"Akivaizdžių faktų neigimas primena anekdotus apie meilužius..."

"SSRS respublikų sąjungos pavadinime neapibrėžta tos šalies geografinė padėtis. Herbe pavaizduotas žemės rutulys taip pat buvo be jokių valstybes žyminčių kontūrų. 1922 m. gruodžio mėnesį įsteigtos SSRS deklaracijoje teigiama, kad "tik Sovietų lageryje, tik proletariato diktatūros sąlygomis... tapo galima padėti pagrindus broliškam tautų bendradarbiavimui". Iki 1943-iųjų šios šalies himnas buvo "Internacionalas".

Ką tai reiškia? Tai, kad bolševikai tikrai neplanavo sustoti. 15 respublikų buvo ne riba. Ir jų tikslas buvo ne Eurazijos žemynas, o visas pasaulis", - paskaitoje kalbėjo M. Soloninas.

Iš pradžių Sovietų Sąjungą sudarė tik keturios respublikos (Rusijos, Užkaukazės, Ukrainos ir Baltarusijos), o gyvuoti ji baigė su 15. "Neseniai peržiūrėjau 1938 m. pastatytą filmą "Didysis pilietis". Finalinėje jo scenoje pagrindinis herojus taria tokius žodžius: "Kaip būtų gera po didelio karo išeiti ir apsidairyti po Sovietų Sąjungą, kurią sudaro 30-40 respublikų." Internetinėje jo versijoje šie žodžiai iškirpti. Paprašiau kopijos iš kino archyvo - juostelėje šie žodžiai tebėra."

SMOGTI. Kad Stalinas rengėsi karui svetimoje teritorijoje, įrodo istoriko M. Solonino turimi žemėlapiai iš Rusijos armijos generalinio štabo archyvo. Juose parašyta, kad būtina "smogti priešui Vakarų kryptimi nuo Sovietų sąjungos sienų". Viename iš 1939 m. žemėlapių Raudonosios armijos išeities pozicijos nurodytos taip pat į Vakarus nuo tuometinės Sovietų Sąjungos sienų, Lenkijos teritorijoje.

Bolševikai ruošėsi dideliam karui. Tam jie prie vakarinių valstybės sienų sutelkė didžiausią armiją žmonijos istorijoje. Taip pat ir beveik 17 tūkst. tankų, - daugiau nei tuo metu turėjo visos pasaulio valstybės kartu sudėjus. Tuo metu sovietai pirmieji buvo sukūrę ir puolamajam karui parengę sunkiuosius tankus KV ("Klementas Vorošilovas"). Hitleris, vengdamas sutriuškinimo savo teritorijoje, Sovietų Sąjungą užpuolė turėdamas kiek daugiau nei 3000 tankų, tarp kurių nebuvo nė vieno sunkiojo (pastaruosius, "Tigrus", sukūrė tik 1943 m.).

Po paskaitos M. Soloninas atsakė į klausimus "Vakarų ekspreso" skaitytojams.

Per paskaitą nusistebėjote, kad lietuviai leidžia Jūsų knygas...

Atsiprašau, jei įžeidžiau, bet kalbėjau lygindamas su Rusijoje leidžiamų knygų tiražais. Stebiuosi, kaip galima leisti knygas, jei skaitytojų tėra tik du milijonai? Net nesuprantu, kaip leidėjai išgyvena...

Koks dabartinių Rusijos istorikų požiūris į Jūsų veiklą?

Nepatiriu jokio spaudimo. Kodėl? Iš jų neėmiau nė kapeikos. Knygų jų leidyklose neleidžiu, į jokius mokslinius titulus nepretenduoju. Oficialiai niekur nedirbu, esu bedarbis. Man iš jų nieko nereikia. Todėl pagal dabar Rusijoje galiojančią tvarką jie neturi jokių galimybių daryti man spaudimo.

Kaip į Jūsų veiklą reaguoja šeima?

Įdomus klausimas. Iš pradžių mano vaikai kategoriškai atsisakydavo skaityti mano knygas. Tai mane liūdino. Tačiau sūnus, kuris jau suaugęs, beveik pusę to, ką aš esu parašęs, perskaitė. Dukra, aišku, neskaito. Būtų keista, jei mergina domėtųsi šia tema. Tačiau šeima mane visuomet palaikė. Be jos palaikymo, kai dirbti ištisus metus be atlygio, tikrai būtų sunku.

