Alenas Delonas: sukurtas sėkmei, bet ne laimei

Prancūzų aktorius Alenas Delonas (pranc. Alain Delon) šiandien švenčia 79 metų gimtadienį.

Dosjė

Alenas Fabjenas Morisas Marselis Delonas (Alain Fabien Maurice Marcel Delon) gimė 1935 m. lapkričio 8 d. pietiniame Paryžiaus priemiestyje Sko (Aukštutinė Sena). Jo vaikystė prabėgo nedideliame miestelyje Burlarene.

Būsimojo aktoriaus tėvas korsikiečių kilmės Fabjenas Delonas (Fabien Delon) buvo nedidelio kino teatro savininkas; mama Edita (Edith Arnold) - iš Alžyro kilusi farmacininkė.

1939 m., kai Alenui tebuvo ketveri metukai, jo tėvai išsiskyrė. Keletą metų Alenas augo savo žindyvės ponios Nero namuose. Jos vyras dirbo kalėjimo sargu. Laiką, kurį praleido šių žmonių namuose, aktorius prisimena labai šiltai: "Jie su manimi elgėsi labai nuoširdžiai, kaip tikra šeima." Į savo tikrų tėvų namus Alenas sugrįžo tik po tragiškos Nero šeimos žūties.

Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Alenas buvo siunčiamas tai į vieną, tai į kitą mokyklą ar pensioną, tačiau visur būdavo nuolat baudžiamas dėl nedrausmingumo ir prasižengimų.

Kai Aleno motina antrą kartą ištekėjo už dešrų krautuvėlės savininko, berniukas padėdavo patėviui gaminti dešras ir jomis prekiauti. Alenas ne tik tiesiogiai mokėsi šio amato, bet netgi turi dešrų specialisto diplomą.

Sulaukęs vos septyniolikos metų Alenas išvyko tarnauti į Vietnamą. Jis dalyvavo Indokinijos kare.

1956 m., grįžęs iš tarnybos į Paryžių, A. Delonas įsidarbino kavinėje oficiantu. Šios pareigos jam nebuvo prie širdies, tad vaikinas dažnai įsiveldavo į konfliktus. "Administratorius, metrdotelis, vyresnysis oficiantas - visi ant manęs rėkė. Mano charakterio žmogui priimti liokajaus poziciją nebuvo lengva." Jis metė šį darbą ir, neturėdamas daugiau ką veikti, ėmė dalyvauti kino atrankose.

Kurį laiką prodiuseriams A. Delonas atrodė "pernelyg gražus, kad taptų geru aktoriumi." Viskas pasikeitė, kai per vieną atranką Alenas susipažino ir susidraugavo su Žanu Klodu Brialiu (Jean-Claude Brialy), pradedančiuoju aktoriumi. Šis jį pakvietė į Kanų festivalį. Čia Aleno išvaizda bei charizma atkreipė kai kurių kino veikėjų dėmesį.

1957 m. nedidelis vaidmuo filme "Kai įsikiša moteris" tapo sėkmingu startu A. Delono kino karjeroje.

Neturėdamas specialaus išsilavinimo, A. Delonas aktoriaus meistriškumo mokėsi filmavimo aikštelėse. Šalia to stengėsi įgyti kitų reikalingų įgūdžių: lankė fechtavimo, scenos kalbos pamokas.

1958 m. juostos "Kristina" filmavimo aikštelėje Alenas sutiko austrų kino aktorę Romi Šneider (Romy Schneider). "Nuo pirmos filmavimo dienos, - rašė ji savo dienoraštyje, - mes ginčijomės ir pykomės. Mus nuolat reikėdavo taikyti." Tačiau vaidindami įsimylėjėlius aktoriai pamažu įsijautė į vaidmenis. Galiausiai aristokratė R. Šnaider, susižavėjusi patrakusiu prancūzu, ryžtingai nutraukė santykius su savo šeima ir paskui mylimąjį išvyko į Paryžių. 1959 m. kovo 22 d. prieš savo tėvų valią ji susižadėjo, tačiau vedybas Alenas vis atidėliojo.

1962 m. dainininkė, fotomodelis ir aktorė Niko (Nico) pagimdė sūnų ir teigė, kad jo tėvas - A. Delonas. Pats aktorius tėvystės nepripažino, tačiau vaiką vis dėlto užaugino jo tėvai. Jie berniukui suteikė ir savo pavardę - Bulonas (Boulogne).

1963 metais Romi išvyko į Holivudą. Ten jai į rankas pateko laikraštis su Delono nuotrauka, kurioje jam ant kelių sėdėjo kažkokia mergina. Nors Delonas vis dar prisiekinėjo meilę, neilgai trukus tapo akivaizdu, kad jo jausmai Romi išblėso.

1964 metų vasarą R. Šnaider gavo iš Delono laišką, kuriame jis pranešė apie savo vedybas su prancūzų modeliu bei aktore Natali Bertelemi (Nathalie Barthelemy). Tais pačiais metais jiedu su Natali susilaukė sūnaus Entonio (Anthony Delon).

