Algirdas Šocikas: Lietuvos bokso patriarchas

Bokso bumas

Boksas Lietuvoje gana sėkmingai gyvavo ir iki A. Šociko, bet būtent su jo atėjimu ši sporto šaka mūsų šalyje suklestėjo. „Mačiau A. Šociką kovojantį ir bokso ringe, tris dešimtis metų mes kartu darbavomės Lietuvos bokso federacijos prezidiume, - „Sporto žmonėms“ sakė Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Antanas Arėška. - A. Šociko indėlis į bokso populiarumą yra nediskutuotinas. Jo dėka boksas pokario Lietuvoje buvo pasiekęs šiandien sunkiai įsivaizduojamas aukštumas. Ką ir kalbėti, jei 1957 m. Vilniaus „Žalgirio“ stadione bokso varžybos vykdavo aikštės viduryje suręstame ringe, o jas stebėdavo pilnutėlės tribūnos, žiūrovai sėdėdavo net ant vejos. Tuo metu Kauno miesto pirmenybėse dalyvaudavo 5-6 visiškai sukomplektuotos komandos. O dabar net ir Lietuvos rinktinę sunku surinkti“.

A. Šociką bokso pasaulis atrado gana vėlai ir beveik atsitiktinai. „1946 m. Algirdas dirbo Kauno laivų remonto gamykloje, buvo sportiškas, žaisdavo futbolą, krepšinį, bėgiojo ir pan. Todėl jis buvo įtrauktas į Lietuvos delegaciją dalyvauti sportininkų parade Maskvoje. Kadangi buvo įspūdingo sudėjimo, jam patikėjo nešti parade vėliavą. O kartu su juo žygiavo ir bokso veteranas, daugkartinis Lietuvos čempionas Antanas Zaboras. Ši pažintis ir nulėmė Algirdo likimą. A. Zaboras pasiūlė A. Šocikui ateiti į bokso treniruotes. Jau po trijų mėnesių treniruočių A.Šocikas dalyvavo pirmose varžybose, kur susitiko su daugkartiniu Lietuvos čempionu. Jį A.Šocikas nokautavo jau pirmame raunde. Taip jis ir atėjo į boksą. 1947 m. jis pirmą kartą tapo Lietuvos bokso sunkaus svorio čempionu“, - pasakojo A. Arėška.

Legendinės kovos

Tiesa, pergalių Sovietų Sąjungos čempionatuose A. Šocikui teko palūkėti. Pirmosios kovos su tuo metu sunkaus svorio kategorijoje dominavusiu N.Koroliovu buvo labai sunkios - ir nesėkmingos. Tačiau 1949 m. liepos 15 d. Kaune įvykusi A. Šociko ir N. Koroliovo dvikova žymėjo naujos - Lietuvos boksininko - eros pradžią.

„Puikiai pamenu tą dieną, nes tai, kas vyko Kauno sporto halėje ir jos prieigose, buvo sunkiai suvokiama, - pasakoja sporto istorikas Skirmantas Leonas Karalevičius. - Stebėti A. Šociko ir N. Koroliovo kovos į halę sugužėjo keliolika tūkstančių žmonių, jie netilpo - lipo ant stogo ar tiesiog būriavosi aplink halę.

N. Koroliovui tuo metu buvo 32-eji, jis buvo daugkartinis SSRS čempionas, o 21 metų A. Šocikas dar tik kilo karjeros laiptais. Tačiau tą dieną Algirdas tikrai buvo stipresnis už varžovą, ir kovai pasibaigus teisėjai paskelbė jo pergalę. Bet po kelių minučių jie apsigalvojo ir iškėlė į viršų N. Koroliovo ranką. Buvo absoliutus šokas, jautėmės lyg tėvynę praradę. Tiesa, kitą dieną sužinojome, kad kovos rezultatas buvo anuliuotas, o čempionas paaiškėjo metų pabaigoje Maskvoje vykusiose specialiose varžybose. Laimėjo N. Koroliovas, bet tai buvo paskutinė rusų boksininko pergalė. A. Šocikas atsirevanšavo 1951 m. - Maskvoje SSRS čempionato finale įveikė N.Koroliovą ir iškovojo auksą, nebeišleido jo iš rankų iki 1955 m. Iš viso jie turėjo 7 kovas ir 4 kartus laimėjo A. Šocikas“.

Olimpinis kartėlis

1946 m. užkopęs į ringą A. Šocikas jame praleido 11 metų. Per tą laiką dalyvavo 128 kovose ir iškovojo 118 pergalių, iš jų 70 - nokautais. A. Šocikas pasižymėjo tobula technika, džentelmeniškumu ringe, o 1956 m. buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku. 1953 ir 1955 m. A. Šocikas tapo Europos čempionu, o jo pergalių sąraše trūksta tik olimpinių medalių.

