Aleksandras Makejevas: Miela apsirijusi valdžia

Šie dainos žodžiai galėtų skambėti per visas radijo stotis, tačiau ją klausome mudu su „Respublikos“ fotografu ir mažytis Aleksandro Makejevo sūnus. „Ech, keliai keleliai dulka, eina žmonės, neša sunkiai, iškeitę namus į tolimus kraštus, nors gimtinėj nėra karo, kas gi juos svetur išvaro...“ Tai natūralu - dainą „Keliai keleliai“ apie emigrantus lietuvius šis muzikantas parašė prieš porą dienų, grįžęs iš trumpų atostogų Švedijoje. Neabejojame, kad širdį užgaunanti daina bus išgirsta, tačiau greičiausiai jos kelias iki klausytojo nebus iš lengvųjų kaip ir tų A.Makejevo posmų, itin draskančių jautrią, anot jo, „mielos apsirijusios valdžios“ klausą.

- Vieni, pavyzdžiui, dainuoja: apkabint tave norėjau vakar, apkabint tave norėjau šiandien, apkabint tave norėsiu ryt... Eteris prikimštas tokio turinio dainelių - jos skamba ir skambės, nes ir mokyklose skubėta aprobuoti lytinio ugdymo programą, kad visa eitų kompleksiškai europinio piliečio ugdymo prasme. Tačiau užuot apdainavęs meilės guolį drebiate: „Mums iš Daukanto aikštės šviečia Briuselio saulė, o mes žydšaudžiai, homofobai ir kiaulės, negalim suprast, kad mums reikia statyti mečetes, kuo daugiau p***rų klubų...“ Kodėl toks drastiškas, atleiskite, šiomis aplinkybėmis pasirinkimas?

- Nebuvo jokio tematikos pasirinkimo - ką skauda, tą ir dainuoji. O tiesa dažniausiai skaudi ir žmonėms labiau patinka klausyti skanių pasakų. Šią a la lietuvių liaudies dainą „Keliai keleliai“ parašiau tik grįžęs iš Švedijos: šeštadienį grįžau, sekmadienį ji jau buvo gatava. Paprastai mano amžiuje (jam keturiasdešimt metų - red. past.) daina pirma turi susigulėt, bet ši gimė ekspromtu. Ji visiškai atitinka šiuolaikinę migrantų situaciją Lietuvoje. 1998 metais su viena pirmųjų lietuvių bangų ir pats buvau atsidūręs Švedijoje, skyniau pomidorus. Jau tada ne visi grįžo Lietuvon, nemažai mūsų ten pasiliko - kiek dainų ten prirašiau, Jėzus Marija... Kai 21 metų tave įmeta į kitą pasaulį - būna keista gauti Lietuvos ministro atlyginimą (apie penkis tūkstančius litų); jis sudarė pusę švedo atlyginimo pagal tuometinį kursą. Grįžti Švedijoj penkias dienas prabuvęs be lietuviško marazmo, grįžti ir iškart gauni su kuoka iš mūsų televizijos, pamatai vis debilėjantį rinkimų karnavalą...

-...ir vėl norisi į Švediją?

- Viešpatie, kai kurie sėdi jau ketvirtą kadenciją Seime ir nieko nepadaro, tik imituoja darbą. Įdomu, kas būtų, jei aš imituočiau dainavimą per savo koncertą, žmonės iškart sakytų: ką čia veiki, eik iš čia. Nė iš vieno politiko negirdėjau, kad jis savo rinkimų programoje imtų ir užgriebtų pamatinius dalykus, kad pagaliau atsigręžtų į kultūrą, į vaikus, į normalų išsilavinimą, - ne, jie kažkokį neapmokestinamąjį minimumą pakels, jie sugrįžėliui migrantui kelis eurus atkiš, ir Lietuvoje bus rojus, - briedas visa tai. Nesiskundžiu, gyvenu, kažkokių santaupų neturiu, bet gyvenu. Baisiausia, kad tiek trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių mano bendraamžių nebesiruošia grįžt, nebent vasarėlės praleist ir geriausiu atveju Lietuvoje tik vasarnamius sau statosi. Žinoma, normalioj šaly, tarkim, Švedijoje ar Danijoje, menininkams gyvent kur kas lengviau, - pas mus jie socialiai neginami. Tu čia esi, galima sakyti, niekas, turi kokį kitą darbą dirbt arba slapčia dirbt; Švedijoj paprastas darbininkas gauna - apytikriai skaičiuoju - daugiau kaip du tūkstančius eurų, tiek gauna ir dirbantys pagalbinį darbą, nes ten gerbiamas bet koks darbas, - ten dirbdamas gali gyventi, čia dirbdamas bet kokį darbą gali egzistuoti... Kartą „Sodroj“ man pasiūlė: tai eikit į darbo biržą, jums nereikės to ir to mokėt. Sakau: nueisiu į darbo biržą, tai ką? Ji man koncertus organizuos? Kaip aš jiems paaiškinsiu? Aš turiu savo profesiją, rašau dainas ir pats niekada nebuvau darbo biržoje. Nemoku būti preke, niekada neturėjau nei normalių vadybininkų, nei rėmėjų. Reikia mokėt parsidavinėt.

- Arba tapti „švelnia vilna“ - tolerantiškam viskam ir visiems...

- Tolerancija iki nuprotėjimo nueina... Kartą buvau net išrinktas homofobiškiausiu muzikantu, nors niekas negali man paaiškinti, kur yra skriaudžiamos tos mažumos. Aš pažįstu tos pakraipos veikėjų, gyvena jie tvarkingai (neblogai, beje, gyvena), solidariai, kaip kokia mafijos grupuotė, nemačiau, kad kas juos skriaustų, ir patys jie niekad tuo nesiskundė. Norėdamas būti, kaip jūs sakote, toks, turi kažkam bučiuoti užpakalį, o tu vis primini ar užlipi ant nuospaudos, tarkim, kai groji privačiam vakarėly, kur būna ir valdžios atstovų. Jie jaučiasi tokie neliečiamieji. Prieina, sako: kaip tu čia apie tą valdžią šitaip? Sakau: vadinasi, apie jus kaip apie mirusius - gerai ar visiškai nieko? Jie labai mėgsta būti giriami, vos ne laukia, kad kreiptumeis „jūsų didenybe“, ir nepripažįsta jokių savo klaidų. Yra toks geras rusų posakis „Iz griazi v kniazi“ („iš ubago - į ponus“, rus.). Kartais pastebiu, kaip mažiukas klerkas pasikeičia gavęs menkiausią parašo galią, kaip jis transformuojasi, kaip jis išsipučia viduj, kaip jis įsivaizduoja esąs visiems reikalingas ir nepakeičiamas, o jei toks valdininkėlis palipa dar aukščiau, dar labiau pučiasi - išsipūtusių balvonų gaujos sėdi žmonėms ant sprando.

- Kaip toks „nepatogus“ dainininkas patenka į tas kompanijas, kur būna valdžios atstovų?

- Gal jiems patinka klausytis mano muzikos, tarkim, viešai to nepripažįstant, - bet nesigilinu, man jie net neįdomūs. Šnekam globaliai - valdžia man britki, nebūtinai apie Lietuvą šneku, ten nėra švarių žmonių, tu nori nenori turi meluot ir meluot taip, kad žmonės tikėtų. Priima įstatymą ir net nesupranta, ką jie priima. Užtat nubalsavę iškart puola jį taisyti. Jei nesupranta, ką priima, tai kaip gali priiminėt. Pavyzdžiui, eidamas į mišką žmogus žinai, kokius grybus rinksi, nežinodamas bet kurio nevalgysi, nerinksi. O čia įspūdis, kad chebra traukia bet ką - imkit valgykit, čia gerai bus.

- Jei turit galvoje Darbo kodekso įstatymą, tai gal juo norėta įtikti pirmiausia užsienio kapitalui?

- Neturiu galvoj konkretaus įstatymo, kalbu apskritai. Jau nuo mūsų ėjimo į Europos Sąjungą pradžios aš, paprastas žmogus, žiūrėdamas iš savo pusės vis stebiuosi, kaip šitaip nepasitikėt savo žmonėmis. Puikiai prisimenu tą referendumą, kai balsuoti už narystę ES žmonės buvo skatinami dovanėlėmis (juk tai pažeidimas), vadinasi, jie taip nepažįsta savo žmonių, taip toli nuo jų, kad papirkinėja skalbimo milteliais ar alumi. Na, įstojom į tą Europos Sąjungą ir prasidėjo bardakas. Kiek stebiu, vos Briusely pirsteli, vos priima kokį įstatymą, visos šalys dar svarsto, o mūsiškiai jau nubalsavę. Dailinam fasadą viso labo, svarbu, kad visi matytų, koks gražus iš išorės mūsų namas: asfaltuojam kelius, statom amatų centrus, kurie lieka tušti, čia pablizginam, čia pablizginam, o viduj toks bardakas - trečdalis Lietuvos nesuduria galo su galu, kažkur alkanas pro langą žiūri senelis. Bet svarbu - viskas gražiai. Lietuvos ekonomika Europos Sąjungos glėbyje man asocijuojasi su anekdotine situacija, kai pas prekeivį žydą ateina žmogelis ir prašo paskolinti litą, žadėdamas po dviejų mėnesių grąžinti visus du. O ką paliksi užstatu, klausia prekeivis. Kirvį, sako žmogus. Gerai, žydas sako, va tau litas, palik kirvį ir eik, ir tam jau einant šūkteli: klausyk, tau po dviejų mėnesių bus per sunku grąžinti du litus, vieną gali grąžint dabar. Žmogelis grąžina ir eidamas galvoja: lito neturiu, kirvio neturiu ir dar litą skolingas, bet juokingiausia, kad viskas logiška. Galima sakyti, per dvidešimt šešerius metus nepajudėjom iš pradinio taško: pats esu dirbęs parduotuvėje ir matau - atlyginimai nuo 1994 metų pagal perkamąją galią nė kiek nepadidėjo. Niekas nepasikeitė - kaip buvo švogerių kraštas, kaip buvo „reikalingi“ žmonės, taip iki šiol viskas ir yra. Prie to paties valdžios lovio plati giminė - vyras, žmona, vaikai, pusseserės, pusbroliai... Tie, kurie anuomet sėdėjo nomenklatūroj, ir šiandien sėdi valdžioje. O žmonių mažėja Lietuvoje - štai kas baisiausia.

