Aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė, mininti 80 metų jubiliejų: Štai ko skauda širdį

Per savo gyvenimą sukūrusi per 80 vaidmenų teatre, kine, televizijoje, D.Juronytė Kauno dramos teatrui atidavė pačius gražiausius savo gyvenimo metus. Čia ji pastatė ir keletą spektaklių.

„Myliu senąjį teatrą“

Aktorė teigia, kad jos gyvenime yra dvi meilės: vyras Leonardas, kurį ji vadina Leo ir, žinoma, teatras. Jeigu ne teatras, kai ji dar buvo dvidešimtmetė Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktorė, tai likimas nebūtų jųdviejų suvedęs.

D.Juronytė su vyru legendiniu teatro ir kino aktoriumi L.Zelčiumi, kuris šiemet sulaukė 85-ojo gimtadienio, gyvena visai netoli Kauno dramos teatro. Vyrui susirgus, Danutę užgriuvo nelengvi jo slaugos rūpesčiai, bet atrodo, kad jie aktorę tik užgrūdino, nes ji spėja ir ligoniu pasirūpinti, ir namus patvarkyti, ir anūkėmis bei proanūkiu Jokūbu pasidžiaugti, ir dar iki visai netoli namų esančio teatro nueiti.

Tad takas į teatrą nuo namų per Laisvės alėją dar neužžėlė. Tada, kai suvaidino savo paskiausią vaidmenį bemaž prieš ketvirtį amžiaus, neįsivaizdavo, kaip galės be teatro gyventi. „Man tuomet atrodė, kad išeiti iš scenos - tai tas pats, kas sau įkapes pasiruošti, bet netrukus užgriuvo kiti rūpesčiai, vyro bėdos, reikėjo persiorientuoti į buitiškesnius dalykus“, - prisiminė D.Juronytė. Dabar jai taip neatrodo, nes repertuare dar yra du jos režisuoti spektakliai: „Stiklinė arbatos su citrina“ ir „Svečiuose pas pulkininko našlę“. Scenos veteranė, kai tik gali, nueina į teatrą pasižiūrėti naujų pastatymų. „Bet aš myliu senąjį teatrą, su medinėmis durimis, su parketu, jaukiais užkaboriais... Nepažįstu aš ir tų jaunų aktorių, nors tikiu, kad jie tikrai talentingi“, - kalba jubiliatė.

Kritiškai nusiteikusi ji žiūri ir į čia pastatytus spektaklius. „Man regis, kad nelabai pavyko ir režisieriui Jonui Jurašui „Baltos drobulės“ inscenizacija. Žinoma, labai sunku scenoje įgyvendinti tą visiems gerai žinomą Antano Škėmos kūrinį. Kadangi spektaklį žiūrėjau po teatro rekonstrukcijos, tai mane labiausiai stebino technika, o ne spektaklio dvasia, - kalbėjo aktorė ir režisierė. - Nepatinka man ir kaip mūsų teatre perdirbami ir sušiuolaikinami klasikos kūriniai. Gal aš esu XX amžiaus žmogus“.

Scenos ir ekrano aristokratė

Paklausta, koks vaidmuo aktorei brangiausias, Danutė neilgai pamąsčiusi iš visų jos suvaidintų tiek teatre, tiek televizijoje išskiria Karalienę televizijos filme „Vilius Karalius“ pagal Ievos Simonaitytės kūrinį. „Buvo labai smagu su režisieriumi Vidmantu Bačiuliu dirbti, ir pats Karalienės vaidmuo fantastiškas“, - sakė ji. O štai Balio Bratkausko seriale „Tadas Blinda“, sukurtame prieš 40 metų, Danutė vaidino grafienę Konstanciją. Žinomas operatorius Rimantas Juodvalkis viename interviu D.Juronytę yra pavadinęs tikra aristokrate. Aktorė juokiasi: „Nežinau viso savo šeimos genealoginio medžio, bet mano mama ir tėtis yra nuo Panevėžio krašto. Nuodugniai nesidomėjau, bet jokių bajorų mūsų giminėje nebuvo. Nebuvo šeimoje nė menininkų, bet mama ir jos seserys buvo balsingos, daug dainuodavo, tėtis būdamas jaunas vargoninkavo, vėliau dirbo statybose. Tad apie tą aristokratiškumą nieko ypatingo negaliu papasakoti. Po karo gyvenome labai vargingai, bet, matyt, svajonė tapti aktore kirbėjo kažkur viduje“.