1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse lietuvis ketvirtfinalyje pralaimėjo Pietų Afrikos Respublikos boksininkui Driesui Niemanui. „Tai buvo nesąžininga kova, nes ringo teisėjas piktybiškai nekreipė dėmesio į A. Šociko varžovo išsišokimus. Galima sakyti, kad Algirdas tapo tuo metu labai stiprių antisovietinių, antirusiškų nuotaikų auka. Po ketverių metų jis iškovojo teisę dalyvauti Melburne vykusiose olimpinėse žaidynėse, bet sovietinė valdžia paskutiniu momentu nusprendė, kad į Australiją turi vykti kitas boksininkas. Jų argumentas buvo, esą A. Šocikas negali boksuotis dėl sveikatos problemų“, - pasakojo S. L. Karalevičius.

Treneris ir pedagogas

Netrukus po šio skaudaus akibrokšto A. Šocikas paskelbė ir apie karjeros pabaigą. Pasak A. Arėškos, prie to prisidėjo ir permainos Lietuvos bokso rinktinės trenerių štabe. „1957 m. Lietuvos bokso rinktinės treneris Leonidas Šneidmanas išvyko iš Lietuvos, tad ši vieta buvo pasiūlyta A. Šocikui. Iš dalies tai ir nulėmė sprendimą baigti karjerą. A. Šocikas gerų rezultatų pasiekė ir trenerio poste. Jo auklėtiniais buvo olimpinių žaidynių prizininkai - Ričardas Tamulis ir Jonas Čepulis, daug pergalių tarptautinėje arenoje pasiekė ir Algimantas Zurza, Juozas Juocevičius, Nikolajus Jarofejevas“, - teigė A. Arėška.

Vis dėlto galiausiai A. Šocikas atsisakė ir trenerio darbo. „Kaip pats sakė, pajuto, kad darosi nervingas, pradeda šaukti ant boksininkų. Tada tuometinis Kauno kūno kultūros instituto (dabar Lietuvos sporto universitetas) rektorius Stanislovas Stonkus pasiūlė jam ateiti dirbti į institutą ir rengti jaunąją bokso trenerių kartą. Toks ir buvo trečiasis A. Šociko darbo bokso baruose etapas. Per jo rankas perėjo beveik visi dabartiniai Lietuvos bokso treneriai, su retomis išimtimis beveik visi buvo jo studentai“, - konstatavo A. Arėška.

Tiesiog nuostabus žmogus

„Sporto žmonių“ pašnekovų teigimu, A. Šocikas buvo ne tik išskirtinis boksininkas, bet ir neeilinis žmogus. „Jis buvo iš tiesų universalus žmogus. Boksavosi, treniravo, dėstė, teisėjavo. 1983 m. jam buvo suteiktas sąjunginės kategorijos bokso teisėjo vardas. Apskritai jis buvo apdovanotas viskuo, kuo tik buvo galima apdovanoti sportininką. O svarbiausia, kad jis buvo nuostabus žmogus, labai šiltas, labai padorus, paprastas. Mano kartos žmonėms jis buvo pats didžiausias autoritetas. Ir toks išliko iki paskutinių gyvenimo dienų“, - konstatavo A. Arėška.

„Buvo nepaprastai geras vyras. Ne tik boksininkas, sportininkas, bet ir žmogus. Juo žavėjosi, jį mylėjo, gerbė, garbino. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Pamenu, užtekdavo pasakyti, kad esi iš Lietuvos, iš karto atsakydavo - Algirdas Šocikas, jo vardas padėdavo išspręsti bet kokias problemas atokiausiose Sovietų Sąjungos vietose“, - tvirtino S. L. Karalevičius.

A. Šocikas per savo gyvenimą sulaukė daugybės apdovanojimų. 1994 m. jis buvo apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo, 1998 m. - 2-ojo laipsnio ordinais. 1995 m. pradžioje Vokietijoje jam buvo įteiktas CIFP Garbės diplomas. 1997 m. A. Šocikui buvo suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

1991 m. įsteigtame Lietuvos sporto muziejuje saugomas A. Šociko biustas (skulpt. Vladas Žuklys), jo pergales liudijantys eksponatai, nuotraukos ir kt. Nuo 1996 m. Kaune kasmet rengiamas tarptautinis jo vardu pavadintas bokso turnyras, kurio nugalėtojai apdovanojami medaliais ir stiklinėmis A. Šociko bokso pirštinėmis.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"