Amerika pralaimi prieš lietuvio geną

Žmonės emigruoja dėl vaikų, jis dėl jų sugrįžo. Kalbant apie šį retą tikrą žmogų baisu nusaldint, - norisi kalbėti be garsesnių intonacijų, nes jo paties gyvenime pakanka garsių įvykių, žmonių ir dar garsesnių poelgių. Jaunystėje prisiekęs piršto nepajudinti dėl pinigo nei dėl šlovės, fotografas gyvena taip, kaip ir galvoja.

Dvylika metų dirbo su poetu kino metraštininku ir dokumentininku Jonu Meku, darė nuotraukas jo parodoms, albumams („Fluxus“ pardavimo Lietuvai faktas buvo ta vieta, ties kuria jų keliai pradėjo skirtis ir išsiskyrė); įamžindavo juvelyro Aleksandro Šepkaus dirbinius, buvo jo fotografas, pats kasmet surengdavo po autorinę parodą. Nuvyko į Ameriką dar su rubliu kišenėje. Po Sausio 13-osios grįžo; Islandijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, vėl nusipirko bilietą.

Arūno sakymas apie namus

„Kai pripažino Lietuvą, žinojau, kad jos ginti nebereikia. Žinojau, kad tuoj iškils banditai, iškils visokie vertelgos ir man bus sunku atsidėt tik savo profesijai, tad nusprendžiau, jeigu su ja nenoriu skirtis, jau galiu važiuoti... Dabar grįžome dėl vaikų, bijodami, kad Lietuva neliktų jiems nežinomu kraštu. Jei neatsivešime jų dabar, paskui jiems Lietuva nieko nebereikš. Juk kai pagalvoji, visa kita yra niekai, visa kita yra iliuzija, daiktų ar ko nors kito valdymas.

Aš jau nusidaužiau nagus bandydamas pakeist pasaulį, kaip aš manyčiau, koks jis turėtų būti. Žmonės to nepriima, atmeta iškart. Asmeniniu pavyzdžiu galiu tik pabandyti jį pakeisti, kad aplinkiniai be jokio prievartinio įtikinėjimo panorėtų pabandyt tą patį. Aš jų už rankos nepatempsiu, bet gyvendamas šalia galiu parodyti, kad yra paprastų, gerų dalykų, kuriais galima pasidžiaugti.

Kai mes čia gana linksmai gyvenam, žmonės mato, kad galima gėrėtis ir tokiu gyvenimu. Labai paprasta ir kūryboje: dar tebesimokydamas institute tariau sau, kad nepajudinsiu nė piršto, kad tapčiau įžymus ir kad tapčiau turtingas. Ir laikausi žodžio - kas ateina, ateina...

Arūno sakymas apie provinciją

Nuo liepos mėnesio vanduo - iš šulinio, tualetas lauke, iki Veprių penki kilometrai. Čia, žinoma, visi tie patogumai bus, bet aš prie jų nenoriu veržtis kuo greičiau, noriu, kad vaikai pagyventų ir tokiomis kaimo sąlygomis, nes didelė privilegija yra šiais laikais toks patyrimas. Žmona yra užaugusi Tytuvėnuose paprastoje šeimoje ir šitie sunkumai jos nenugąsdino.

Mes suradome vienas kitą ir sutinkame dėl esminių dalykų. Ji gera dailininkė, jos grafikos darbų vėl priėmė viena Niujorko galerija, bet, rodos, kovo mėnesį, na, prieš pusmetį ji pati man paskambimo į studiją ir sako, nupirkau bilietus į Lietuvą, į vieną pusę, keturis. Gerai, sakau, važiuojam. Vasarą įsigijome traktorių, šienavau pievas pirmąkart gyvenime, visko mokausi, draugų kaimynų klausinėju. Pirmus tris mėnesius gana sunkiai dirbau, bet fizinis darbas labai džiugina, aš jį buvau pamiršęs.

Mes turime kluoną, tvartą, klėtį, namą, žemės keturis hektarus, bet neketiname iš to gyventi. Mano darbas liko Niujorke, kaip ir asistentė, aš jai pavadovauju internetu, bet bandysiu darbą susirast ir Lietuvoje. Na, o dėl provincijos - pasaulio žemėlapy gali matyti, kad mes visi esame viena didelė provincija. Kita vertus, su šiandieninėmis technologijomis ir jei turi draugų, nesijauti atkirstas nuo pasaulio, viskas yra pasiekiama ranka. Štai šiandien kėliausi septintą, pasodinau šimtą medžių, o apie pirmą jau Vilniuje buvau, vaidinau filme.