Delonas keitė meilužes vieną po kitos, tačiau pas Romi skrisdavo vos jai pašaukus. Jųdviejų santykiai atsinaujino kartu dirbant filmuose "Baseinas" ir "Trockio nužudymas".

DUKRA. Su dukra aktore Anuška. 3. SŪNUS. A. Delono sūnus, taip pat aktorius Alenas Fabjenas.

1965 m. aktorius su šeima išvyko dirbti į JAV, Holivudą. Filmai, kuriuose jis vaidino, nesulaukė didelės sėkmės, o gyvenimui, kurį jam teko gyventi Amerikoje, A. Delonas jautė alergiją. "Aš visą laiką ilgėjausi Paryžiaus", - prisimena aktorius.

1968 m. kuriant filmą "Jeff" Alenas užmezgė artimą ryšį su aktore Mirei Dark (Mireille Darc) ir išsiskyrė su Natali.

Santykiai su Mirei truko 15 metų - iki 1987 m. Tačiau ir po skyrybų jiedu liko geri draugai.

1985 m. A. Delonas tapo Šveicarijos piliečiu ir įsikūrė prie Lemano ežero.

1987 m. aktorius susipažino su olandų manekene Rozali von Brymen (Rosalie van Breemen). 1990 m. jiems gimė duktė Anuška (Anouchka), 1994 m. - sūnus Alenas Fabjenas. A. Delonas ir Rozali išsiskyrė 2002 m.

2005 m. per vieną interviu aktorius prisipažino išgyvenantis depresiją. Jis išsitarė svajojantis apie moterį, kuri būtų šalia. "Mano kinas mirė, ir aš drauge su juo. Jį parklupdė pinigai, komercija, televizija. Aš siaubingai kenčiu - morališkai ir fiziškai. Pavargau nuo gyvenimo, todėl esu pasiryžęs pats pasiskirti mirties dieną, o ne laukti, kol mane pakvies Dievas", - kalbėjo tuomet septyniasdešimtmetis A. Delonas, atvirai prisipažinęs, jog jį lanko mintys apie savižudybę.

2012 m. aktoriui buvo atlikta širdies operacija. "Taip nutinka žmonėms dėl negatyvių emocijų pertekliaus", - sakė jis žurnalistams. 2011 m. vasarą aktoriaus sūnui 17-mečiam Alenui Fabjenui buvo iškelta baudžiamoji byla už netyčinį 15-metės draugės sužalojimą. Incidentas įvyko per vakarėlį Ženevoje neatsargiai elgiantis su šaunamuoju ginklu.

Šiandien A. Delonas gyvena ir Ženevoje, ir Paryžiuje. Jis turi didelį namą Luaros upės slėnyje, kur nuo vienatvės ginasi prižiūrėdamas daugybę šunų ir katiną.

Citatos

Aš buvau sunkus vaikas. Todėl, kad aš buvau labai nelaimingas vaikas.

Kai man buvo 4 metai, mano tėvai išsiskyrė, o aš likau kaip paketas, kuris šiek tiek jiems trukdė. Kiekvienas iš tėvų savo pusėje susikūrė sau naują gyvenimą, susilaukė naujų vaikų, o mane siuntinėjo į tai į koledžą, tai į licėjų, tai pas vienuolius į krikščioniškąją mokyklą, ir visur aš buvau siaubingai nelaimingas. Kitaip tariant, sunkus vaikas.

Aš krėsdavau didžiausias kvailystes iki pat 16-17 metų. Galiausiai su tėvo pagalba patekau į kariuomenę ir būdamas 17 metų kaip savanoris išvykau į Indokiniją. Ilgiau likti šeimoje negalėjau, man reikėjo įsikurti kaip nors kitaip.

Mūsų bazė buvo Saigone, aš tarnavau elitiniame Nacionalinės gvardijos būryje, išbuvau ten dvejus metus.

Aš pats norėjau tapti kariu, bet vėliau ilgą laiką priekaištavau savo tėvams, kad jie mane išleido, nes gi negalima leisti 17 metų vaikui išvykti. Aš ilgai pykau ant tėvų.

Manau, kad esminė priežastis, kodėl aš buvau sunkus vaikas, arba kitaip - nelaimingas vaikas, ir ko man iki šios dienos labai trūksta... tai, jog vaikystėje neturėjau tėvo paveikslo. Ir motinos. Jųdviejų vaizdo. Aš niekada nemačiau jų kartu. Kai vienoje televizijos laidoje manęs paklausė, ko aš paprašysiu Dievą, kai atsidursiu jo valdose, atsakiau, kad labai norėčiau bent kartą pamatyti mamą ir tėtį kartu.

Kariuomenėje daug ko išmokau. Manau, ji tapo viso mano gyvenimo, mano karjeros pagrindu. Aš labai anksti sužinojau, kas yra disciplina, pagarba viršenybei, baimė ir visa kita. Mane tai suformavo.

