Aktorius Antanas Šurna: Bijau, sūnus negrįš

Legendinis kino ir teatro aktorius Antanas ŠURNA praradęs viltį, mato daug negerovių Lietuvos politiniame gyvenime, o labiausiai jam širdį drasko tautiečių emigracijos mastas, virtęs opiausia mūsų šalies problema. Dar ir todėl, kad darbo netekęs aktoriaus sūnus, kaip ir dauguma lietuvių, išvyko dirbti į Angliją. Ir jau dvejus metus svetur kalasi sau laimę. Ar jis kada nors sugrįš į Lietuvą? Aktoriui dėl to labai neramu. „Bijau, kad jis gali ir negrįžti“, - pusbalsiu prabyla garsus mūsų šalies aktorius.

Verkia dėl emigrantų

Vieni Lietuvą palikusius tautiečius smerkia, kiti už juos meldžiasi, kad Dievas jiems nušviestų kelią į tėvų žemę. O kaip į emigrantus žiūri aktorius A.Šurna? „Aš verkiu, - prisipažįsta jis. - Mano sūnus Anglijoje dirba. Čia išmetė iš darbo, išvažiavo į Angliją ir ten antri metai jis dirba kažkokioje spaustuvėje. Ir kai nuvažiuoju jo pasitikti į Karmėlavą, tai aš, garbės žodis, apsiverkiu... Išvažiuoja vaikai su kuprinėlėmis - visi aštuoniolikmečiai, o juos išlydi artimieji. Išvažiuoja tautos žiedas, genetinis fondas. Jiems reikia čia pasilikti ir vaikus gimdyti, čia, Lietuvoje, suprantate? O jie išvažiuoja ten. Ir tikriausiai jie negrįš. Baigs mokslus, susituoks, susilauks vaikų. Paskui iškils dilema: ar leisti vaikus mokytis angliškai ir išvis nebegrįžti, ar grįžti čia, jeigu kažkas pagerės? O jeigu nepagerės - tikrai negrįš. Liūdna man ir graudu. Tik tiek“.

Bet gal dar nėra viskas prarasta. Gal praėjus keleriems sunkiems metams mūsų šalyje pakils ekonomika, atsiras darbo vietų ir emigrantai krausis kuprines, kad grįžtų namo į Lietuvą. O su jais kartu grįš ir aktoriaus A.Šurnos sūnus...

„Aš bijau, kad ne. Bijau, kad ne... - optimizmu netrykšta garsus aktorius. - Nuvažiuokite į Karmėlavos oro uostą ir pažiūrėkite į emigrantus. Ne kai atskrenda tie reisai iš Londono. Kai iš ten atskrenda, jie atsiveža pinigėlių ir išmaitina tėvus, senelius. Pažiūrėkite į tuos, kurie išskrenda, pažiūrėkite, kaip jie išskrenda... Ir kokios nuotaikos jie išskrenda, kas juos išlydi. Ar jie nori išskristi, pasižiūrėkite. Be ašarų negali žiūrėti į tą, kaip aš vadinu, priverstinę emigraciją. Sovietai vežė į Sibirą, o čia išstumia savo vaikus iš Lietuvos...“

Turi išmirti karta

Ar aktorius dar turi vilties, kad kas nors gali pasikeisti Lietuvoje?

„Nėra tos lietuvybės, kuri kadaise buvo. Kai Veronika Povilionienė giedojo tas tautines giesmes, aš galvojau, kad po dešimt metų mes visi vaikščiosime su tautiniais rūbais. Nieko nėra. Kad ir kaip norėtųsi, nebėra tos Lietuvos. Kad ir kokios būtų paskatos, tai yra nykstanti tauta. Viskas - mes esame pasmerkti“.

Ar nors kuo turi pasidžiaugti aktorius? Gal yra koks mažut mažulytis dalykėlis, kuris paglosto širdį ir priverčia nusišypsoti?

 „Atvirai kalbant, manęs niekas nedžiugina. Dabar yra tokia nykuma, tokia juoduma. Nebent kas nors pasirodytų, nebent. Bet kol kas neturiu kuo džiaugtis. Taip sakant, kaip tarp vilkų atsirandi. Arba reikia vilku staugti, arba juos pradėti medžioti, arba bėgti nuo jų. Kito kelio nėra. Arba tave sudraskys, arba tu įlipsi į medį ir išsigelbėsi, arba juos išbaidysi. Vienas iš trijų variantų. Kadangi jokių kitų pasirinkimų neturiu, tai aš visai nenoriu pakliūti į tą rują. Aš nusiplaunu nuo šito reikalo, atvirai visiems sakau, aš nedalyvauju tame daugiau. O visi kiti... Vienas galvoja pakliūti į Seimą ir praturtėti. Toks būtinai ką nors girs, ieškos, kaip į save atkreipti dėmesį, kažką žadės. Tai vadinama populizmu. Dabar aš ir galvoju: jeigu reiktų man eiti balsuoti, aš tikrai nežinau, už ką man balsuoti. Gal kokių penkiolika žmonių ir suskaičiuočiau, kurie tikrai yra šio to verti, kurie išmano savo darbą.

Pavyzdžiui, man labai patinka Julius Veselka, jis turi humoro jausmą ir yra ūkiškas žmogus, sako tiesą į akis. Yra dar keletas, o daugiau neturiu ką paminėti. Prisiminkime, kam keturiasdešimt metų Mozė žydus po dykumą vedžiojo. Žinote kam? Kad išmirtų. Kad išmirtų visi šitie seniai. Kol šitie perdylos neišmirs, tarp jų ir aš, niekas nepasikeis. Nieko nebus, kol neateis jaunimas, va tokie kaip tu. Dar reikia keturiasdešimt metų, kaip Mozei, o praėjo tik dvidešimt. Dar mes mažiausiai dešimt metų klaidžiosime po dykumą. Esu įsitikinęs, šita karta turi išmirti. Jie turi prisistatyti pilių, namų, vilų ir tose vilose numirti. Tik tada, kai jų vaikų vaikai grįš iš užsienio ar kai jauni žmonės pradės eiti į politiką, tada kažkas pasikeis. Dabar nieko nebus. Dabar visi eina prisivogti, praturtėti, ir viskas. Manęs klausia, kodėl neinu į Seimą. Sakau: aš ateisiu ir pradėsiu vogti. Nenoriu...“