Angelina Jolie: "Sudariau taiką su savimi"

Tada jaučiausi... nepakankamai gyva. Tokia tuščia, kad nenorėjau gyventi. Aš norėjau jausti gyvenimą. Aš pjausčiausi, kad pajusčiau skausmą, pamatyčiau savo kraują. Tai reiškia, kad širdis plaka, kad aš gyvenu, kad esu reali... Aš nežinojau, kurlink nukreipti savo aistrą, savo įniršį. Jeigu jūs mane būtumėt pažinę tada... Aš buvau brutalesnė už savo reputaciją. Bet aš buvau labai minkštas ir pažeidžiamas žmogus.

Blogos mergaitės verkia dažniau už geras mergaites.

Jūs atvirai apie tai kalbėjote. Nesigailėjote dėl tokių prisipažinimų?

Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad tai padariau. Ir štai šią tatuiruotę jaunystei prisiminti (ji kilsteli petį rodydama Tennessee Williams pjesės paantraštę - "A prayer for the wild at heart, kept in cages"/ Malda už laukinius širdimi, įkalintus narveliuose. - Aut. past.) Džiaugiuosi, nes dabar prie manęs prieina žmonės, kurie taip pat "įkalinti narveliuose", taip pat nemato savo gyvenimo prasmės ir taip pat save žaloja. Jie pateikia man klausimą, visada tą patį: kodėl aš tai dariau ir kodėl lioviausi? Mano galbūt patologiškas atvirumas padeda kitiems liautis. Jie jaučia: ir aš buvau prie ribos, todėl nuoširdžiai nieko nesmerkiu. Taigi aš dėl nieko nesigailiu. Niekada nesigailėjau. Ir netikiu atgailos vaisingumu. Kol tu gailiesi - gėdijiesi savęs. Kol tu gėdijiesi - esi narve. O aš nesigėdiju savo gyvenimo. Dabar jau ne.

Kas jus pakeitė? Sėkmė?

O ne, sėkmė ir šlovė gali tik įpilti alyvos į ugnį. Aš tai perėjau - sulaukti sėkmės ir tuo pat metu žinoti, kad esi visiškai nenaudingas ir neturi tikslo. Vadinamoji šlovė - nuodas, jeigu tau sekasi, bet nematai savęs sėkmingo kaip asmenybės. Viskas keičiasi, kai atsiranda vaikai. Įvaikinti ar pagimdyti, nesvarbu. Tu imi kontroliuoti šitą gyvenimą, netgi jeigu šėlsmas iš dalies tęsiasi. Juk būti motina ar tėvu - neišvengiamas ryšys su realybe. Man šito visada trūko. Visi mano buvę ryšiai - iki tol, kol mano gyvenime atsirado Medoksas (pirmasis Jolie įvaikintas berniukas. - Aut. past.), nebuvo visiškai sąžiningi, ir aš nejaučiau, kad jie realūs.

Kuo jūs pasitikite?

Niekuo. Aš nepasitikiu šiuo keistu žodžiu "pasitikėjimas". Pasitikėti negalima visiškai! Mano motina man buvo artima draugė. Bet aš žinojau, kad ji gali padaryti ką nors (žinoma, mano labui, bet be mano žinios), kas man pakenks. Bet tai ne problema, jeigu išmoksti pasitikėti savimi. Aš dabar žiūriu į veidrodį ir matau ne tai, ką matote jūs. Ne efektingą aukštą moterį, - Jolie ironiškai nusišypso. - Aš matau žmogų, kuris sudarė vidinę taiką su savimi. Aš matau moterį, turinčią vaikų.

Aš matau savo veide pėdsakus, kuriuos kiekvieną dieną palieka tie, kuriuos myliu.

Vieniems patinka mano išvaizda, kitiems - ne. O štai šis vidinės ramybės grožis egzistuoja visiems.

Galbūt pasitikėjimo deficitas, kurį jūs patiriate, atsirado dėl tėvų skyrybų, dėl jūsų sudėtingų santykių su tėvu?