Kai grįžau iš tarnybos, turėjau tik išvaizdą. Manyje nebuvo turinio, nebuvo nieko, išskyrus mano išvaizdą.

Grįžęs iš Saigono į Paryžių turėjau visišką laisvę ir nelabai supratau, ką daryti toliau. Atsirado keletas merginų, kurios troško man padėti, ir aš sutikau.

Vieną dieną mano gyvenimas staiga pasikeitė. Draugas mane pakvietė į kavinę pietų, ten aš sutikau aktorę, vardu Bridžita Ober (Brigitte Auber), ji buvo 10 ar 12 metų už mane vyresnė. Ji mane įsimylėjo... ir sulaukė atsako.

Viskas prasidėjo nuo mano išvaizdos. B. Ober supažindino mane su tam tikrais žmonėmis, tačiau nuolat kartojo, kad neleis man užsiimti aktoryste, nes antraip mane praras.

Pirmasis režisierius man pasakė: "Tik nevaidink. Niekada nevaidink. Būk, kas esi. Kalbėk, kaip pats kalbi, judėk, kaip judi, žiūrėk, kaip žiūri. Nedaryk nieko, ko nedarai tu pats." Aš labai gerai įsiklausiau į jo patarimus.

Aš niekada nesimokiau aktorystės ir neturiu jokio išsilavinimo šioje srityje.

Aš ne aktorius, aš - artistas. Artistas - tai pirmiausiai asmenybė, dažniausiai stipri, kuri kartą buvo atrasta ir nutarė tarnauti kinui. Aktorius - tai pašaukimas: jaunystėje, kai norisi juo tapti, tu stoji į aktorinę mokyklą, mokaisi ir tik tada tampi aktoriumi.

Aktorius vaidina, o artistas išgyvena.

Aš priimu tai, kad galima nemylėti manęs kaip asmenybės, bet profesionaliąja prasme aš neliečiamas. Profesinėje srityje, esu tuo tikras, aš nepriekaištingas.

Už viską, ko pasiekiau, esu dėkingas moterims. Toms, kurios mane mylėjo, toms, kurias mylėjau aš. Dėl daugybės priežasčių. Aš joms tai sakiau - kad mylinčios moters žvilgsnyje noriu matyti tai, kad aš pats didžiausias, pats gražiausias, pats stipriausias. Tai nepaprastai stipri motyvacija.

Aš mylėjau moteris skirtingai, bet viskas, ką dariau, dariau dėl moterų, iš meilės joms.

Aš palikau kiną todėl, kad nebemėgstu prancūziško kino. Man kinas mirė. Aš turėjau galimybę per 45 metus išgyventi unikalią karjerą, ir man nesinori to gadinti. Verčiau gyvensiu savo prisiminimais, negu darysiu nežinia ką nežinia dėl ko.

Mano laikų kinas, kurį aš pažinau, leido žmonėms svajoti. Jie ateidavo į kino salę, sėsdavosi į raudonus krėslus, gesdavo šviesa, nušvisdavo ekranas... ir svajodavo. Mes buvome jų svajonės dalis. Visą savo gyvenimą aš mokiausi svajoti. Mokiausi svajoti kine. Dabar žmonės nebesvajoja, ir aš nenoriu tame dalyvauti.

Mūsų laikais tenka arba prisitaikyti, arba numirti. Prisitaikyti? Niekada.

Ryškiausios mano charakterio savybės - nuoširdumas ir pyktis.

"Sukurtas sėkmei, bet ne laimei", - čia ne mano sugalvoti žodžiai, bet jie išties buvo pasakyti apie mane.

Absoliučios laimės neegzistuoja. Yra laimės akimirkos. Tokias akimirkas aš išgyvenau, kai gimė vaikai. Tokias akimirkas man dovanoja mano žvėrys. Šunys - mano gyvenimo dalis, mano gyvenimo meilė.

Savo sklype esu įrengęs šunų kapines. Ten ilsisi 45 šunys. Kiekvienas turi savo vardą, savo paminklą. Kapinių vidury pastačiau koplyčią, ten būsiu palaidotas. Jau atliktas sklypo tyrimas, leidimas gautas. Būsiu palaidotas tarp savo šunų, kurie kartu su mano vaikais man yra pačios brangiausios būtybės žemėje ir kurie mane mylėjo labiausiai. Nenoriu su jais skirtis.

Aš jau žinau, kaip išeisiu į aną pasaulį. Tai juk taip lengva. Ne, sau aš nejaučiu jokio gailesčio.

Žinau, kad žmonės miršta ne tik nuo ligos, bet ir nuo ilgesio.

Buvau sukurtas sėkmei, bet ne laimei. Dabar aš laimingas tik tada, kai vakare į mano lovą įšoka katinas Pupusas ir įsitaiso šalia. Padedu ant jo ranką, ir jis pradeda murkti. Tokią akimirką aš suprantu, jog esu pasirengęs ramiai numirti.