O štai su vaidmeniu seriale „Giminės“ buvo tokia istorija... Kai L.Zelčius pradėjo filmuotis, po pirmos serijos jį ištiko insultas. Tuo metu, kai aktorius gulėjo ligoninėje, filme buvo kalbama, kad diedukas serga. Kai jis kiek pasveiko, vaikščiojo su lazdele, jį vėl pakvietė filmuotis, o Danutė vyrą lydėdavo: „Kadangi nuolat būdavau filmavime, tai ir man režisierius davė Ramutės Urniežienės vaidmenį...“

Lemtingas susitikimas

Kai J.Miltinis 1951 m. rinko savo studijai jaunimą, Danutė dar būdama gimnazistė su savo drauge nuėjo tiesiog iš smalsumo. „Galvojau tuomet, gal bent pastovėti scenoje režisierius leis... Bet likimas taip pasuko įvykius, kad teatras tapo mano gyvenimu, kad jis man padovanojo ir meilę“, - prisimena aktorė.

Ten, Panevėžyje, kai gastrolių buvo atvykęs Kauno dramos teatras, kuriame vaidino L.Zelčius, jiedu ir susipažino: „Po tų gastrolių buvo bendras atsisveikinimo vakaras. Atsitiko taip, kad mudu netyčia susėdome greta. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jis važinėdavo pas mane į Panevėžį, o aš pas jį į Kauną... 1954 metais mes susituokėme ir tapau kauniete“.

Jiedu abu buvo romantikai. Kai susitikdavo dar iki vedybų, skaitydavo vienas kitam mėgstamų poetų eilėraščius. „Ta mūsų meilė kaip ilga kelionė, kuri bėgant metams keičia savo pavidalus: čia meilė, čia draugystė, bendras darbas, rūpinimasis vaikais, anūkais, paskui rūpinimasis vieno kitu, pareigos jausmas žmogui, su kuriuo nugyvenau gyvenimą...“ - sako aktorė. Ji džiaugiasi ir savo didele šeima. Užaugino dvi dukras. Dovilė - rašytoja, Kristina - psichologė. Turi keturias anūkes - Mikolę, Eglę, Joaną ir Kristiną - ir vieną proanūkį Jokūbą.

Kas labiausiai jaudina?

Nors moteris paskendusi įvairiuose rūpesčiuose, tenka slaugyti vyrą, kurio sveikata kiek stabilizavosi, D.Juronytė sielojasi dėl to, kas vyksta Lietuvoje. „Man tikrai ne tas pats, kur mūsų Lietuvėlė eina, - kalba susijaudinusi aktorė. - Skaudžiausia tai, kad nebėra teisybės, kad kaip kokia piktžolė vis labiau plinta emigracija. Mano šeimos ji nepalietė, mano dukros ir anūkės čia, bet kitų žmonių vaikai ir vaikaičiai, baigę aukštuosius mokslus, važiuoja į Švediją valyti tualetų. Išeinu į Laisvės alėją, o ten ant suoliukų sėdi vieni senukai... Skaudžiausia tai, kad niekam iš valdžios nerūpi, kas bus. Kur mes nueisim? Kuo pavirs mūsų valstybė? Politikai šneka net užkimdami, kad pas mus nėra pilietinės visuomenės, o ką jie daro, kad ta visuomenė būtų. Jie patys tą visuomenę gniuždo, skandina. Prisiminkime dar sykį tą graudžiai tragišką Garliavos mergaitės istoriją. Tuos, kurie bandė kovoti už tai, kad mergaitė liktų su savo seneliais, teta, išvadino visokiais „patvoriniais“, „violetiniais“... O mergaitė dingo kaip į vandenį. Kur tik žmonės parodo savo pilietinį požiūrį, tuoj juos apšmeižia, visaip išvadina. Lietuvoje tvyro melas, baimė... Mes, lietuviai, bijojome visą gyvenimą, bet bijojome svetimų. Bet kai reikia bijoti savų, tai jau tautos katastrofa. Štai dėl ko skauda širdį“.

• D.Juronytė gimė 1933 m. lapkričio 14 d. Kaune, augo Panevėžyje.

• 1951 m. baigė Juozo Miltinio dramos studiją ir 4 metus dirbo Panevėžio teatre.

• Nuo 1954 m. Kauno valstybinio dramos teatro artistė.

• Vaidino režisierių Juozo Miltinio, Vaclovo Blėdžio, Henriko Vancevičiaus, Mamerto Karklelio, Leonardo Zelčiaus, Jono Vaitkaus ir kitų spektakliuose.

• Kine jai teko dirbti su Raimondu Vabalu, Almantu Grikevičiumi, Algimantu Puipa, Vidu Bačiuliu, Sauliumi Vosyliumi ir kt.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“