Filme vaidinau pirmą kartą, vadinasi jis „Maištas“, bet ten ne mano maištas, tiesiog filmo režisieriui reikėjo rūgštesnio charakterio žmogaus ir aš jam padėjau. Aš kartais būnu rūstus, bent jau aplinkiniams taip atrodo. Oksana sako, kad atrodau įspūdingai susiraukęs, tada visi mano, kad jiems geruoju nesibaigs.

Man viskas pasauly įdomu, aš ir fotografas, ir stogdengys, elektrikas ir duobkasys, fotografas ir traktoristas. Dar „Pinhole“ kameras, kolekcinius fotoaparatus, darau, Niujorko krautuvėse juos parduodu. Pagal diplomą aš esu dizaineris, bet turiu nuovokos ir apie konstravimo dalykus.

Mano nuomone, provincija yra santykis su žmogum: provincialu dėtis aukščiau kitų ar net niekinti juos. O kai kitus priimi nuoširdžiai, tada nėra jokios provincijos ir tas draugiškumas nereiškia, kad esi koks nors pasaulio žmogus ar kosmopolitas, taip jauti, būdamas tikras patriotas. Visi, kas mane pažino, žinojo Amerikoje kaip lietuvį ir niekaip kitaip, ir pažinę klausdavo, ar visi ten Lietuvoje yra tokie kaip tu. Žinoma, ir Amerikoje ne visi lietuviai tokie, kai kurie užpakalius išsipatogina ir sėdi, - gal tokia žmogaus prigimtis yra.

Arūno sakymas apie Lietuvą

Ją labiau myli iš tolo, daug lengviau mylėti Lietuvą iš tolo. Manęs klausdavo pirmomis dienomis, kaip tu jautiesi, jaučiuosi, sakau kaip šuo važiuojančioj mašinoj: jis iškišęs galvą pro langą ir visos dulkės lekia į akis.

Būna, kai po ilgos pertraukos grįžti namo pas mamą, atkreipi dėmesį į tokius dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai, pavyzdžiui, patamsėjusį nuo laiko veidrodį ar dar ką nors; kai po ilgos „komandiruotės“ parvažiuoji Lietuvon, aptinki labai daug keistenybių, prietarų, labai daug keisto prietaringo galvojimo ir turi kaskart nuo šito atsitraukti, kad jie kaip tos kelio dulkės nelįstų į akis. Žinoma, kai kas konservatyvaus yra labai gerai, konservatyvumas yra tokia miela savybė, ypač antroje gyvenimo pusėje, kai taip norisi, kad viskas taip ir liktų kaip yra.

Be kita ko, konservatyvumas padeda išsaugoti lietuvybę, kas man labai prie širdies, nors tas globalizmas, kai pagalvoji, turi tiek gerąją, tiek blogąją puses: kvailas žmogus ir be jo pagalbos tapatybės neturės, o protingiems jis tik galvas pravėdins, nes tapatybė jau bus tapusi neišgraužiama jų asmenybės dalimi.

Arūno sakymas apie lietuvį

Esu lietuvis, ir tuo viskas pasakyta. Išdidžiai grįžtu namo į Lietuvą ir manau, kad tiek aš, tiek kiti lietuviai, net ir gyvenantys emigracijoje, turi teisę apie ją sakyti tiek gera, tiek nelabai. Nors kartais manoma, kad jei išvažiavai, nieko nebesupranti ir nebeturi teisės apie ją kalbėti. Šitas mūsų kategoriškas vertinimas yra tiesiog žudantis pačią tautą. Pirmas dalykas, kuris įsirėžė man į ausį atvažiavus: viskas, kad ir ką sakyčiau, kokiu gyvenimo klausimu, net apie tą pačią Ameriką, sutinkama atsakymu, kuris prasideda žodeliu „ne“.

