Aloyzas Každailis: "Mano kelias buvo dulkėtas, akmenuotas, velnių priperėtas"

"Nebuvome dievai, o mūsų supratimas apie akvariumų pasaulį neturėjo nė panašumo į šventąją dvasią ir nepleveno virš vandenų. Taigi, nebuvome "sutvėrėjai", buvome ieškotojai ir ieškojome ne atviruose pažinimo plotuose, o nežinomybės labirinte, kur žvilgsnis atbunka į kliūtis", - sakė Aloyzas Každailis, vienas iš Lietuvos jūros muziejaus įkūrėjų, tris dešimtmečius jam vadovavęs. Tą laiką vadina "kelione į gyvenimo bažnyčią". Už nuopelnus valstybei buvo apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, jam suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. Birželio 27 d. jis atšventė 70-metį. [CITATA]

Gimėte Grinkiškyje. Kodėl pasirinkote istorijos studijas Vilniaus valstybiniame universitete, kai anuomet buvo brukama tik Tarybų Sąjungos ir komunistų partijos istorija?

Istorija labai viliojo. Didžiausias įdomumas, jog šaltinių apie senąją Lietuvos istoriją reikėjo ieškoti patiems, ji nebuvo padėta ant stalo prieš akis. Tėtis ir mama buvo mokytojai ir puikiai žinojo Lietuvos istoriją. Tėtis anksti mirė, grįžęs iš Sibiro tremties, ir atėjo laikas, kai man pradėjo rūpėti, kaip ten viskas įvyko. Klausiausi mamos pasakojimų, ji išsaugojo dokumentus, šeimos archyvus, tėvo laiškus iš tremties, kuriuos rašė cheminiu pieštuku "Rodina", jį paseilėjus raidės pasidarydavo violetinės. Mama nenorėjo mūsų, vaikų, gąsdinti, laiškų nerodydavo, bet norėjosi visa tai vartyti.

Gal ir jūs turėjote polinkį piešti, kaip jūsų brolis Arvydas, tapęs talentingu dailininku, iliustravęs jūsų knygas?

Arvydui tai buvo įgimtas polinkis, jis ne tik gražiai piešė, įvairius daiktus meistraudavo. O aš buvau negabus, kaip man atrodė, tik kai pradėjau dirbti Jūrų muziejuje, dar labiau susidomėjau istorija. Juk buvo laivai, laivynas šioks toks, ir jeigu ne karas, visi politiniai įvykiai, aišku, kad būtų buvęs stiprus Lietuvos laivynas.

Iš pradžių gavote paskyrimą dirbti Kraštotyros muziejuje. Iš kur rinkote eksponatus?

1971 metais rugsėjo 1-ąją mane paskyrė muziejaus Jūrų skyriaus vedėju, ir tiesiai šviesiai pasakė, kad kitais metais turi būti atidaryta ekspozicija. Ir dabar yra tas namelis Herkaus Manto g. 14, atlaikęs karą. Buvo labai apšepęs, dabar jį pagražino, man smagiau, ir, eidamas pro šalį, būtinai paliečiu, pačiupinėju durų rankeną.

Per keletą mėnesių pavyko užbaigti remontą ir paruošti planą, o eksponatus surinkti padėjo jūrininkai. Vilius Pakalniškis, garsus žvejybinio laivyno kapitonas, daug padėjo, be to, suradau meistrų, kurie dirbo gražius, tikslius kiekviena detale laivų modelius. O puikios savo kriauklių kolekcijos dalį paskolino uosto locmanas Feliksas Rinkevičius. Muziejaus atidarymo išvakarėse sugriuvo prastai suklijuotos lentynos, sudužo kelios kriauklės, ir, dantimis grieždamas, Feliksas jas sudėjo atgal.

Kodėl Jūrų muziejus buvo statomas paslapčia, nelegaliai? Kai 1974 metų liepą jį atidarė, žmonės iš viso krašto plūdo kaip į atlaidus...

