Al Pacino: "Aš nejuokauju pagal komandą"

Apie save

"Amerikoje kiekvienas, vadinantis save italu, yra pusiau italas. Aš esu absoliutus italas. Didžioji dalis mano kraujo - sicilietiška, mano močiutė ir senelis kilę iš Korleonės miesto. Kita mano dalis - iš Neapolio."
•
"Holivudas? Tai ne man, vaikinai. Niekada nesugebėsiu ten teisingai funkcionuoti.

Aš pernelyg uždaras žmogus. Mano namai - Niujorkas. Mano kraujas prisisotinęs Niujorko."
•

"Kieto vaikino įvaizdis man padėjo kebliose situacijose. Kartą automobilių stovėjimo aikštelėje užkliudžiau vienos mašinos veidrodėlį. Vaikis iššoko iš mašinos: "Ką čia darai - visai nupušai?!" Paskui pažvelgė į mane: "Viskas gerai.

Nesijaudinkite."
•
"Taip, aš šveplas. Su manim reikia pragyventi 50 metų, kad pradėtum suprasti, apie ką aš čia kalbu."
•
"Pirmoji mano reakcija į išorinį pasaulį - sumišimas.

Tik po to, kai netikėtai pačiam sau atsidūriau visuotinio dėmesio centre, man teko mokytis įveikti drovumą."
•
"Žinoma, aš suvaidinau virėją "Frankie and Johnny", bet neprašykite manęs ką nors pagaminti. Jei užsiimsiu virimu, viskas baigsis žmogžudyste.

Tikrai. Suvaidinti vaidmenį galiu. Paruošti pietus - ne."

"Po spektaklio apsidovanoju kuo nors saldžiu.

Dažniausiai - ledais."
•
"Dievinu tango.

Ši meilė buvo viena iš paskatų filmuotis filme "Moters kvapas". Žinojau reikiamus judesius, bet vis tiek ėjau mokytis ir pamėgau tango dar labiau. Nors kur man ten iki profesionalų!"
•
"Aš didelis operos aistruolis. Esu dirbęs bilietų pardavėju "Carnegie Hall'e"
•
"Kadaise žaidžiau futbolą. Amerikietiškąjį, žinoma.  Ir dabar, kai turiu laisvo laiko, galiu pažaisti. Bėgioju jau ne taip greitai, bet mesti kamuolį dar sugebėčiau."

Apie tai, kas asmeniška

"Myliu savo vaikus. Visas mano gyvenimas - tai jie.

Turiu trejetą: dukrą Julie Marie (gim. 1989 m.) ir dvynukus Anton James ir Olivia Rose (gim. 2001).

Kai tampi tėvu, rūpesčiai ir interesai keičiasi. Dažniau nerimauji. Bet ir džiaugiesi kur kas dažniau.

Tai tikra dovana.

Tikriausiai viską supranti kitaip, kai vaikai gyvena su tavim. Manieji niekada su manim negyveno."
•
"Jeigu mokėčiau rašyti, daugiau nieko neveikčiau.

Sykį rašiau laišką moteriai, kurią buvau stipriai įsimylėjęs. Kokia tai buvo kančia! Pažvelgiau į laikrodį - praėjo 5 valandos! To laiško taip ir neišsiunčiau."

Apie darbą

"Daug kas netiki, kad pradėjau karjerą kaip "stand up" žanro komikas. Bet aš nesifilmuoju komedijose, nes nenoriu būti juokingas pagal komandą. Tiesiog nemoku juokauti pagal komandą."
•
"Esu įsitikinęs, kad dirbti keletą valandų be pertraukos žalinga.

Bet kažin ar tokią mano poziciją kada nors supras prodiuseriai."
•
"Kartą ėmiausi mokyti aktoriaus meistriškumo pažįstamą.

Dieve, kaip tai sunku - išlaikyti mokinių susidomėjimą! Lenkiuosi mokytojams - jų klasėse po 30-40 žmonių."
•
"9-ajame dešimtmetyje surūkydavau po keturis pakelius per dieną.

Paskui perėjau prie dviejų. 1994 m. mečiau ir tai - pirmiausiai kad išsaugočiau balsą.

Dabar kartkartėmis parūkau žolinių cigarečių."
•
"Kartą suvokiau, kad gerti ir rūkyti man patinka labiau negu dirbti. Būtent tuomet supratau, kad man reikia pagalbos. Anoniminių alkoholikų draugija ją man suteikė."
•
"Apie tai, ką reiškia likti be cento, aš sužinojau iš aktoriaus Charles'o Lofton'o. Kartą sutikau prie aktorių mokyklos slenksčio Greenwich Village. Mes anksčiau nebuvome bendravę, o jis staiga priėjo prie manęs ir paklausė: "Turi dolerį? Man reikia, kad namo nusigaučiau." Aš daviau jam du dolerius. Mes pasikalbėjome. Jis pasakė, kad skurdas suteikia daugiau laisvės. Bet aš nepatikėjau."