Algimanto Čekuolio tikroji tautybė - ispanas?

- Kiek šalių esate apkeliavęs?

- Jeigu skaičiuočiau tas šalis, kur nutupia lėktuvas, išgeri kavos ir vėl skrendi toliau, tai būtų kokių 80. Bet jeigu kalbame apie tas šalis, kuriose pabūni bent keletą dienų, tai tokių būtų 60. Tik neteko būti Antarktidoje ir Islandijoje. Ten nesunku patekti, bet nebuvo reikalo.

- Kokiose šalyse apsilankymai jums labiausiai įsiminė?

- Daug priklauso nuo to, kada ten pakliuvai. Ramiausia šalis yra Naujoji Zelandija. Ten net uodų nėra. Nėra jokių piktų padarų - nei gyvačių, nei plėšrių žvėrių. Avys ganosi palaidos, niekas jų neskerdžia. Bet aš nenorėčiau ten būti. Per daug ramu. Kita vertus, tokiose judriose, dinamiškose šalyse kaip Ispanija arba Portugalija jaučiuosi kaip namie, bet dėl kitos priežasties. Ten gyventa po penkerius, po ketverius metus. Neblogai moku tų šalių kalbą ir ten jaučiuosi kaip namie. Ten tik saulės daugiau. Mane Ispanijoje dažnai laiko ispanu ir sako: „ko tu čia klausi, tu gi ispanas“. Arba registruoja, nepažiūri į pasą ir pilietybę rašo „ispanas“. Viskas jiems ten aišku.

- Kur patyrėte didžiausią kultūrinį šoką?

- Matote, jeigu esi pasiruošęs, važiuoji dviem savaitėms, o šalį studijuoji du mėnesius, tai niekur šoko nebus. Rimtai sakau. Žinoma, kiekviena šalis kitokia. Pavyzdžiui, Bulgarijoje susitarimai, patapšnojimai kitą dieną visai kitu pavirsta. Man sunkiausia dabar arabų šalyse. Iki Arabų pavasario revoliucijų jie buvo paslaugūs ir nuolankūs, jautėsi antraeiliai. Ne visi, bet paslaugų sferoje, transporte, viešbučiuose. Dabar kokybės atžvilgiu niekas nepagerėjo, bet jie labai užrietė nosis. Mano, kad tapo pasaulio bamba. Tai trupučiuką sunku pakęsti ir pakelti.

- Kokie pavojai tyko keliautojų?

- Labiausia, žinoma, tai skrandžio, virškinimo pavojai, nes maistas kitoks. Tavo virškinamasis traktas gali jo nepriimti, maistas gali būti nešviežias. Ypač Graikijoje. Graikų salose viskas labai gerai, bet žemyninėje dalyje pavojinga maitintis. Ten esi garantuotas, kad būsi apskaičiuotas ar kitaip apgautas. Užsisakai vieną patiekalą, tau prieš tai atneša žuvį, nors neužsakei žuvies. Tada sako, kad žuvis priklauso apetitui paskatinti. Manai, kad tai priklauso prie tavo pagrindinio patiekalo. Ne, paskui iš tavęs didelės sumos prašo už tą žuvį, kurią atnešė neprašytą. Ir taip gali pakišti net kelis patiekalus.

- Kiek mokate kalbų ir kaip jums pavyko jas išmokti?

- Paskaityti paskaitą, sudalyvauti televizijos diskusijoje, parašyti straipsnį galiu lietuvių, anglų, rusų, lenkų, ispanų, portugalų kalbomis. O susikalbėti tiek, kad būtų galima išsinuomoti automobilį ar užsakyti viešbutį, tai dar kokių dešimt kalbų. Matote, kalbų nereikia mokytis po vieną. Visos kalbos yra sudarytos lizdais, grupėmis. Mums artimiausios geografiškai ir pagal kilmę yra slavų kalbos. Jeigu moki lenkų, tai lengvai mokėsi ir suprasi rusų, ukrainiečių, serbų, kroatų, bulgarų, makedoniečių kalbas. Tas pats su romanų kalbomis. Jeigu moki vieną ar dvi kalbas, pavyzdžiui, ispanų ir prancūzų, tai nebus problema portugalų kalba, taip pat retoromanų, italų. Germanų kalbos, vokiečių, skandinaviškos, olandų flamandų ir beveik prie jų šliejasi anglų, nors anglų kalba labiau yra romanų ir germanų kalbų lydinys ir tai sudaro anglų kalbos turtingumą.