Dokumentuose nebuvo jo kaip statybos objekto. Vyko neva karinio forto Kopgalyje restauracija. Statėme iš kapitalinio remonto lėšų, finansavo ne miestas, o žvejybos pramonės susivienijimas, didžioji muziejaus dalis atsirado iš žvejų pinigų. Jų tiek turėjo, kad nebuvo kur dėti; gamybos apimtis tada buvo labai maža.

Architektas Petras Lapė parengė projektą kariniam objektui pritaikyti muziejaus reikmėms, pilies įtvirtinimo dalį ekspozicijai parengė architektai Laima ir Vytautas Šliogeriai.

Visam paradui vadovavo tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Jis taip dirigavo, kad objektas buvo padalintas į dvi dalis: senąją pilį su požeminiu statiniu išvalyti, pritaikyti ekspozicijai buvo pavesta restauravimo dirbtuvėms, tai finansavo jau miestas, o to apvaliojo statinio-akvariumo pertvarką buvo pavesta man, istorikui, prižiūrėti. Taip, teko pačiam visus reikalus tvarkyti, nešioti plytas, jas krauti, bet tai smulkmena.

DARBAS. "Mūsų darbas muziejuje buvo meilės aktas. O dirbo ten talentingi, atsidavę žmonės", - sakė Aloyzas Každailis. 

Kada prasidėjo pirmosios muziejaus darbuotojų ekspedicijos?

Pirmoji ekspedicija Atlanto vandenyne, Mauritanijos pakrantėse, įvyko 1975 m., kai teko plaukti dviese su vyresniuoju moksliniu darbuotoju, ichtiologu Eugenijumi Buivydu. Senas sukiužęs žvejybinis traleris vadinosi "Kupiškis", vėliau plaukdavome traleriu-šaldytuvu "Donelaitis". Kelionės nieko nekainavo.

Sėkmingai nuplaukę mes ten praleidome du mėnesius. Kai laivo žvejai ištraukdavo tinklus, mes puldavome rinkti įdomias žuvis, vėžiagyvius, jūros žvaigždes, gausybę moliuskų ir kriauklių. Būdavo, kiaukutus pūdydavom, kad būtų lengviau ištraukti moliuską, prismardindavome tą laivą, žvejai mus keikdavo: "Opiat nagadili." Bet mes padėdavome jiems dirbti. Netrukus Kaune suradome ir prisiviliojome į Klaipėdą gyvūnų - žuvų, paukščių, žinduolių iškamšų specialistą.

Pas jus dirbo žmonės, apdovanoti ne vienu talentu.

Biologas Saulius Karalius turi jų ne vieną: piešia, fotografuoja paukščius, surinko puikią drugelių, vabalų kolekciją. Tai jis darė nuo pirmų klasių. Algirdas Stankevičius puikiai nardė su akvalangu, sugebėjo prisigretinti prie vandenų gyvūnų, keliavo į Tolimuosius Rytus.

Kaip žiūrite į jūrų liūtų ir ruonių dresavimą; ar tai ne gyvūnų išnaudojimas?

Mano supratimu, jeigu gyvūną rodome, tai baseinas ar voljeras turi būti įrengti puikiai. Reikia pasirūpinti, kad visada būtų sotūs, prižiūrėti, tada jie gauna užduotis ir dalyvauja pasirodymuose. Per televiziją rodo tik gyvūno šešėlį, o čia matai jo odą, kailį, snukio mimikas, gali bendrauti. Tai nėra išnaudojimas. Baltijos ruonių, jeigu nebūtume jų laikę, išvis nebūtų likę. Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas Arūnas Grušas išgelbėjo ir išgydė daug ruonių jauniklių, išmestų į krantą, kuriuos kirai būtų sukapoję. Kaip jūs sakėte, šventas žmogus.

Girdėjau gandus, kad buvote griežtas direktorius.