O su tėvu aš neturiu santykių - kartą jis padarė juos per daug viešus paskelbęs spaudai, kad nerimauja dėl mano protinės sveikatos. Kam jam reikėjo šito viešumo? Jis tiesiog taip elgiasi savo įžymumo naudai. Aš šitos duoklės mokėti neketinu. Pakanka to, kad paaukojau laisvę gyventi normalaus žmogaus gyvenimą. Vidinės laisvės, asmeninių santykių laisvės aš neaukosiu. O jis savo santykius su manimi paaukojo. Taip viskas tarp mūsų ir baigėsi. Nors kai aš buvau vaikas, jis buvo puikus tėvas. Treniravo futbolo komandą, ir aš joje buvau vienintelė mergiotė... Padėjo su pirmaisiais vaidmenimis... Bet laikui bėgant ėmiau jį matyti kitaip. O paskui šita istorija...

Prabėgo šešeri metai, bet jūs vis dar jaučiate nuoskaudą?

Nuoskaudos - ne, jau ne. Bet išvados padarytos. Aš supratau: reikia būti su savo vaikais. Būti visada. Aš tampu panaši į savo motiną. Ji nepripažino distancijos tarp savęs ir mūsų - manęs ir Džeimio (aktorius ir režisierius James Haven - Jolie brolis.- Aut. past.). Ji buvo pasyvi daugeliu atžvilgiu, pernelyg delikati. Netgi kai ruošdavosi mane apšaukti, kad pagaliau susitvarkyčiau kambarį. Ji negalėdavo. Bet kai kas nors mums nutikdavo, - kaudavosi kaip tigrė. Aš metams bėgant ir išore vis labiau į ją panašėju. Ir jos patirtis, be abejonės, mane paveikė. Tėvo neištikimybė ją labai traumuodavo, aš jau būdama paauglė tai supratau. Aš visada gailėjau motinos - užjaučiau ją. Jačiau unisonu kartus su ja. Tik nesuprantu, kaip ji galėjo auginti mus viena.

Juk tai neretas atvejis - moteris po skyrybų susikoncentruoja į vaikus ir neišteka.

Aš tai suprantu, aš ir pati buvau keletą metų viena su Medoksu. Bet buvo tokių momentų, karčiai saldžių, - kai mano vaikas žengė pirmuosius žingsnius, kai mane patvirtino geram vaidmeniui. O aš neturėjau su kuo pasidalinti džiaugsmu. Aš niekada nedegiau noru išsiverkti kam nors ant peties. Ir sugebėjimo tokio neturiu. Aš netgi gailiuosi, kad nemoku. Bet visada jaučiau tą keistą jausmą: raudomis nieko nepasieksi, apkabinimai sunkiu momentu nepadės... Man netgi kažkaip nejauku, kai mane apkabina. Apskritai atvira jausmų raiška... Tai ne man. Bet džiaugsmą reikia dalintis su tais, kuriuos myli. O su tuštuma, su nusivylimu geriau tvarkytis pačiam.

Kodėl ryžotės įsivaikinti Medoksą neturėdama motiniškos patirties, būdama jauna ir galėdama pati susilaukti vaikų?

Tai kad aš nesiryžau. Tai atsitiko be manęs. Aš nenorėjau turėti vaikų - buvau viduje destruktyvi, orientuota į savigriovą. Aš nemaniau, kad galiu kada nors įgyti tokią vidinę pusiausvyrą, kad prisiimčiau atsakomybę už vaiką. Bet Kambodžoje filmuojant "Larą Kroft" nutariau apsilankyti pabėgėlių stovykloje - gal, pagalvojau, galėsiu kuo nors padėti. Aš pamačiau tuos žmones, mažyčius našlaičius... Ir įsitraukiau. Ir kitą kartą į Kambodžą atvažiavau jau nuo Jungtinių Tautų.

Toje prieglaudoje buvo 14 našlaičių, o Medoksas - mažiausias, jis miegojo, aš sustojau prie jo, ir auklėtoja net nepaklausė manęs, ar aš noriu jį palaikyti, tiesiog padavė man jį į rankas. Jis nepabudo. Paskui jį maudė. Jis ir vėl nepabudo. Paskui aš vėl jį laikiau ant rankų, ir staiga jis atsimerkė ir ilgai ilgai žiūrėjo į mane. Ir nusišypsojo. Aš supratau: tai mano vaikas, nes aš jį galėsiu padaryti laimingą. Jam buvo trys mėnesiai. Septynių išsivežiau į Ameriką.

Būtent tada iširo jūsų santuoka su Biliu Bobu Torntonu.

