Ala Pugačiova ir 20 jos vyrų (2)

Didžiausios visų laikų Rusijos popžvaigždės Alos Pugačiovos gyvenime buvo begalė vyrų: pažįstamų, gerų draugų, sutuoktinių, meilužių, muzikantų, kompozitorių, gerbėjų... Vieni jų daininkės gyvenime tik šmėstelėjo, kiti - buvo šalia dešimtmečius.

Vladimiras Trifonovas - 1965

Netrukus Pugačiovą pastebėjo vienas iš populiarios sekmadienio radijo laidos "S dobrym utrom" vadovų Vladimiras Trifonovas. Jis įžiūrėjo tai, ko dar nematė niekas. "Robotas" buvo įrašytas studijoje ir išėjo į eterį. Daina iš karto tapo populiari: ją perdainavo daugelis estrados dainininkų, ji buvo įtraukta į restorano artistų repertuarą. Per kitas dvi savaites "S dobrym utrom" redakciją užvertė laiškais, kuriuose buvo prašoma, kad mergina atliktų dar kokią nors dainą. O čia kaip tik pradedantysis kompozitorius Šainskis skubiai ieško atlikėjos vienai iš savo naujausių dainų. Taip šalis išgirdo Pugačiovos atliekamą dainą "Kak by mne bliubitsia". Radijo vadovų, dainininkės bei kompozitoriaus nuostabai, ši daina tapo lydere hitų parade "Mėnesio melodija". Kitą savo dainą "Ne spor so mnoi" Šainskis jau atnešė specialiai Pugačiovai, o kai ir ši daina tapo mėnesio lyderiu, Kompozitorių sąjunga apkaltino programą balsų skaičiavimo machinacijomis.

Trifonovas, jo programų padėjėjas Dimitrijus Ivanovas bei Pugačiova labai susidraugavo ir daug laiko praleido kartu. Vladimiras Trifonovas atvirai asistavo jaunajai dainininkei - dažnai būdavo Pugačiovų namuose, susipažino su Alos tėvais, tačiau mergina tuo pačiu jausmu jam neatsakė.

Vladimiras Tifonovas mirė praeito šimtmečio dešimto dešimtmečio pradžioje, kada Pugačiova buvo gastrolėse. Grįžusi į Maskvą, dainininkė pirmiausia aplankė jo našlę.

Jurijus Ervjė - 1966

1966-ųjų vasarą septyniolikmetė Ala Pugačiova su radijo centro "Junost" koncertine grupe išvažiavo į Tiumenės sritį. Į šią grupę įėjo etatiniai tarybiniai artistai (Janas Frenkelis, Aleksandra Pachmutova) ir jaunieji romantikai (kaip antai bardas Borisas Vahniukas arba kosmonautų būrio komjaunimo sekretorius Germanas Solovjovas).

Nedideliu garlaiviu brigada iš Tiumenės plaukė Irtyšiumi ir Obe, pakeliui koncertuodami geologams ir naftininkams. Pagrindinis šių kraštų žmogus, pirmasis Vakarų Sibiro naftos atradėjas, Tiumenės srities geologų žvalgomųjų darbų valdybos viršininkas, legendinis ieškotojas Jurijus Erbė labai susidomėjo jaunąja Maskvos dainininke.

Nepaisant to, kad Ervjė turėjo dukrą, kuri buvo tik truputį jaunesnė už Pugačiovą, pagrindinis Tiumenės geologas nepraleido nė vieno sostinės merginos pasirodymo. Penkiasdešimt septynerių metų didvyris sraigtasparniais ir kateriais sekiojo laivą, o Pugačiova, prisibijodama didelio žilo vyro, kai kada turėjo net slapstytis. Ervjė veik per visas gastroles buvo su grupe, padėjo maistu, drabužiais, rūpinosi nesklandumais dėl lėktuvų. O kada vasaros turo dalyviai surengė ataskaitinį koncertą Maskvoje, Ervjė atvyko tik tam, kad įteiktų Pugačiovai milžinišką rožių puokštę.

Raulis Jurijus Ervjė gavo TSRS geologijos ministro pavaduotojo postą ir socialistinio darbo didvyrio vardą. Mirė 1990 metais, palaidotas Tiumenėje kaip vienas svarbiausių srities žmonių.

Diomidas Kostiurinas - 1966

Toje pačioje kelionėje beviltiškai Pugačiovą įsimylėjo ir jaunas poetas Diomidas Kostiurinas (draugai juokais jį vadino "dinamitu puode"). Kostiuriną Ala laikė "berniuku", todėl į jo meilę neatsakė, tačiau Diomidas parašė tekstus kai kurioms labai populiarioms Pugačiovos dainoms, kaip antai "Tri želanija" ir "Sviataja lož". Paskui Kostiurinas vedė žymaus rašytojo Gulijos dukterį, o vėliau nusižudė - iššoko pro aštuntojo aukšto langą. Jo laidotuvėse Pugačiova nedalyvavo.

Borisas Vachniukas - 1966

Po istorijos su Ervjė radijo stoties "Junost" komandai Pugačiova tapo kaip talismanas. Nepaisant vadovybės draudimo, jie reguliariai leisdavo jos dainas į eterį ir netgi veždavosi į kolūkius dirbti privalomųjų darbų. Ten Ala pradėjo rodyti dėmesį bardui Borisui Vachniukui. Jie visąlaik buvo kartu, piešė savo draugų šaržus, gėrė portveiną. Pugačiova dainavo Vachniuko dainas ir netgi ėjo žiūrėti, jis kaip žaidžia futbolą. Vachniukas elgėsi su Pugačiova taip, kaip ji su Kostiurinu, - išvadino ją mažvaike. Tęsinio ši istorija neturėjo, tačiau dainas pagal Boriso Vachniuko žodžius Pugačiova dainavo ir būdama TSRS liaudies artiste (pvz., 1993 m. "Bežala golovu slomia"; 1997 m. - "Uspakoj"). Visai neseniai Pugačiovos prašymu Maskvos meras Borisui Vachniukui parūpino butą Maskvoje.

Germanas Solovjovas - 1966

Grįžusi į Maskvą, Ala pradėjo susitikinėti su kitu radijo "Junost" koncertinės grupės nariu - kosmonautų būrio "komsorgu" Germanu Solovjovu. Tais laikais jaunieji komjaunuoliai taip pat buvo madingi kaip dabar dydžėjai.

Jis ateidavo pas septyniolikmetę Alą į namus, susipažino su broliu ir tėvais, supažindino merginą su Visockiu. Alos tėvai džiaugėsi šia draugyste, ir pati Ala kartais pagalvodavo, kad galėtų ištekėti už Solovjovo. Tačiau šiems planams buvo nelemta išsipildyti.

Valerijus Romanovas - 1967

Romanas su Užsienio kalbų instituto studentu Valerijumi Romanovu tapo pirmaisiais rimtais santykiais būsimos primadonos gyvenime. Juos supažindino Pugačiovos brolis, ir visi šių santykių liudytojai prognozavo audringą ir aistringą romaną.

Valerijus Romanovas buvo pasiturinčių tėvų sūnus ir galėjo dovanoti brangias dovanas Alai. Merginos mama tam priešinosi, tačiau visgi giliai širdyje džiaugėsi dėl dukters pasirinkimo. Tačiau pabaigusį institutą Valerijų paskyrė į Egiptą, kuris tuo metu kaip tik įsitraukė į dar vieną karą su Izraeliu. Jaunuoliai buvo susiruošę tuoktis, kad Ala galėtų išvažiuoti kartu su Romanovu, bet tėvai juos atkalbėjo - Pugačiovai ką tik buvo suėję aštuoniolika metų. Ala žadėjo laukti jaunikio, bet nesulaukė - Valerijus nuolat jai rašė, o ji atsakinėjo į laiškus vis rečiau, kol visai liovėsi.

Bus daugiau