Svarbiausia - garbė
"Visada sakydavau, kad ne sveikata yra didžiausias turtas. Didžiausias turtas yra garbė. Ir man svarbu, ką žmonės apie mane kalbės po mano mirties", - taip gyvas būdamas sakė aktorius A.Masiulis. O gerų žodžių, šmaikščių pasakojimų ir gyvenimo išminties perlų jo atminimo vakare išties netrūko.
"A.Masiulis šiame pasaulyje norėjo nuveikti ką nors svaraus. Jis norėjo palikti pėdsaką, bet ne tuščią", - sakė teatrologė Elvyra Markevičiūtė. Šiuo metu ji kaip tik dėlioja paskutinius taškus knygoje apie A.Masiulį - "A.Masiulis: siela po Teutonų riterio šarvais". Joje bus sudėti daugelio kino ir teatro žmonių prisiminimai apie garsųjį Lietuvos aktorių. Autorė tikisi, kad knyga išeis dar šiemet - A.Masiulio 80-mečio proga.
"Kai jis dar buvo gyvas, turėjome idėją parengti knygą jo 80-mečiui. Darbas įvyko ir tikiu, kad ji bus išleista, kaip ir buvo planuota", - sakė teatrologė. Ji prisipažino, kad rengiant knygą jai daug įdomiau buvo nagrinėti ne A.Masiulio sukurtus vaidmenis, bet atskleisti jo sielos peizažą.
Dėmesio centras
Apie A.Masiulio sielą, charakterį ir būdą atminimo vakare kalbėjo jo kolega aktorius Juozas Budraitis. "Skirtingai nei dabar, tada filmavimai vyko daug lėčiau, daug šeimyniškiau. Spėdavome ir susidraugauti, ir įsimylėti, o gal net ir pagimdyti", - kalbėdamas apie darbą filmavimo aikštelėje juokavo aktorius.
Būtent čia jis ir užmezgė pažintį su garsiuoju A.Masiuliu. "Jis mane nuteikdavo labai raminančiai. Tuo tarpu kiti kolegos, jausdami tam tikrą konkurenciją, geriau pasijusti tikrai nepadėdavo", - pasakojo J.Budraitis.
Aktorių stebino A.Masiulio artistiškumas, platumas, "donkichotiškumas". "Jis laikė save Don Kichotu. Jis turėjo unikalią savybę pritraukti žmones žvilgsniu. Pro jį niekas nepraeidavo neatkreipęs dėmesio", - pasakojo J.Budraitis. Jis prisiminė istoriją, kaip kartą oro uoste A.Masiulis surengė improvizuotą spektaklį. "Skridome į Baku. Aš jau jo laukiau oro uoste, atsirėmęs į sieną. Atėjo Algis ir ėmė pasakoti, kaip jis vyko iki oro uosto. Jis gestikuliavo rankomis, judėjo, kol galiausiai atsidūrė mano vietoje prie sienos priešais didelį būrį žmonių ir pasijautė kaip tikrame teatre", - prisiminimais dalijosi aktorius. Jis A.Masiulį įvardijo kaip puikų, tyrą ir teisingą žmogų.
Dvasios peno besotis
Režisierius Gytis Lukšas pasakojo, kad A.Masiulis darbe buvo negailestingas ne tik sau, bet ir kitiems. Jis galėdavo drąsiai paskambinti vidury nakties, aptarti ką tik šovusią idėją, padiskutuoti dėl vienos ar kitos scenos. "Kartą stovėjau parduotuvėje eilėje prie kasos. Paskambino Algis ir norėjo pasakyti kažkokią jam kilusią idėją. Aš jam pradėjau sakyti, kad dabar esu parduotuvėje, stoviu prie kasos... O jis tada ir užsivedė: dabar mes visą gyvenimą tik ir stovime eilėje, prie kasų, kažko tik ir laukiame... Jis 40 minučių su manimi kalbėjo apie kultūros situaciją Lietuvoje, kiną, darbą, kūrybą. Aš palikau visas prekes ir išėjau iš parduotuvės", - šypsodamasis pasakojo G.Lukšas.
Anot jo, A.Masiulis nuolat buvo alkanas, besotis, jei kalba sukosi apie dvasinio gyvenimo intensyvumą. Jam nepatikdavo kalbos apie krepšinį ar automobilių padangas. Jis apskritai nemėgo sporto.
"Kai jau gulėjo ligoninėje, jis man paskambino ir pasakė: "Žinai, kas yra baisiausia mirtyje? Ne pati mirtis. Baisiausia yra tai, kaip ji pažemina žmogų, kol jis jos sulaukia", - prisiminimais dalijosi G.Lukšas.
Faktai
Algimantas Masiulis gimė 1931 m. liepos 10 d. Surdegyje, Anykščių raj. Mirė 2008 m. rugpjūčio 19 d. Kaune.
1948-1951 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro studijoje, 1948-1976 m. buvo Panevėžio dramos teatro, o nuo 1978 m. - Kauno valstybinio dramos teatro aktorius.
Sukūrė daugiau nei 160 vaidmenų teatro scenoje, taip pat nusifilmavo 104 filmuose.
2001 m. išleido knygą "Tema: visada yra galimybė".
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Rašyti komentarą