Aktorės Ingos Burneikaitės svajonė

Šokiui neabejinga ir režisieriaus Rimo Tumino žmona Vilniaus mažojo teatro aktorė Inga Burneikaitė-Tuminienė: „Šokis yra tam tikras žmogaus saviraiškos būdas, kuris labai arti aktorystės. Šokis nėra savaime atskiras dalykas, ten yra viskas: ir žmogaus protas, ir žmogaus judesys, ir vidinė ekspresija, ir vidinės mintys, ir išgyvenimai. Viskas per šokį transliuojasi lygiai taip pat - tik tiek, kad šokėjas nekalba. Aišku, yra visokių šokių, galbūt mums atrodo, kad liaudies šokiai sukultūrinti ir jie yra toliau nuo aktorystės, nuo teatro, bet vis tiek žmogus eina į sceną, stoja prieš kitus žmones ir kažką nori jiems pasakyti - savo judesiu, savo išraiška, savo mintimis. Ypač dabar šokis yra labai arti teatro. Dabar viskas taip susipynę, kad sunku ir atskirti“.

Ilgą laiką I. Burneikaitė šoko Šiauliuose garsiajame vaikų kolektyve „Želmenėliai“ pas nuostabią vadovę Aldoną Masėnienę. „Tame kolektyve aš šokau, kol mokiausi vidurinėje mokykloje. Vėliau puoselėjau mintį stoti į choreografiją Klaipėdoje, bet prieš tai dar pabandžiau stoti į aktorinį - įstojau ir pasilikau. O šokis visada man labai svarbus, tarsi svajonė, pusiau pasiekta, pusiau ne“, - pasakoja aktorė.

Vienu metu aktorė buvo pradėjusi lankyti ir Lotynų Amerikos šokius, trumpą laiką šoko ir ugningąjį flamenką. „Dabar nebešoku, labai ilgiuosi ir, kai galiu, visada žiūriu flamenko koncertus, man tai labai gražu“, - sako aktorė, kuri žada toliau mokytis šokti šį temperamentingąjį šokį.

Aktorė nesutinka, kad lietuviams šokant flamenką stinga temperamento: „Kai atėjau pasižiūrėti, kaip šoka lietuvės, kurioms keturiasdešimt ar daugiau kaip penkiasdešimt, tikrai išsižiojau. Jos tai daro labai meistriškai. Štai ką reiškia, kai yra noras šokti. O flamenko šokis ypatingas tuo, kad jis yra nepaprastai ekspresyvus, nepaprastai išraiškingas, atrodo, kad tai vyksta ant sprogstančios aistros viršūnės. Atrodo, tuoj tuoj kaip dės fontanai konfliktų, aistrų, tai yra nepaprastai įdomu. Čia ne vien kojytes dėlioji, bet yra ir aktorinių niuansų. Tai nepaprastai aistringas, nepaprastai emocingas šokis“.

Aktorė prisimena, kad iš pradžių galbūt ir ne viskas pavykdavo. „Tai nėra lengva, bet viskas prasideda nuo paprastų dalykų. Pats nepajunti, kaip pradedi šokti vis sudėtingesnius dalykus. Bet tobulumui ribų nėra, net ir meistrai visada turi, ko gali siekti. O šiaip mokaisi po truputį. Kai kas nors išeina, darosi įdomiau“.