Pasirodo, kiekvienas čia būnantis apie Ameriką žino geriau nei aš. Mano nuomonė yra niekinė. Neiginys nužudo dialogą, jis atima perspektyvą. Jeigu tą patį sakydamas žmogus suabejotų, sakytų, kad dar yra ir taip, ir šitaip, pokalbis galėtų tęstis, bet jie sako: ne, tu neteisus. Laimei, esi geros nuotaikos, tavo gyvenime viskas gerai ir ateity, tikiesi, bus šviesu, bet įsivaizduoju, jei žmogus niekur nebuvo išvažiavęs, jei neturi darbo, pinigų, draugų ir dar visą laiką girdi „ne“ ir „ne“, jei jį supa toks iš anksto pasmerktas dialogas, kurio jis net nepastebi, bet jis pasąmoningas, jis tvyrantis ore, tikrai žmonės gali imt žudytis.

Man labai sunku sakyti „ne“. Iš dalies. Atvažiavau ir nejučiom pradėjo suktis galvoje tokių keistų minčių, bet su Oksana jausdami vienas kito petį jas įveikiame bendrom jėgom. Aš visad pozityviai galvoju, visad matau šviesesnę pusę. Matau, kad per tuos blogumus mes draugiškesni viens kitam tampame, bent jau šeimoje... Ir į dangų pasižvalgome dažniau, negu vaikydamiesi kokio blizgančio automobilio... Ir nėra čia taip sunku. Šiemet sode buvo daug obuolių, kelis krepšius atvežiau į Vilnių per Baltramiejaus mugę ir išdalijau. Kai kurie stebėjosi labai, kai kurie nepriėmė, kai kurie nesidžiaugė, kai juos užkalbinau. Bet nesijaučiu vienas toks atviras žmonėms. Buvau Kaune rudeninėje parodoje ir sutikau gerą šimtą gerų žmonių per valandą tiktai.

Pasaulį, kiek galėjau, išmaišiau, ir galiu patikinti, kad jame yra labai daug gerų ir labai atvirų, norinčių bendrauti žmonių. Aš mačiau labai varganų, labai liūdnų, atrodytų, lietuvių akimis šalių, kur žmonės, priešingai, buvo laimingi, kad ir tie patys meksikiečiai, apie kuriuos lietuviai užsieny dažniausiai sako „juodi meksikonai“ ar „nešvarūs meksikonai“, Meksika - puiki šalis, aš ten buvau gal dešimt kartų: linksma, gatvėse vaikai dainuoja, vakarais kaimynai kalbasi išsinešę staliukus, groja, šoka, kepa valgyti; žinoma, kai nuvyksti į didmiestį, jau kitas paveikslas. O gamtoje žmogaus gyvenimas, kaip kažkas labai gražiai pasakė: kai kaime gyveni, tave gamta kiekvieną rytą iššukuoja. Nenoriu pasakyti, kad viskas Dievo duota, antraip nuleistume rankas ir nieko nedarytume, bet, kita vertus, tas darymas irgi yra Dievo duotas. Bet aš nesureikšminu šitos duotybės, kad ir kokia ji būtų. Aš nenoriu būti išskirtinis. Bet jeigu ne nuo savęs pradėti, tai nuo ko?

P.S. Kitą savaitę A.Kulikauskas vėl kirs per Atlantą - važiuos ten likusių daiktų ir itin gausaus archyvo, kurio dalis keliaus per vandenyną antrąkart - tik šįkart jau namo. Į kaimą prie Veprių Ukmergės rajone. Kur žiemai jau pasiruošta malkų, šiek tiek apšiltinta troba. Ir kur labiausiai Oksana ir Arūnas džiaugiasi dėl sūnaus Vincento - jam Lietuva jau reiškianti namus.

Trim sakiniais

Arūnas Kulikauskas gimė 1959 m. spalio 10 d. Kaune. 1982 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, pramoninio dizaino specialybę. Vadovavo Kauno profsąjungų kultūros rūmų fotostudijai ir buvo neformalios fotografų grupės, dėl sueigų vietos (Kauno zoologijos sodo fotolaboratorijos šalia plėšrūnų narvų) pramintos „plėšriųjų sekcija“, lyderis. Avangardistinis fotografų judėjimas anuomet buvo bene vienintelis šalia oficialios fotografų organizacijos; prieš metus Nacionalinėje dailės galerijoje veikė jo autorių paroda. Nuo 1991 m. gyveno Niujorke (JAV), dirbo Jono Meko vizualiųjų menų centre „Anthology Film Archives“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika