Algimantas Čekuolis žadina protėvių jėgas

Gyvena sveikai

Žurnalistas noriai išduoda ilgaamžiškumo paslaptį pridurdamas, kad čia nėra nieko sudėtingo, tik natūralūs psichologiniai ir fiziologiniai dalykai: „Rytinė mankšta. Dušas. Geriausia - kontrastinis. Galime būti kaip maišas su grūdais arba galime būti kaip kviečių laukas. Man maloniau būti lauku negu grūdų maišu, numestu kur nors kampe. Mankšta ir grūdinimasis ne ką nors naujo padaro. Jie pažadina tavo, gamtos, tėvų, protėvių ir tūkstančių kartų prieš tai įdėtas jėgas“.

Prieš dvejus metus eidamas stačiais snieguotais laiptais žurnalistas paslydo ir susilaužė vieną stuburo slankstelį. „Baisus skausmas, bet galvojau, kad sumušiau sėdmenis. Paskui paaiškėjo, kad suknežinau stuburkaulio narelį. Tada prasidėjo gydymas, pusę metų vaikščiojau remiamas liemenės. Per tą laiką man sumenko kojų raumenys. Dabar per dieną tik apie tris keturis kilometrus nueinu. Nuėjus keturis kilometrus per parką atsiranda raumenų džiaugsmas. Malonu. Gera savijauta, bet reikėtų vaikščioti daugiau. Vienas mano bičiulis daktaras iš Kanados kiekvieną dieną nueina apie 12 kilometrų. Jis už mane vyresnis trejais metais, o atrodo dvejais metais jaunesnis. Vaikščiojimas yra absoliučiai geras vaistas nuo visko“, - teigia A.Čekuolis.

Ne mažiau svarbu nepersivalgyti, kad neaptingtum. Žurnalistas teigia, kad šiame gyvenimo etape jis po pietų dar ir pasnaudžia. „Tą įprotį gavau Europos pietuose. Tai siesta, per kurią viskas sustoja - ir parduotuvės, ir ministerijos, tokiu metu net kariniai manevrai nevyksta. Žinoma, todėl, kad ten karščiau. Bet nereikia savęs apgaudinėti - ir pas mus namuose yra pakankamai šilta - 20, 22 laipsniai. Vadinasi, kambaryje ne šalčiau negu Ispanijoje, Portugalijoje ar net Kuboje“, - priduria pašnekovas.

Pasąmonės kodavimas

A.Čekuolis taip pat rūpinasi psichologine savijauta ir sako, kad labai dažnai apimti gyvenimo karštligės nepastebime, kaip mūsų psichologija veikia visai kita kryptimi, negu norėtume. Vadinasi, reikia tvarkyti savo pasąmonę. Sąmonę arba protą sutvarkyti labai lengva. Jeigu įtikiname save, kad rytoj nevalgysime vakarienės, taip ir padarome. Pasąmonę suvaldyti kur kas sunkiau. Sąmonė užgožia pasąmonę - tai, ko iš tikrųjų nori, ko bijai, bet tai lieka ir visai nežinai, kodėl sergi arba kodėl atsiranda fobijos. Tačiau žurnalistas nuramina - išeitis yra: „Pasąmonę galima apgauti ir priversti mums tarnauti. Jeigu gyvensi šia diena, mėnesiu, metais, tai jie baigsis. O tada atsidursi tarsi ant bedugnės krašto, nežinodamas, kas bus toliau. Tada pasąmonė pradeda panikuoti, galvoja, kad viskas išsibaigė, pradedi senti, nes pasąmonė sako, kad laikas jau nereikalingas.

Tai kaip aš panaudoju, pakinkau pasąmonę? Dabar 2013 metai. Aš jau rimtai planuoju, ką darysiu 2014 ir 2015 metais. Galvoju visai rimtai ir tada pasąmonė susigūžia ir sako: tavęs negalima nurašyti, tu kažką planuoji. Taip atsitinka ir po pasimylėjimo. Po pasimylėjimo pasąmonė sako: palauk palauk, velnias, galbūt bus vaikų. Pasąmonė nutiesia tą kelią į ateitį, kartais ir visai tolimą, nes jeigu bus vaikelis, tai reikia jį ir išauginti. Taip pat kai jau esi vyresnis, kai vaikeliai tau negresia. Mano situacija - knyga. 2014 metais Vilniaus knygų mugėje pristatysiu naują knygą, kuri vadinsis „Generolo Sena Karvė istorija“. Tikrai buvo toks sovietinis generolas S.Karvė, kurį aš sugalvojau. Planuoju knygas, kurias parašysiu ir dar kitais metais. Tai labai mobilizuoja pasąmonę, o ji diktuoja sąmonei, ką daryti“, - sako A.Čekuolis.

Kalbų mokymasis

Kalbų mokymasis - dar viena puiki proto mankštinimo forma. Žurnalistas A.Čekuolis kuklinasi ir sako, kad kalbų, kuriomis gali laisvai skaityti, rašyti, skaityti paskaitas ar dalyvauti diskusijose, moka labai nedaug, tik šešias - lietuvių, anglų, ispanų, portugalų, rusų ir lenkų, tačiau iš tiesų gali susikalbėti net 13 kalbų. „Kas yra kalbos mokėjimas? Tai ne tiek konkrečios kalbos mokėjimas, o išnaudojimas to, kad kalbos yra sudarytos lizdais. Tarkim, romanų kalbų grupę sudaro ispanų, portugalų, prancūzų, italų, retoromanų, rumunų kalbos. Jeigu moki vieną arba dvi romanų kalbas, tai jau, galima sakyti, moki ir visas kitas. Kai atvažiuoju į Italiją, pirmą dieną jaučiuosi prislėgtas, ne savo lėkštėj. Per vieną dieną persilaužiu ir pradedu skaityti laikraščių antraštes ir antrą arba trečią dieną jau pradedu kalbėti itališkai. Ne todėl, kad būčiau kažin koks genijus, o dėl to, kad moku ispanų ir portugalų kalbas. Tas pats atsitiks, jeigu nuvažiuosi į Kroatiją, Serbiją, Makedoniją, Juodkalniją. Ten kalbama slavų kalbomis. Įsiklausyk, įsižiūrėk ir pradėsi kalbėti“, - pasakoja žurnalistas.

„Aš niekada nesakysiu, kad moku čekų kalbą, nors esu iš čekų kalbos išvertęs Ratislavo Blažeko pjesę „Trečiasis noras“. Pjesė buvo pastatyta Juozo Miltinio dramos teatre dar jam gyvam esant. Jis mane sutiko ir sako: žinai, turiu gerą pjesę, išversk tu man ją. O kokia kalba? Jis sako: čekiškai. Aš sakau: nemoku čekų kalbos, o jis: ai, tu visas kalbas moki, tai išversi. Aš ir išverčiau. Bet negaliu atsakyti į klausimą, kiek kalbų iš tiesų moku. Nes jeigu šiandien aš tos kalbos nemoku, tai po trijų dienų ją mokėsiu“, - patikina A.Čekuolis.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“