Antanas Saulaitis misiją mato ir savo krašte

Lietuvoje pa­skai­tą apie mi­si­jas Šiau­rės ir Pie­tų Ame­ri­ko­je skai­tęs ku­ni­gas An­ta­nas Sau­lai­tis SJ pa­brė­žia – šiuo­lai­ki­niai mi­sio­nie­riai ne gal­vo­ja: „Aš vis­ką ži­nau ir da­bar pa­mo­ky­siu tuos dur­nius, at­ver­siu tuos be­die­vius“, o iš­tie­sia žmo­nėms ran­ką ir šir­dį.

Pi­ra­ni­jos ir žmo­gėd­ros

Pa­skai­tą apie mi­si­jas Šiau­rės ir Pie­tų Ame­ri­ko­je ku­ni­gas A. Sau­lai­tis SJ skai­tė ro­dy­da­mas fo­tog­ra­fi­jas šmaikš­čiai, gy­vai ir vaiz­din­gai pa­sa­ko­jo apie mi­sio­nie­rius, ku­riuos as­me­niš­kai pa­ži­no­jo. Ku­ni­gas pa­ts yra il­gą lai­ką mi­sio­nie­ria­vęs Bra­zi­li­jo­je.

„Čia plau­kio­ja­me Ni­lo upė­je. Pi­ra­ni­jų ne­bi­jo­jo­me, nes jos kan­da tik tuo­met, kai yra al­ka­nos“, – ro­dy­da­mas fo­tog­ra­fi­ją pa­sa­ko­ja ku­ni­gas.

Kar­tą Ama­zo­ni­jo­je lan­kant lie­tu­vių šei­mas jam ne­bu­vo kur nak­vo­ti, tad bu­vo ap­nak­vin­din­tas baž­ny­čios krip­to­je, kur pa­lai­do­ti žmo­nės. „Aš la­bai jau­kiai jau­čiau­si tarp ki­tų, ku­rie il­si­si“, – sa­ko ku­ni­gas.

Lie­tu­vos val­džia Bra­zi­li­jo­je 1929 me­tais pa­sta­tė pen­kias mo­kyk­las, kad lie­tu­vių vai­kai tu­rė­tų kur mo­ky­tis skai­ty­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai, neuž­mirš­tų gim­to­sios kal­bos. Į jas siųs­da­vo lie­tu­vių mo­ky­to­jus. Vie­nas tų mo­ky­to­jų bu­vo Si­mas Bak­šys. Kai per II Pa­sau­li­nį ka­rą tas mo­kyk­las už­da­rė, mo­ky­to­jas ne­be­tu­rė­jo ką veik­ti, iš­vy­ko ieš­ko­ti dei­man­tų ir auk­so džiung­lių upė­se.

„Kar­tą jis nak­vo­jo džiung­lių "vieš­bu­ty­je", kur tik pal­mių pa­sto­gė ir sa­vas ha­ma­kas. Jį su­po vi­so­kie džiung­lių gar­sai, ne­ga­lė­jo už­mig­ti. Nuė­jo pas sa­vi­nin­ką, sa­ko: „Ką man da­ry­ti – tiek triukš­mo džiung­lė­se, nak­tį bi­jau, kad ateis žmo­gėd­ros, ma­ne su­čiups ir suės bal­tą žmo­gų“. Sa­vi­nin­kas pa­guo­dė: „Ne­si­rū­pink, mes per­nai pa­sku­ti­nį žmo­gėd­rą su­val­gė­me“, – rim­tai pa­sa­ko­ja A. Sau­lai­tis.

In­dė­nai iš­mo­kė kant­ry­bės

Pa­sak ku­ni­go, mi­sio­nie­riai šiais lai­kais ti­kė­ji­mu da­li­ja­si su ki­tais, gy­ven­da­mi jų vie­ti­nė­je kul­tū­ro­je, pa­gal vie­tos man­da­gu­mo pa­pro­čius, val­gy­da­mi jų mais­tą, kal­bė­da­mi jų kal­ba. Tai ga­li bū­ti ir ci­vi­li­zuo­ta, va­ka­rie­tiš­ka ša­lis. Mi­sio­nie­riai ko­vo­ja už žmo­gaus tei­ses, šei­mų gy­ve­ni­mą, moks­lą vai­kams – tai ga­li da­ry­ti vi­sų ti­kė­ji­mų žmo­nės, ne­per­šant sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų.

A. Sau­lai­tis pa­žy­mi – žmo­giš­ki ry­šiai vi­sa­da yra mai­nai. Nu­vy­kęs mi­sio­nie­rius žiū­ri, ko ga­li žmo­nes iš­mo­ky­ti, kaip pa­dė­ti tuo, ką su­ge­ba.

