Aleksandras Maršalas: ištikimas muzikai, žmonai, draugams

Mūsų klausimai buvo kantriai atmetami: pervargęs Aleksandras ("Gastrolės, gastrolės, pusvalandis miego ir vėl gastrolės..."), žavinga ir itin rimta Nataša ("Saša, iki tavo skrydžio liko pusė puodelio kavos"), linksmas Artiomas ("Mama, aš nieko nevalgysiu, negaliu apsispręsti, nuo ko pradėti - nuo pyragaičio ar nuo "Rafaelo".)...

Mes visi kilę iš vaikystės. Iš kur kilusi Aleksandro Maršalo šeima?

Iš vidurinės mokyklos aktų salės Salsko mieste, pasimetusiame begaliniuose pietų Rusijos tyruose, kur buvo galima, nugvelbus raktą ir užsidarius po pamokų, valandų valandas uždegančiai groti gitara, paverčiant brązginimą muzika ir priverčiant kietas stygas paklusti. Tai - apie mane.

O Natašą aš matau kaip aukštą, liekną ir labai simpatingą mergaičiukę, paskui kurią visą laiką koks nors akiniuotis tąsydavo portfelį. Artiomas - "hamburgerių" ir didžių roko muzikantų šalies vaikas. Jis gimė JAV Natalijos didvyriškumo dėka, kuri drąsiai ryžosi atvesti jį į pasaulį klinikoje, kur niekas nesuprato rusiškai. Aš, beje, taip pat dalyvavau Artiomui gimstant - ir kaip vertėjas, ir kaip raminamieji vaistai mano mylimiausiai pasaulyje moteriai... Nors neaišku, kas ką ramino - aš Natašą, ar ji mane.

Ar egzistuoja toks jūsų koncertas, kuris įstrigo visam gyvenimui?

Mūsų pats pirmas ansamblis "Stepniaki" jungė pačius madingiausius ir kiečiausius Salsko miesto vaikinus, kurie vakarais karaliavo vietinėje šokių aikštelėje, o dienomis dirbo vairuotojais, elektromechanikais. Pas mus buvo net vienas darbo saugos inžinierius. Tai buvo vietinės reikšmės bitlai. Su jų šlove negalėjo lygintis net Muslimo Magomajevo, ansamblio "Pesniary" ir slapta "juodojoje rinkoje" gaunamų "Rolling Stones" kasečių šlovė. Jie atliko tuos pačius "Bitlus", ir, kaip atrodė publikai, dainavo už tikruosius daug geriau. Man tada buvo 15 metų, grupėje buvau jauniausias. Neseniai sužinojau, kad "Stepniakų" vaikinų likimai susiklostė kitaip nei mano - daug prasčiau. Kai kas žuvo, kai kas "sėdo", kai kas paprasčiausiai sumaterialėjo. Sveikas ir žvalus, toks pats nerūpestingas, kad ir visas žilas, tebėra tas pats darbo saugos inžinierius. Prieš porą metų mes matėmės per mano gastroles Rostove. Duok Dieve jam kuo daugiau laimės!

Nataša, Aleksandras - gudrus, jau nebe jaunas, bet nepataisomas romantikas. Ar lengva jį tokį mylėti, gyventi su juo?

Mylėti lengva. Mes turime viską, kad jaustumėmės visiškai laimingi. O gyventi? Jūs turbūt žinote, kad prieš metus mes nusipirkome Maskvoje butą. Didelį, erdvų, bet remontuojamą. Tai Saša mūsų šeimyninėje "statybų aikštelėje" pasirodė vos vieną kartą. Visą laiką man teko dirbti naujienų redaktore, perpasakoti jam reportažus iš įvykio vietos: kokį išklojome parketą, kaip dizaineris sumanė vaikų kambario interjerą, kokį virtuvės komplektą išsirinkau...

Beje, kokį?

Labai neįprastą, antracitišką pilką oranžinį... Man labai norėjosi, kad mūsų virtuvė visada būtų ryški, šventiškai puošni.

