Aktorė tiki likimu

- Kameron, jūs esate nepaprastai teigiamas žmogus. Daugelis aktorių išgyvena, kai peržengia 40 metų ribą, o jūs ir į savo amžių žvelgiate su entuziazmu...

- Taip, dievinu savo metus! Kuo vyresnė tampu, tuo daugiau save myliu. Taip buvo visada. Kai man buvo 20, svajojau greičiau sulaukti 30-ies, o paskui visiškai nebijojau dienos, kai sukaks keturiasdešimt. Neseniai vienas 22 metų vaikinas paklausė, kiek man metų. Aš atsakiau, o jis man: „Ir jums nebaisu?“ Tuomet jam ir sakau: „Ne, sūneli, ir tau nepatariu bijoti!“ (Juokiasi.) Velnias, juk mes patys save įvejame į kampą tomis baimėmis dėl amžiaus! O juk metams bėgant gyvenimas tampa daug geresnis, bent jau todėl, kad atsikratai masės visokiausių kvailų prietarų ir formalumų. Štai aš jaučiuosi daug stipresnė, laimingesnė, labiau patenkinta gyvenimu, karjera, viskuo, ką pasiekiau, daug daugiau gebanti darbe negu, tarkime, būdama 29-erių. Būtent dabar jaučiuosi daug gražesnė negu jaunystėje. ir savas kūnas man patinka daug labiau.

- Jūs vis dar laikotės požiūrio, kad neverta žavėtis plastine chirurgija?

- Manęs tai nedomina. Nieko apie tai nežinau ir nenoriu žinoti. Po operacijos veidas nebejuda ir apskritai visiškai pasikeičia. Atrodo visiškai nenatūraliai. Tai kam gi keisti savo įprastą veidą į svetimą, kuris atrodo nenatūralus? Ne, tai neteisinga, mano manymu. Juk kai žiūri į veidrodį ir matai ten svetimą fizionomiją, pradedi apskritai nebematyti perspektyvos, nustoji blaiviai ir objektyviai mąstyti. Ir procedūros atliekamos viena po kitos, ir sustoti neįmanoma, na, o vieną gražią dieną... Ne, geriau net nekalbėsiu apie tai.

- Bet juk ne visi taip gerai atrodo kaip jūs...

- Ačiū! Bet čia svarbiausia vidinė būsena, psichologinė nuostata - reikia pasitikėti savimi, nebijoti, negyventi spaudžiamai baimės, kad būsi atstumta, nebetinkama profesijai ir taip toliau. O aš nieko ypatingo nedarau. Įpratau nuo seno kasdien užsiiminėti pilatesu ir treniruoti širdį. O kai turiu laiko, bėgioju, plaukioju, mėgstu banglentę, juk jūs tikriausiai žinote - kelis kartus susilaužiau nosį lenta, bet vis tiek be jūros ir bangų gyvenimo neįsivaizduoju. Nors ir nusipirkau butą Niujorke. Tapau, kaip pas mus sakoma, dviejų pakrančių gyventoja. Niekada nemaniau, kad galėsiu atlikti tokį žygdarbį, aš juk gimiau Kalifornijoje. Bet Los Andžele žmonės yra arba turtingi, arba garsūs, arba nori būti šalia turtingų ir garsių. Ir tai kažkaip graudokai atrodo. Niujorke visi iš esmės yra lygūs, bent jau man susidaro toks vaizdas. Ir man tai labai patinka.

- Tikriausiai jums ir vaikystėje buvo lengva gyventi turint tokį charakterį, priešingai nei daugeliui aktorių...

