Ši moteris spinduliuoja gerumą, todėl tiems, kurie atsiduria šalia jos, bent kelias akimirkas gyvenimas tampa gražesnis.
Pasikalbėjome apie paprastą gyvenimą, kuris, pasirodo, gali teikti daug džiaugsmo, tik mokėk jį vertinti.
Kas jus išmokė taip gražiai siuvinėti?
Pati išmokau. Pradėjau nuo siuvimo. Nuo 19 metų pasipuošdavau savo pasiūtais suknia, palaidine ar sijonėliu. Paskui pradėjau pinti kilimėlius, rankines iš špagato.
Visą gyvenimą dirbau "Trinyčių" fabrike: 40 metų. Verpėme medvilnės siūlus, iš kurių paskui "Gulbės" fabrikas audė drabužius. Darbininkai darė, kas ką mokėjo, darbus atrinkdavo į parodas kultūros namuose. Kai tik ką pamatau - ir man reikia.
Mezgu skaras, staltieses. Kaimynė mezga riešines, prisiuva karoliukų - ir aš iš jos išmokau.
Koks gyvenimas anuomet virė "Trinyčiuose", kas džiugino ir liūdino darbininkus?
Tuo metu viskas atrodė gerai. Buvau moterų taryboje, rūpinomės šeimų reikalais. Darėme vakarėlius, švęsdavome gimtadienius, kai kuriam 20 metų sueidavo, kitam - 60. Ruošdavome programas ir kiekvienas cechas nuklodavo valgiais savo stalą. Gėlių parodas darydavome. Aš vieną kartą eidama į darbą dobiliukų priroviau, gražiai sumerkiau į šukę - ir prizą gavau.
Bet sunku buvo dirbti naktinėse pamainose, nuolat skęsdavome cemento dulkėse, ausys paskausdavo nuo didelio triukšmo. Dirbau prie didžiausių staklių, tad atlyginimas normalus buvo. Žinote, iš atlyginimo niekas "neprabagotėja", tai kai kurie darbininkai buvo mėgėjai pavogti medvilnės. O aš tai kažkaip visą gyvenimą vien tik iš atlyginimo gyvenau. Būdavo, jeigu nors "špūlikę" pavogsi ir pagaus, negausi trylikto nei keturioliko atlyginimo metų gale, kai kitiems duodavo 130-140 rublių. Aš premijas gaudavau beveik kas mėnesį - po 10-20 rublių, o tai buvo nemaži pinigai, už juos galėjai pusę mėnesio pavalgyti.
Kokie santykiai buvo su viršininkais?
Normalūs. Jie su darbininkais gražiai, pagarbiai elgėsi - aš jiems duodavau velnių, jeigu kas negerai būdavo.
Ilgą laiką gyvenote Aukštaičių gatvėje, beveik kaimiškoje aplinkoje. Su kaimynais sugyvenote kaip komunoje?
Mano brolis išvažiavo ir man paliko valdišką kambariuką palėpėje, vokiškame namelyje. Reikėjo išsiskalbus ar indus suplovus vandenį aplink namą išnešti išpilti, į lauko namelį su širdele eiti. Malkų, anglių pati atsinešdavau. Bet man gyvenime sekėsi - visi kaimynai buvo labai geri, sutardavome. Ten žmonės ir kiaules laikė, ožkas, vištas. Ar Kalėdos, ar Velykos, būdavo, susieinam, kas ką turi susinešam. Ir tokia vienybė buvo: pamatydavo, kad anglis atvežė - vyrai tuoj padės sunešti. Kai pinigų trūkdavo, irgi padėdavo. Žinot, aš viena pati vaiką auginau. Kai didelė bėda ištikdavo, irgi suremdavome pečius, pasiguosdavome.
Dauguma žmonių ne tik nebendrauja su daugiabučių kaimynais, bet net nepažįsta jų. O jūs ir dabar draugaujate su jais.
Kaimynės - geros moterys, pasiskambiname, mezgame kartu, keičiamės žurnalais, kur yra mezgimo raštai. Kaimynė Irma išmokė mane gulbes iš popieriaus daryti. Vasarą aš net vaisių, daržovių nepirkau - prinešė iš visų pusių. Apie gyvenimą pasikalbame, įvykius aptariame.
Tie kaimynai sakė, kad nėra to darbo, kurio nemokėtumėt.
Juokiausi, kaip kažkada viršininkas darė balių ir paprašė, kad pagaminčiau cukrinių braškių. Kai pasakiau, kad nemoku, atšovė: "Nekalbėk tik; viską tu moki, ir kad man rytoj atneštum." Ir pagaminau. Nors pyragų nelabai moku kepti, nėra potraukio. Man geriau siuvinėti, nerti. Galiu išsėdėti visą dieną nevalgiusi.
Skyrybos sukrėtė, tėvų laidotuvės, brolio, sesers netekau...
Dar sakė niekada nematė jūsų nusiminusios ar supykusios.
Kad tas pyktis nesilaiko. Pasakė ką vyras - atsikirtau, ir vėl juokiamės. Nesiskundžiu, ir atrodo, kad viskas gerai. Dabar - geriausias mano laikas. Į darbą nebereikia eiti, drabužių turiu tiek, kad per metus visų neapsirengčiau. Vaikas užaugintas.
Ką patartumėte garbaus amžiaus žmonėms daryti, kad palengvintų sau senatvę?