Kaip pažvelgė į jūsų idėją Aleksandras?

Pasakė, kad teoriškai įsivaizduoja oranžinę spalvą... Iš tiesų mus jaudina visai kitokios problemos. Aš, pavyzdžiui, vis dažniau susimąstau, kokiu žmogumi užaugs Artiomas. Visai neseniai, mane sukrėtė viena situacija. Mes su drauge ir Artiomu buvome madingame prekybos ir pramogų centre. Ten yra didžiulė žaidimų automatų salė. Žinoma, Artiomas iškart į jį ir patraukė. Nuėjome ir mes. Stovim, žiūrim, aplink mamos, tėčiai, šimtai vaikučių. Staiga, jaučiu - klaikiai dvokia kažkokia chemija, acetonu, dažais - nesupratau... Apsidairau ir matau - šalia mūsų, prie kito automato, stovi krūva vaikiukų po 8-10 metų, visi su polietileno maišeliais, į juos įpilta kažkokia šlykštynė, ir jie ją uosto! Mane apėmė tokia baimė, kad aš keletą dienų negalėjau atsipeikėti. Kas laukia tų vaikų rytoj? Siaubas!.. Suprantate?..

Jūsų reakcija, Nataša, suprantama. O kaip reagavo Artiomas?

Tikriausiai tai neteisinga, bet mes nieko jam neaiškinome. Jis kol kas tyras vaikas, nors ir labai judrus. Didelių problemų dėl jo neturim, tuo labiau kad mums labai pasisekė ir su vaikų darželiu, kurį lankė mūsų sūnus, ir dabar - su mokykla. Ten dirba puikūs specialistai, žmonės, sugebantys įskiepyti meilę knygoms, žinioms, menui.

Beje, apie meną... Ar Artiomo laukia muzikinė karjera - kaip ir tėvo?

Oi, kažin... Prieš porą metų, jis išdidžiai mums pranešė, kad "nutarė imtis muzikos"... Akimirksniu buvo nupirktas vaikiškas pianinas, Artiomui buvo pasamdytas asmeninis mokytojas. Bet jau po poros savaičių Artiomas ėmė tyliai šalintis instrumento, po to aktyviai pasipriešino užsiėmimams, vėliau pareiškė, kad "su muzika baigta". Saša, mano nuostabai, visiškai palaikė sūnų. Jis sakė, jog jo paties vaikystėje niekas prie pianino virve nerišo. Muzika arba skamba žmoguje, arba ne. Mažas Maršalas visai nesigailėjo, kad berniukai kieme žaidžia futbolą, o jis sėdi tvankiame kambaryje ir mokosi gamą. Tiesa, vėliau Saša iškeitė rojalį į gitarą, kuriai liko ištikimas iki dabar.

Aleksandrai, o kam jūs dar ištikimas šiame gyvenime?

Draugams, mylimai žmonai, namams. Visi mūsų draugai - labai užimti žmonės, ir aš, ir Nataša - mes vertiname jų laiką, todėl neverčiame dalyvauti pasisėdėjimuose. Kad ir aš, tiesą sakant, taip išsisunkiu, kad jėgų lieka tik tam, kad parvažiuočiau iš aerouosto namo, pasėdėčiau su žmona ir Artiomu virtuvėje, pasiklausyčiau jų naujienų, žmoniškai pavalgyčiau ir užmigčiau...

O žmona tuo metu tyliai saugo jūsų miegą?

O vargšė žmona tuo metu dirba "Kremliaus telefoniste"... Neseniai Nataša sutiko tapti mano direktore. Daugybė gastrolių, įrašų, koncertų, pasirodymų, šimtai susirinkimų, datų, žmonių, tūkstančiai smulkių ir svarbių darbų... Aš nežinau, kaip ji viską suspėja? Mes žavimės dekabristų žmonomis, o mūsų pačių žmonos kiekvieną dieną daro žygdarbius - vardan mūsų, vardan šeimos...

Vertinate tai?

Vertinu!

Pagal rusų spaudą parengė Rima ČELIAUSKAITĖ