- O kaip susikalbėti Japonijoje ar Kinijoje? Kaip suprasti jų raštą?

- Ten vis tiek tenka kalbėti angliškai. Aš, žinoma, trupučiuką susikalbu japoniškai ir kiniškai, bet tai neįeina į tą kalbų, kuriomis kalbu, sąrašą. Užtenka vietine kalba pasakyti „labas“, „ačiū“, dar porą žodžių ir po to paprastai ir ana pusė kalba angliškai. Ne todėl, kad tai būtų labai sunkios kalbos. Japonų ypač nesunki. Ji labai paprasta, bet tie hieroglifai pirmą kartą pamačius nepanašūs į nieką. Atrodo neįmanomi, bet po Antrojo pasaulinio karo jie buvo supaprastinti. Kiniški sudėtingi. O japonų žodynas ir gramatika labai modernūs ir galima būtų susikalbėti, bet nėra prasmės mokytis. Japonijoje buvau tris ar keturis kartus. Daugiau ten važiuoti nenoriu. Ne todėl, kad nepatiktų, bet reikalų ten neturiu. Aš nebuvau ir Akmenėje, šiuo metu nėra reikalo, tai ir nevažiuoju, tuo labiau į Japoniją. O kinai labai subliūško. Buitiškąja prasme. Pirmiausia per komunistinę revoliuciją jie prarado elgesio etiką, kuri rėmėsi religija, tikyba. Komunistai tai išvarė. Paskui buvo išvaryta ir komunistinė etika. Dabar Kinijoje neliko jokios etikos ir kinui buitinėje plotmėje tave apgauti yra tiesiog pilietinė pareiga ir didžiulis malonumas. Mūsų prekybininkai, kurie prekiauja su Kinija, pasakytų tą patį.

- O kokias šalis lankote savo malonumui ir kai norite pailsėti?

- Jeigu važiuoju pailsėti, man svarbus klimatas, maistas, aplinka, ramybė. Renkuosi Kanarų salas. Ten esi šimtu procentų užtikrintas, kad bus geras oras. Žinoma, gali pataikyti į lietus, bet jis trunka tik dvi savaites. Man nė karto nebuvo pasitaikę, nors ten lankiausi jau vienuolika kartų.

- Ar kraustytumėtės gyventi į Kanarus visam laikui?

- Ne. Jokiu būdu ir niekur nenorėčiau gyventi, išskyrus Lietuvą. Tai eina iš mano profesijos. Esu rašytojas ir žurnalistas. Mėgstu rašyti, remdamasis tikru gyvenimu, faktais. Aš negalėčiau gyventi, rašyti, nuolat neturėdamas lietuviškų akių, kurios į tave žiūri, klausia, tave skaito ir atsiliepia gerai arba blogai. Bendravimas yra antroji mano gyvenimo dalis. Aš labai jautrus nuomonėms ir kai dirbau užsienyje žurnalistu, šito neturėjau. Ten žmonės visiškai nežino, kad esi rašytojas. Tai buvo nuolatinis Puntukas ant širdies. Žiūrėkite, dauguma mūsų rašytojų, kurie išvažiavo iš Lietuvos įvairiais laikais ir įvairiais būdais, užsienyje nustojo rašyti. Manau, kad bet koks rašytojas neturėdamas skaitytojo negali kurti. Galima išvažiuoti dviem mėnesiams, ką aš darau, kai reikia užbaigti knygą. Išvažiuoju, užsidarau, bet visada žinai, kad grįši ir visą laiką tas akis ir ausis turi omenyje.

Parengta pagal priedą „TV publika“