Kuo nors užsiimti, hobį turėti. Tie, kurie neužgyvenome turto, daugiau ir nebeužgyvensime; reikia džiaugtis tuo, ką turi. Džiaugtis viskuo: išsprogusiu medžio pumpuru, vienas kitu.
Kaip surasti savo gyvenimo žmogų - ar širdis pasako, ar labiau reikia kliautis protu?
Turbūt likimas suveda. Atsitiktinai susipažinau su Saša, dar kai gyvenau Aukštaičių gatvėje. Ėjau anglių parnešti, o jis paklausė, ar gali pas mane užeiti palaukti jo pažįstamos. Ruošiausi savo gimtadieniui, kepiau sausainius, ir Saša pasiliko. Kitą rytą jis atėjo man malkų kapoti. Sūnus buvo gal septynerių metų, tai nusivedė jį į kiną. Turėjau dvi drauges, maniau, per vakarėlį pripiršiu Sašai kurią, pasodinau jį merginų viduryje. Paprašiau jas palydėti, bet jis palydėjo ne iki namų, tik iki vartų...
Geras žmogus. Iš pradžių mėgo išgerti, o dabar man padeda visuose darbuose.
Kaip pradėjote siuvinėti paveikslus - su katedromis, balerinomis ir gėlėmis?
Pareidavau iš darbo ir siuvinėdavau kryželiu ligi 2 valandos nakties. Pirmasis paveikslas buvo su briedžių šeimyna, man jis brangiausias. Nereikia nei piešinio, tiesiog žiūriu į paveiksliuką žurnale ir išsiuvinėju tokį pat. Net padariau Dievo motinos su kūdikiu paveikslą, kai būna kokia šventė, uždegu aplink jį spalvotas lemputes.
Darau tik tai, kas man gražu. O kas įvertins, kiek čia širdies įdėta? Vieną paveikslą siuvinėju ir keturis mėnesius, ir taip diena po dienos. Tas kryžiukas yra mažiukas, ir jis dar keturis kartus susikabina. Pavargstu, dabar jau ir akys skauda. Nuo jaunystės tos akys silpnos, į verpėjas net nenorėjo priimti, bet pajuokavau, kad tokie žmonės dabar labai tinka, kurie nemato ir negirdi.
Suprantu, kodėl siuvinėjate laivus: sūnus - buriuotojas. O visa kita?
Augau Troškūnuose, yra toks bažnytkaimis už Panevėžio. Bet kaime nebūdavo tokių paveikslų. Mano sūnus irgi turi rankas, mokykloje drožinėjo, jo drožinių buvo paroda visoje salėje, visokie ten velniai. Man gražiausi paveikslai - žirgai, kaimo trobelė, bažnyčia, Marija.
Kokia buvo jūsų vaikystė tame bažnytkaimyje?
Tėvai geri buvo, ne girtuokliai. Nors sunkiai gyvenome, normaliai viskas klostėsi. Ganiau žąsis, karves, nuo keturiolikos metų padėjau mamai kolūkio laukus ravėti. Vakarais mes, septyni vaikai, užlipdavome sušilti ant didelės aukštaitiškos krosnies. Brolis gyveno Klaipėdoje, pasiėmė ir mane. Atsimenu, kai tėvelis mane vežė į miestą, pasakė: "Vaikeli, galbūt paliksi viena, bet kaip pasiklosi, taip išmiegosi." Dar gyvi du broliai ir dvi seserys.
Kaip reikia auklėti vaikus, kad suaugę jie nenutoltų, senatvėje neapleistų?
Kito atsakymo nežinau - reikia juos mylėti. Protingai. Reikia auklėti. Gintautas išdaigų man neprikrėtė. Kai dirbau tris pamainas, vis galvodavau, kad pradės lakstyti, kaimynų kartais prašydavau, kad prižiūrėtų. Kartą iš pažymių knygutės jis iškirpo "kuolą" ir priklijavo kitą pažymį.
Dabar paruošiu valgyti, kai ateina, bet jis sako, kad nėra laiko. Aš jį suprantu, juk ir jachta išplaukia. O mano ilgiausia kelionė buvo į Krymą, kai fabrikas kelialapį davė...
Lankote parodas meno galerijose; kokių įspūdžių iš ten pamatytų kūrinių pasisemiate?
Yra gražių paveikslų ir statulėlių. Įkvepia. Ir man norisi taip padaryti, bet jau neišeina.
Esate tikinti. Ar buvo dienų, kai galėjote pasikliauti tik Kūrėju?
Tikinti, tik pavargstu nueiti į bažnyčią, meldžiuosi namuose, Dievo prašau, kad man padėtų. Jis padeda tiems, kurie patys sau padeda. Viena moteris būrė ir sakė, kad mane saugo du angelai. Galbūt. Ekskursijoje Rygoje bėgau išsimaudyti, įšokau į jūrą - ir iškart iki kaklo, bet vyrai greitai nulaužė šaką ir padavė įsikibti...
Ar turite kam perduoti savo amato paslaptis?
Abi anūkės yra gydytojos, užsiėmusios. O proanūkas dar mažiukas. Krikšto dukra turi du didelius paveikslus. Džiaugiuosi, kad pas mane užėję žmonės pasidžiaugia paveikslais. Kas nori, parodau visiem, kaip daryti, tik nelabai kas nori tokiu darbu užsiimti. O katei Princesei minkšti mezginiai patinka. Ir vyras padeda man: valgyti išverda, viską padaro, kad tik aš siuvinėčiau.
Kalbino Ivona ŽIEMYTĖ
Rašyti komentarą