Tik Lenino šalininkai gali ploti rankomis - idėja, kad kiekviena valytoja gali valdyt valstybę, su kaupu įgyvendinta Lietuvoje.

- Šiandien jūs - laisvas menininkas, gyvenąs Trakuose. Gal sava valdžia geresnė?

- Valdžia visur vienoda. Tarkim, yra kelias šalia mūsų, septynerius metus pro čia puse aštuonių, aštuntą ir apie penktą vakaro, t.y. tuo metu, kai čia „haivėjus“ (greitkelis - red. past.), tenka vesti vaikus į darželį, į mokyklą. Kiek prašėme, kad padarytų šaligatvį, - veltui, kokia partija bebūtų valdžioje, visos marazmais atsimušinėja, aiškindamos, kad reikia ar trūksta kažkokių parašų. Beje, Trakuose, nesvarbu, konservatorių, socdemų dar kokia valdžia bebūtų, ji visada priklausoma nuo Lenkų rinkimų akcijos.

- Savo aplinkoje turite bendraminčių?

- Yra panašiai galvojančių, bet...

- ...tyliai?

- Man keista, kai po koncerto - turiu tokią „baisią“ dainą „Demokratija LT“ - prieina aštuoniolikos devyniolikos metų jaunuoliai, klausia: „Jūs nebijot tokios dainos dainuot?“ Juk gyvenam demokratinėj valstybėj, sakau, tai mano subjektyvus požiūris ir aš turiu teisę jį išreikšt...

- Kodėl nemėgstat būti vadinamas bardu?

- Dar trubadūru, keliaujančiu muzikantu kartais pavadina. Nemėgstu, kai klijuoja etiketes. Aš dainuoju įvairią muziką, neprisirišu prie vieno stiliaus, o „bardas“ tave įstato į rėmus: žmogus su gitara, dainuojamoji poezija, ir viskas. Dabar dar bandau tapti rašytoju, parašiau apysaką, juokinga išėjo knygiūkštė, vienai leidyklai ji pasirodė per mažai dvasinga, žiūrėsiu, ką sakys kita. Baigiu vaikams pasaką, rašau fantastinę autobiografiją nuo 1992 iki 2000 metų, turėtų išeiti dainų rinkinukas „Mūsų laisvė“, įrašytas su orkestru. Ten bus ne vien tik mano patriotinės dainos - bus ir Neda, „biplanai“...

- Prisimenu muzikantus, kuriems prezidentė segė ordinus prie krūtinės, ir, atleiskit, neįsivaizduoju, kad ji pakviestų jus kavos, kaip jau yra dariusi, arba apdovanotų kokiu medaliu...

- Aš gi ne dėl ordinų gyvenu. Būna, pasiskundžiu viešoj erdvėj su draugais šnekėdamas tam pačiam feisbuke, kažką rašydamas, kad štai tokios ir tokios dainos radijas nepaėmė, ir tiek, - žmonėms dainuoji, ne radijui. Jų atsiliepimai paglosto sielą, bet, kitas dalykas, kartais ir valgyt norisi. O dėl valdžios - aš ironiškai bandau parodyt jos klaidas. Suklydęs žmogus paprastai atsiprašo, bet ar bent vienas politikas yra pasakęs: žadėjau, nepadariau, apsišikau. Nė vienas. Tai gal jie visi nepakaltinami? Jeigu nepakaltinami, tai bus supainioję vietas - Vilniaus įstaiga, kur gydo nepakaltinamus, yra Parko gatvėje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"