Kolektyvas didelis, žmonės - įvairiausi. Manau, visuose kolektyvuose turi būti kojos, liemuo ir galva. Svarbiausia prisiimti atsakomybę, daryti, ką sugebi, ir tam nuteikti kitus žmones. Nebuvau diktatorius, nes ir dabar, kai susitinku tuos žmones, jie nesinešioja akmens užantyje. Seimo narių manierų pas mus per pasitarimus nebuvo.

Ar gyvenime pažinote legendinių jūrininkų, kaip tie senieji, aprašytieji vaikų suskaitytoje jūsų knygoje "Laivai ir jūrininkai"?

Iki šiol, bet retai susitinkame su kapitonu Sigitu Šileriu - puikus kapitonas, ir šiaip labai įdomus žmogus. Jis ir kapitonas Eimutis Astikas, nuplaukę į kitą šalį, eidavo apžiūrėti miesto įžymybes, bibliotekas, muziejus, o ne pas vadinamuosius "barygas", kurie prie parduotuvių pigiau siūlė deficitines prekes: krimpliną, kokį kitą skudurą, "kramtoškę". Jų akiratis buvo platesnis.

Sakėte, jog rašote II knygos "Smagios sunkios dienos" tomą - faktus ir potyrius apie muziejaus kūrimo istoriją. Kažkada pasakojote, kad rašote knygą "Turgaus aikštė", kuri atsirado stebeilijantis pro jūsų namų langą į turgaus žmones.

Mūsų laiptinėje buvo "samagono" taškas. Ir dabar atsiranda koks mohikanas, kuris ištiesia ranką ir sako: "O mano tėvas pas tave dirbo, muziejų statė." Kaip tokiam neduosi pinigėlių? Kieme buvo rinktinė publika, dabar ji pasidarė nebeįdomi, ir aš atitrūkau nuo jų. Ta knyga yra baigta, tik dar neišėjo.

Visi jūsų nuveikti darbai prasmingi, o kokius pats išskirtumėte?

Sau galiu priskirti vieną tikrai neblogą darbą - XVII, XVIII, XIX šimtmečių ir dar ankstesnių laikų Klaipėdos istorinio archyvo suradimą Vokietijoje.

Prieš tai, apie 1972 metus, Kultūros ministerija mane su palydovu pasiuntė į Rytų Berlyną rinkti eksponatų, užmegzti draugiškus ryšius. Viename iš archyvų paklausiau darbuotojų, ar jie neturi Kopgalio tvirtovės brėžinių. Vienas žmogus ir sako: "Pažiūrėkime dokumentų ritinius maišuose, kurie mūsų nebedomina." Vokiečiai - pragmatiški žmonės, o kad Klaipėda jiems nebepriklauso, ji ir nedomina. Atneša - visi kaligrafiški XIX a. Kopgalio tvirtovės statybos brėžiniai. Paprašiau Berlyno miesto bibliotekos direktorės padaryti ir atsiųsti mikrofilmus apie tvirtovę. Jie padėjo restauruojant muziejų, profesoriai prašo juos parodyti.

Kuo iš kitų išsiskiria mūsų Jūrų muziejus, kokios perspektyvos?

Jis savotiškas vien tuo, kad įsikūręs istoriniame paminkle. Sulig nepriklausomybe atsivėrė laisvė, sienos į pasaulį. Jaunoji muziejininkų karta sėdo į "mikriuką" ir apvažiavo visą Europą: puikiausius Italijos, Vokietijos, Monako Karalystės zoologijos sodus, laivybos istorijos muziejus. Jie pamatė pasaulį, visai kitą muziejų. Jiems naujosios technologijos, elektronika, kompiuteriai atveria milžiniškas perspektyvas, gali matyti ne tik daiktus, gyvūnus, bet ir tai, kas slypi jų viduje, kaip jie vystosi. Tai didžiulė patirtis. Rupūs miltai, jie skraido į kitą pasaulio kraštą, kad pasikeistų sumanymais. O mes kunkuliavome savo sultyse. Tai man kaip aklai vištai grūdas ir buvo ta istorija su archyvų atradimu, pasijutau laimingu žmogumi.