„Aš iš in­dė­nų iš­mo­kau kant­ry­bės – ne su sa­vi­mi, o su ki­tais žmo­nė­mis. Su­ge­bė­ji­mas su­de­rin­ti žmo­gaus lais­ves ir bend­ruo­me­ni­nius rei­ka­lus yra di­džiu­lis me­nas“, – sa­kė A. Sau­lai­tis.

Jo nuo­mo­ne, vie­nas ge­riau­sių pa­vyz­džių – sa­le­zie­tis mi­sio­nie­rius ku­ni­gas Ka­zi­mie­ras Bėkš­ta, XX am­žiaus kul­tū­ros ant­ro­po­lo­gas. Lie­tu­vis ku­ni­gas dau­giau nei 60 me­tų ty­ri­nė­jo Ama­zo­nės aukš­tu­pio čia­bu­vių kal­bas, kul­tū­rą, mi­tus, gy­ve­ni­mo bū­dą, me­tų me­tus gy­ven­da­mas džiung­lė­se.

Jis rin­ko in­dė­nų se­no­lių mi­tus, pa­sa­ko­ji­mus, kaip at­si­ra­do pa­sau­lis, žmo­ni­ja, ką reiš­kia įvai­rūs gam­tos reiš­ki­niai, sim­bo­liai, apei­gos. K. Bėkš­ta dės­tė in­dė­nų kal­bas ir kul­tū­ri­nę ant­ro­po­lo­gi­ją, pa­ren­gė gra­ma­ti­kos, skai­ti­nių kny­ge­les, pri­tai­kė abė­cė­lę ke­lioms kal­boms. Anuo­met už sa­vo uo­lu­mą ir pa­gar­bą in­dė­nų kul­tū­rai bei jų tei­sėms K. Bėkš­ta vys­ku­po bu­vo iš vys­ku­pi­jos iš­pra­šy­tas.

„Pa­neig­ti in­dė­nus ir sa­ky­ti „jūs klai­din­gai ti­ki­te“, ne­ga­li­ma. Jie pa­sa­ko­ja apie sa­vo die­vus, jis – apie sa­vo. Pa­vyz­džiui, į In­do­ne­zi­ją, Šri Lan­ką, ku­rią nu­siau­bė cu­na­mis, sa­va­no­riau­ti nu­vy­ko dau­gy­bė ka­ta­li­kų, į mu­sul­mo­niš­kas vie­tas. Vie­ti­niai pa­ma­tė, kad ka­ta­li­kai ly­giai to­kie pat žmo­nės, o ne ko­kie pa­bai­sos“, – pa­sa­ko­jo A. Sau­lai­tis.

Bi­zo­nų kai­lių al­ter­na­ty­va

Šiuo­lai­ki­niai mi­sio­nie­riai ga­li pa­dė­ti įvai­riau­siais bū­dais.

Prieš 500 me­tų Šiau­rės Ame­ri­kos pre­ri­jo­se bu­vo 35 mi­li­jo­nai bi­zo­nų. Vie­tos in­dė­nai juos me­džio­jo mais­tui, jų kai­liais ren­gė­si, kai­lius nau­do­jo įvai­rioms ri­tua­li­nėms apei­goms.

„Bal­tie­ji su­pra­to – jei ne­bus bi­zo­nų, in­dė­nai nu­mirs ba­du. Bi­zo­nus ėmė ma­siš­kai nai­kin­ti, per ket­ve­rius me­tus jų li­ko tik apie 1 000. Tai šį tą pa­sa­ko apie kai ku­riuos bal­tus žmo­nes“, – pa­žy­mi A. Sau­lai­tis.

Pa­gal in­dė­nų tra­di­ci­ją, kad jie ga­lė­tų su­si­tuok­ti, vie­to­je va­ka­rie­čiams įpras­to ap­si­kei­ti­mo žie­dais, san­tuo­kos ce­re­mo­ni­jos me­tu jau­ni­kis ir jau­no­ji ap­si­gob­da­vo tuo pa­čiu bi­zo­no kai­liu. Iš­nai­ki­nus bi­zo­nus ne­be­li­ko ką pa­nau­do­ti san­tuo­kai. Jė­zui­tai mi­si­jo­se su­gal­vo­jo pa­ga­min­ti skiau­ti­nius, tam tik­ras sim­bo­li­nes ant­klo­des, ku­rias in­dė­nai ėmė nau­do­ti vie­to­je kai­lių.

„Jie ne­pa­kei­tė jų pa­pro­čių ar ti­kė­ji­mo, bet su­da­rė są­ly­gas, kad jie ga­lė­tų švęs­ti. Da­bar in­dė­nų ka­ta­li­kų baž­ny­čio­se al­to­rius yra iš­klo­tas to­kiu skiau­ti­niu“, – pa­vyz­dį pa­tei­kia A. Sau­lai­tis.

Pa­sak jo, svar­biau­sia, kad vie­ti­niai, ku­riems pa­de­da mi­sio­nie­riai, at­si­sto­tų ant ko­jų, ži­no­tų, kad jų kul­tū­ra yra ver­tin­ga, iš­sau­go­tų sa­vo kal­bą, ir jos mo­ky­tų jau­ną­ją kar­tą, ko­vo­tų už sa­vo tei­ses. Tam mi­sio­nie­riai įstei­gia mo­kyk­las, pa­de­da iš­lai­ky­ti pa­pro­čius.

Vie­nas Či­ka­gos lie­tu­vis su­gal­vo­jo kom­piu­te­ri­nę pro­gra­mą Šiau­rės Ame­ri­kos in­dė­nams, ku­ri pa­de­da jų kal­bą su­si­ste­min­ti, kad jų pa­čių vai­kai ir ki­ti no­rin­tie­ji ga­lė­tų leng­viau iš­mok­ti.

Su in­dė­nų kul­tū­ra la­bai glau­džiai su­si­ju­si ir ki­ta lie­tu­vė ant­ro­po­lo­gė Jur­gi­ta Sal­ta­na­vi­čiū­tė-An­toi­ne, gy­ve­nan­ti JAV, Rouz­bu­do in­dė­nų re­zer­va­te. Mo­te­ris yra iš­te­kė­ju­si už in­dė­no la­ko­to Ga­rio. Lie­tu­vė Ok­la­ho­mos uni­ver­si­te­te JAV ap­si­gy­nė di­ser­ta­ci­ją apie la­ko­tų kul­tū­rą.

Mi­sio­nie­riai – Lie­tu­vos kai­muo­se

Prieš 400 me­tų vie­nas jė­zui­tas su­pap­ras­ti­no ki­nų raš­tą, sim­bo­lius, kad žmo­nės grei­čiau iš­mok­tų ki­nų kal­bą. Šį raš­tą iki šiol nau­do­ja ko­mu­nis­ti­nė Ki­ni­ja.

Af­ri­ko­je 80 pro­cen­tų žmo­nių karš­tą mais­tą ga­mi­na­si ug­nį kur­da­mi mal­ko­mis. Taip bu­vo iš­kirs­ta dau­gy­bė me­džių ap­link gy­ven­vie­tes. Mi­si­jo­se dir­ban­tys ku­ni­gai su­gal­vo­jo pa­so­din­ti to­kius me­džius, ku­rie grei­tai au­ga, rei­kia lauž­ti tik jų ša­kas, o me­dis lie­ka svei­kas – pa­vė­siui ir su­lai­ky­ti drėg­mę že­mė­je. Vie­ti­niai žmo­nės šią pa­tir­tį pe­rė­mė.

Skau­tai iš Da­ni­jos vyks­ta į Af­ri­ką kas­ti šu­li­nių. „Pa­gal­vo­ji – kvai­lys­tė! Ge­riau paau­ko­tų tuos pi­ni­gus, kur lėk­tu­vo bi­lie­tui iš­lei­do ir kas nors iš­kas­tų. Bet tai, kad jie nu­vyks­ta dvi sa­vai­tes kas­ti šu­li­nius, pa­sau­lį iš­mo­ko šio to apie žmo­nes“, – sa­ko ku­ni­gas.

Jis pa­žy­mi – ti­kė­ji­mą ga­li­ma liu­dy­ti pa­pras­tais bū­dais. Mi­sio­nie­riau­ti ga­li­ma ir na­muo­se. Ak­ty­viems ka­ta­li­kams siū­lo ei­ti į vai­kų na­mus, va­žiuo­ti į pus­tuš­čius kai­mus, ku­riuo­se sė­di tik vie­ni­šos mo­čiu­tės.

Vie­na jo bi­čiu­lių iš mies­to nu­vy­ko į vie­ną Že­mai­ti­jos kai­mų pas vie­ni­šus se­no­lius. Ten or­ga­ni­za­vo bi­ti­nin­kys­tę, nė­ri­mą, vais­ta­žo­lių rin­ki­mą, ar­ba­tė­lių pla­ti­ni­mą. Iš ran­kų dar­bo pa­da­rė tam tik­rą vers­lą, bet svar­biau­sia – žmo­nes su­jun­gė bend­ram dar­bui.

„Mi­sio­nie­rys­tė, kaip sa­ko Po­pie­žius Pran­ciš­kus, yra iš­ties­ti ran­ką ir šir­dį ki­tiems“, – api­bend­ri­na A. Sau­lai­tis.