Antanas Šimkus: savas žmogus

Kai kurie nelabai tvarkingai namus užlaikantys pajuokauja, kodėl ne sniegui iškritus, kai netvarką baltas apdangalas apkloja, atėjau... O man dar ir praktinė pusė rūpi - į atokiausius kaimus, kol dar nepažliugę ir neišvažiuojami keliai, suspėti.

Apie pamario žmones kai kada gali išgirsti ir negražių kalbų - esą prasigėrę... Ar pasitelkiate Motiejaus Valančiaus metodus ir išmintį jiems paveikti?

Daugiausia tokių - Šernų ir "Dituvos" soduose. Tiems žmonėms tikrai dvasios reikalai nerūpi. Kai nuvažiuoju ten susitikti su tikinčiais, degraduojantieji iš kaimynų sužinoję, kad atvažiuosiu, išsislapsto. Panašiai nutinka ir kitose gyvenvietėse ar kaimuose. Į mišias bažnyčioje jie taip pat nesiveržia. Tad neturiu progų, kaip Motiejus Valančius, viešai, visiems girdint ir matant, barti.

Kartais galvoju, kad tokie žmonės turėtų gyventi atskirai nuo tvarkingųjų. Kad neterštų ir jų aplinkos.

Žmones ištinka dvasinės krizės, paaugliai įklimpsta į kvaišalus. Ar jie ieško dvasininko paramos?

Dėl dvasinių išgyvenimų kartais kreipiasi. Įklimpusių į kvaišalus žmonių tiesiog nepažįstu, dar nebuvo, kad tėvai ateitų su vaikais pagalbos ieškoti. Viliuosi, kad Priekulės parapijoje narkomanų nėra.

Pernai klebonijos aplinka Priekulėje buvo pripažinta kaip gražiausiai tvarkoma. Ar Jūs pats viską darote, ar gaspadinę pasitelkiat?

Gaspadinės neturiu. Pats savo buitį tvarkau. Tik kartais moterys, bažnyčioje padedančios tvarkytis, pasisiūlo į talką gėlynus apravėti ar palaistyti. Gėles sodinti, auginti ir prižiūrėti - man didelis malonumas. Būtumėt vasarą atvažiavę, kai čia viskas vešėjo ir klestėjo... Dabar jau rudeninės šalnos pačius gražiausius žiedus pakando.

Girdėjau, gitara grojate. Kada į rankas ją maga imti?

Paskutiniu metu vis rečiau pagroju. Tiesiog nėra laiko: tikybos pamokos Drevernos ir Priekulės mokyklose, reikia pabendrauti su garbaus amžiaus žmonėmis Socialinių paslaugų centre, ir nepraleidžiu Priekulės kultūrinių renginių...

Tarp bėgikų atrodėte geros formos. Bėgiojate kiekvieną rytą?

Rytais nebėgioju, tik vakarais. Pradžioje priekuliškiai gal kiek ir stebėjosi tuo mano įpročiu. Dabar apsiprato. Nebekraipo galvų, kai ateinu į sporto salę pažaisti krepšinio, tinklinio. Dvasininko pašaukimas reikalauja ištvermės. Sportuoju todėl, būčiau stiprus ir fiziškai, ir dvasiškai.

Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti kunigu?

Augau religingoje šeimoje. Nuo mažens patarnaudavau mišioms Šilalės bažnyčioje, giedojau chore. Buvimas tokioje aplinkoje ir šeimos nuostatos į kunigystę atvesdavo ne vieną. Ir mane domino kai kas daugiau nei rūpintis vien savo šeima. Kai atitarnavau tarybinėje armijoje, dokumentus nuvežiau į Kauno kunigų seminariją. Įstojau 1982 metais.

Dar girdėjau, kad Jūs užsirašinėjate įdomias žmonių mintis. Kodėl tai daryti?

Tirkšliuose kunigavau dvylika metų. Pastebėjau, kad technikos amžiuje vis rečiau pasitaiko žmonių, kalbančių nestandartiniais žodžiais, reiškiančių nestandartines mintis. Tuomet ir pradėjau užsirašinėti įstrigusius posakius. Į Priekulę atsivežiau jau nemažą rinkinį. Dabar mano užrašų knygelėse yra per du šimtus įdomių posakių.

Pasakykite kelis mėgstamiausius.

Kai, apsilankęs pas atokiau gyvenančius parapijonis, pradedu skubėti į Priekulę, šie stabdo: "Neskubėkit, ir mes į Priekulę neskubam". Mat Priekulėje - kapinės.

Arba po operacijos moteris nesako, kad jai pjovė pilvą. Ji pajuokauja: "Gydytojai į pilvą įstatė užtrauktuką".

Labai patiko lietuvių bruožo įvardijimas: "Lietuviai - labai rūpestingi žmonės. Svetimi daržai jiems rūpi labiau nei savi".

Apie akinius: "Už stiklų - šilčiau".

Moteris, gyvenanti pamiškėje, užuot pasakiusi, kad lapė jos vištas sudrasko, tekšteli: "Lapė vištas "spaviedoja".

Gražu buvo iš seneliuko išgirsti: "Galėčiau gyventi ilgus metus, bet kad tas amžius į nugarą spiria"...

Greitai Visi šventieji, Vėlinės. Ko linkėtumėte žmonėms šiuo metu?

Taip, tai susikaupimo dienos. Palinkėčiau palaimingos rimties ir tęsti išėjusiųjų anapus geruosius, nespėtus atlikti darbus. Jų tąsa - pats geriausias paminklas mūsų mirusiems artimiesiems.