- Mano gyvenimas apskritai buvo labai laimingas. Mylimi tėvai, sesuo, brolis - mūsų šeima labai draugiška, visi vieni kitus myli ir rūpinasi. Ir taip buvo visada. O štai mokyklos, atvirai sakant, negalėjau pakęsti. Nepajėgdavau išsėdėti pamokose ir įsitraukti į tai, kas vyksta. Dabar tai vadinama dėmesio deficitu ar kažkaip panašiai, žodžiu, kažkokia liga. Bet aš visokiais tokiais dalykais netikiu. Tiesiog kai kurie vaikai informaciją priima vienaip, o kiti - kitaip. Štai ir aš negalėjau nieko išmokti, kai mokytojas stovėdavo priešais ir kažką pasakodavo. Man reikėdavo pačiai dalyvauti, būti aktyviai, įsitraukti į procesą, tuomet puikiai viską suprasdavau ir išmokdavau. 16 metų jau dirbau modeliu. Tris mėnesius praleidau Japonijoje, dirbau pagal sutartį, tas laikas, ko gera, ir nulėmė mano charakterį ir tolesnį gyvenimą. Suvokiau svarbiausia - mane supa didžiulis pasaulis ir nėra prasmės užsisklęsti kažkokiame savo pasaulėlyje, savo mikrokosme. Galbūt todėl mano kelias į Holivudą, kaip paprastai sakoma, nebuvo kankinamas arba koks nors labai baisus.

- Pastaraisiais metais kelis kartus vaidinote motinas...

- Suprantu, ko norite paklausti. Aš niekada nesakiau, kad kategoriškai atmetu santuoką. Juolab nenoriu vaikų. Ir dabar nesakau. Ir niekada nepasakysiu. Tiesiog aš 100 procentų tikiu likimu - kas turi įvykti, tas būtinai įvyks. Gyvenu šiuo tikėjimu. Viskas, kas vyksta, vyksta neatsitiktinai. Asmeniškai man taip dar lengviau - plaukti pasroviui. Žinoma, tai nereiškia, kad aš visiškai neambicinga ir nieko nesiekiu. Bet man atrodo beprasmiška pradėti kovoti, dėl ko nors kautis. O ir gyventi su tokiu požiūriu yra įdomiau! Nieko neplanuoji ir sulauki staigmenų, gyvenimas tampa vienu nesibaigiančiu nuotykiu! Su vaikais aš puikiai sutariu. Ačiū Dievui, mano sesuo jų turi keturis. O aš visada dalyvaudavau jai gimdant, taigi apie viską nusimanau. Kai kada galvoju, kad visiškai nebūtina gimdyti pačiai. Visi tie kraujo ryšių klausimai man neatrodo tokie jau principiniai. Nors visiškai galiu ir pati pagimdyti - aš sveika ir kupina jėgų. Anksčiau galvodavau, kad vaikui vis dėlto labai svarbu turėti visavertę šeimą, kokią visada pati turėjau. Bet dabar mano pažiūros pasikeitė. Galiu ir įvaikinti, galbūt taip ir padarysiu.

- Na, o kokie vyrai jums patinka?

- Pasitikintys savimi ir tikintys tuo, ką veikia gyvenime. Nors iš esmės neturiu tokio ilgo savybių sąrašo, kurį išsitraukčiau kaskart, kai einu į pasimatymą. Aš pradėjau susitikinėti su vaikinais nuo 16 metų. Tuo požiūriu labai pasitikiu instinktu. Labai myliu vyrus ir tos meilės neslepiu. Aš juk tikra moteris, velniai griebtų! (Juokiasi.) Dar man patinka pažindinti įvairius žmones. Bet jei kam nors pajusiu antipatiją, niekada jos neslėpsiu. Neapsimetinėsiu. Nes nebijau, ką apie mane kas pasakys ar pagalvos, nebijau nepatikti. Bet kai užmezgu romaną, savo mylimajam būnu labai lojali. Ištikima, pasirengusi padėti ir palaikyti. Taip, aš moku būti labai gera gyvenimo draugė, iš tiesų.

- Ar galėtumėte vienu žodžiu apibūdinti savo gyvenimišką poziciją arba filosofiją, kaip jums patinka?

- Taip. Mano raktas į laimę - dėkingumas. Visada jaustis dėkingai visiems ir likimui už tai, kas man duota. Man regis, mes gyvename siaubingai nedėkingoje visuomenėje. Tik ką nors praradę žmonės pradeda tai iš tikrųjų vertinti. Nesuprantu, kaip kai kurie gali kalbėti: „Koledže praėjo geriausi mano gyvenimo metai“. Ar panašiai. Na, ne! Dabar, šią minutę, gyvenu geriausią savo gyvenimo akimirką! Ir kita bus lygiai tokia pat! Štai tuomet, kai tai supranti, tapai išmintinga, išmokai gyventi. Ir kuo čia dėtas senėjimas, raukšlės ir visos baimės dėl kažkokių skaičių?

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"