirties 1965 m., jis vadovavo zoologijos sodui Duisburge.

Rekordininkai

Dabar jau žinome, kad absoliuti nuotolių čempionė tarp paukščių - poliarinė žuvėdra, sukanti lizdus Arkties šiaurinėje pakrantėje ir salose. Kartą žieduotojai Labradoro pakrantėje pažymėjo dar nemokantį skraidyti žuvėdriuką, o po 90 dienų jį, jau paaugusį, pagavo už 14,5 tūkst. km nuo lizdo - Afrikos pietryčių pakrantėje. Gali būti, jog tai nebuvo kelio pabaiga, nes poliarinės žuvėdros žiemoja Antarkties jūrose. Vienos žuvėdros skrenda žiemoti per Didįjį vandenyną, kitos renkasi kelią vakarinių Europos ir Afrikos link, užsukdamos į Indijos vandenyną. Artėjant pavasariui, jos suka atgalios ir pasirodo gimtose vietose, galima sakyti, apskridusios Žemę. Kai kurie ornitologai sako, jog poliarinei žuvėdrai ir Žemės rutulio per maža.

Kiti jūriniai paukščiai irgi sugeba įveikti didelius atstumus. Štai keliaujantysis albatrosas, kurio išskleistų sparnų plotis gali siekti iki 4 m, ore praleidžia daugiau laiko nei sausumoje ar ant vandens. Migruodamas jis gali įveikti 12-20 tūkst. km virš okeano ir per metus apskristi pasaulį.

Migruojančių paukščių maršrutai aprėpia visus vandenynus, užimančius 70 proc. Žemės paviršiaus. Tačiau esama paukščių, kurie skrenda tik virš sausumos.

ILGŲ DISTANCIJŲ rekordininkė - poliarinė žuvėdra. Ją kartais matome ir Baltijos pajūryje. Iš visų paukščių migruoja toliausiai: jos kelias gali tęstis per 10 tūkst km (kai kurie šaltiniai nurodo ir 70 tūkst.).

Pulkavedžiai

Tarp "sausumos" skraiduolių irgi esama rekordininkų. Vienas jų - raibakrūtis bėgikas. Lietuvoje neperi, bet ir pas mus yra pastebėti keli tokie paukščiai rudenį. Skrydžio maršrutas - 14-15 tūkst. km, driekiasi per Šiaurės Ameriką, Meksiką, Centrinės Amerikos šalis ir baigiasi Pietų Afrikos kontinente.

Kai kurių rūšių kregždės, perinčios Šiaurės ir Vidurio Europoje bei Skandinavijoje, nuskrenda 13 tūkst. km per visą Senąjį žemyną ir Afriką.

Gulbė nebylė ir gulbė giesmininkė, sukanti lizdus Šiaurės Europoje ir Azijoje, žiemoti skrenda prie Viduržemio jūros, į Iraną, Afganistaną, Pietų bei Pietryčių Aziją, o pavasarį grįžta gimtinėn.

Spalį į trikampius rikiuojasi pilkosios gervės, perinčios (arba vasarojančios, arba tik sustojančios pailsėti) ir Lietuvoje. Žiemoti jos traukia į Afriką, Artimuosius Rytus, Indiją, Kinijos pietryčius. Įveikia apie 7-10 tūkst. km kelią. Priekyje - vadas, jam skristi sunkiausia, nes kiti naudojasi jo keliamomis oro srovėmis, tačiau gervės savo pulką veda pakaitomis. Trikampio gale galima pailsėti. Todėl ir skrendama tokia tvarka.

ŠIAME name su šeima gyveno pirmosios pasaulyje ornitologijos stoties įkūrėjas J. Tynemanas. (Fotografuota 2002 m.) Ostpreussen.de

Virš Himalajų

Artėjant rugsėjui, į kelionę rengiasi baltieji gandrai. Jie irgi skrenda virš sausumos, o vandenis kerta tik tuomet, kai matomas kitas krantas. Jeigu gandrai lizdus suka Europoje, į vakarus nuo Elbės, tai pulkas skrenda Gibraltaro link. Kad įveiktų siauriausią (16 km) sąsiaurio dalį, paukščiai pakyla į didelį aukštį virš Ispanijos ir skrenda Afrikos link, pasinaudodami oro srove ir šilumos srautais. Dalis paukščių lieka kontinento vakaruose, dalis įveikia didžiausią pasaulio dykumą Sacharą. Net nusukę į pietryčius ir po to į pietus, gandrai kerta ekvatoriaus miškų juostą. Finišuoja Pietų Afrikoje, nuskridę 12-13 tūkst. km.

Jeigu gandrai suka lizdus į rytus nuo Elbės, tuomet pulkai skrenda link Bosforo, lenkia Viduržemio jūrą iš rytų pusės, praskrenda Palestiną, Egiptą, Nilo slėnį ir nusileidžia Pietų Afrikoje įveikę lygiai tiek pat - 12-13 tūkst. km.

Aukščio rekordininkės - pilkosios žąsys, pakylančios net virš Himalajų. Per šiuos kalnus keletą valandų jos skrenda esant mažai deguonies, tvyrant 40 laipsn. šalčio. Tokie aukščio rekordai (iki 9 km) - tik pilkųjų žąsų jėgoms. Dauguma paukščių laikosi 1,5 km aukščio.

AUKŠČIO rekordininkės - pilkosios žąsys, pakylančios net virš Himalajų.