Tai tik sutapimas. Arba... Suprantate, mes buvome kartu, nes kartu mums pavykdavo juoktis. Mes abu išgyvenome siaubą, kurį patys sau kėlėme, nusivylimą, priklausomybę, skausmą. Ir jo gyvenime, ir manajame heroinas buvo šalia, kartais net labai priartėdavo... Ir jis, ir aš nešiojomės savyje tam tikrą dramą, bet atsidūrę greta kažkodėl ėmėme juoktis. Šalia vienas kito mes nusiraminome. Bilis kūrė muziką savo studijoje rūsyje, aš sėdėjau antrajame aukšte su knygomis - skaičiau kiauras paras. Pradėjau daugiau mąstyti ir mažiau raustis savyje, užsiėmiau labdara. Tekėdama už Bilio, aš tekėjau už žmogaus, kokiu norėjau tapti. Bilis yra stulbinamas prozininkas, tikras kompozitorius, bet svarbiausia - jis pasaulį suvokia kaip menininkas. Aš norėčiau būti tokia pati. Gyvendama šalia aš, žinoma, užaugau...

Išeitų, jog mes gavome vienas iš kito viską, ką galėjome duoti. Ir tapome vienas kitam nereikalingi. Tai, kas mus sujungė, mus ir išskyrė. Ne Medas. Laikas, kai mes su Biliu skyrėmės, man buvo sudėtingas, bet tada aš buvau neįtikimai laiminga. Būtent kaip moteris. Dėl Medo. Aš buvau viena su juo, niekas man nepadėjo, man keletą kartų teko atidaryti duris paštininkui susisupus į apklotą - aš neturėjau supratimo, kaip apsivilkti marškinėlius su vaiku ant rankų. Medas - geriausia, kas nutiko mano gyvenime.

O paskui, jau turėdama du įvaikius, jūs ryžotės gimdyti Šailą.

Ir čia tarsi nebuvo mano sprendimo. Bent jau sąmoningo. Viskas dėl Bredo. Jis iš pradžių man pasakė, kad nori turėti savo vaikų. Aš atsakiau, kad noriu dar įsivaikinti. Aš niekada nenorėjau biologinės motinystės, netikiu kraujo ryšiais, tuo, kad šeimos jausmą lemia kraujo giminystė. Įsitikinusi: šeimą reikia užsidirbti. Na, ir Bredas nebeatnaujino šio pokalbio. Įsivaikino Medą ir Zacharą. Jie pamilo jį, o jis juos. Mane paliko tos abejonės, kad Bredas mano vaikus matys kaip įvaikius, šiek tiek vis dėlto svetimus. Buvo aišku - jie jam savi. Ir vieną akimirką aš naujai pamačiau jį, kai jis žaidė su Medu ir Zachara aritmetiką ir kantriai aiškino, kas liks iš penkių pagaliukų, jeigu keturis padėsi į dėžutę...

Staiga aš pajutau, kad neturiu nieko prieš pastojimą. Netgi noriu. Negaliu paaiškinti kodėl. Visa tai iš aštriai juntamų, bet sunkiai išsakomų dalykų srities. Galbūt aš niekada nebuvau pakankamai laiminga, kad pati pagimdyčiau ką nors pasauliui, o tada pasijutau pakankamai laiminga?

Jūs turite namų įvairiose šalyse, o gyvenate tarsi ant lagaminų. Kurgi jūsų namai?

Man nepatinka pati idėja - įsišaknyti. Labiausiai džiaugiuosi akimirka, kai mes visa šeima važiuojame kur nors ir aš renku į dėklą visus mūsų dokumentus. Išeina krūva įvairiaspalvių pasų: kambodžietiškas Medo, vietnamietiškasis Pakso, etiopiškas Zacharos, namibietiškas Šailos (ji gimė Namibijoje), prancūziški dvynukų (jie gimė Nicoje), mano amerikietiškasis, dar ir JT pažymėjimas... Ir kai Medas bėgioja po Adis-Abebo turgų ir nė nenutuokia, kad aplink visi juodi, o jis aziatas ir nuo aplinkinių skiriasi... Savo šeimoje aš sukūriau idealų žmonijos modelį. Apie kokius namus dar galima svajoti?..

Šaltinis: psychologies.com, parengė Olga Beleičeva