Kaip Jūs vertinate pergalės maniją, Rusijoje vadinamą "pobedobesije"?

Neigiamai. Dabartinė valdžia be jokios gėdos ir sąžinės graužimo pergalę privatizavo. "Pobedobesijė" pasiekė isterijos lygį, tai yra savotiška dūmų uždanga, kad gyventojai nesusimąstytų, kad jie neturi jokios ateities. Jei ateities nėra, pasakosime apie herojišką praeitį.

Kada susidomėjote karo tema?

Dar mokykloje. Jau dešimtoje klasėje supratau, kad sovietinis istorijos mokslas niekuo nesusijęs su tikromis istorijos mokslo studijomis, todėl studijuoti istorijos nestojau. Mokyklą baigiau aukso medaliu. Įstojau į Kuibyševo (dab. - Samara) aviacijos institutą, įgijau aviacijos inžinieriaus specialybę. Baigęs dirbau lėktuvų konstruktoriumi. Esu dėkingas savo mokytojams, kurie mane išmokė dirbti su informacija. Tarp techninės ir istorinės informacijos nematau didelio skirtumo.

Kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo persitvarkymas, atsivėrė ir archyvai. Pirmuosius straipsnius apie Molotovo-Ribentropo paktą parašiau apie 1987 m. Jie buvo išspausdinti mūsų srities laikraštyje. 2001 m. šiek tiek užsidirbau versdamasis smulkiu versliuku. Turėjau tokią metalinę dėžę, kurioje laikiau uždirbtus 12 tūkst. dolerių. Iš tų pinigų visa šeima - aš su žmona ir dviem vaikais, gyvenome gal ketverius metus. Per tą laiką rinkau medžiagą savo pirmajai knygai. Jei kas nors man anksčiau būtų davęs tuos dvylika tūkstančių, tai gal anksčiau ką nors būčiau parašęs.

Dabartinė valdžia neleidžia istorikams naudotis archyvais?

Kiekvienas archyve surastas ir paskelbtas dokumentas duoda triuškinantį smūgį tam oficialiam karo paveikslui, kurį ir nupiešė dabartinė valdžia. Negi jie patys savo priešams šovinius padavinės? Iki šiol stebiuosi, kaip man pavyko gauti tuos dokumentus ir žemėlapius, kuriais remiuosi rašydamas savo knygas. O tai, ką jūs matėte paskaitoje, tėra tik viena šimtoji to, ką turiu išsisaugojęs savo kompiuteryje. Stebiuosi, kodėl jie iki šiol viso to nesudegino.

Kad istorikų neprileidžia prie archyvų, dar ne didžiausia bėda. Šis režimas nėra amžinas. Svarbiausia, kad tie dokumentai ten ir liktų, kad tik jų niekas fiziškai nesunaikintų, nesudegintų. Visame archyve yra net 14 milijonų bylų, susijusių su Didžiuoju Tėvynės karu. Šiuo požiūriu esu optimistas.

Kai dirbau Generalinio štabo archyve, seniai pensininkai, jam vadovaujantys, mane pamėgo ir atidarė tokias duris, tik į vidų neįleido. Sako, pastovėk ir pažiūrėk. Pamačiau didelę salę, kurioje buvo vien lentynos, iki pat lubų prikrautos įvairiausių dokumentų aplankų. Tai buvo aukščiausio Generalinio štabo ešelono dokumentai, kurie iki šiol neišslaptinti. Džiaugiuosi, kad jie tebėra ir jų dar niekas nesudegino.

Ylos maiše nepaslėpsi. Tikiuosi, kad tiesa paaiškės.

Minėjote, kad Jūsų knygos išleistos Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, bet suomiai, vokiečiai, anglai jų neleidžia.

Mano interneto puslapyje yra beveik visų mano knygų vertimai į anglų ir vokiečių kalbas. Skaitykite, aptarinėkite, kritikuokite. Tačiau jokios reakcijos. Metai iš metų garsiausi istorikai kartoja: "Dokumentų nėra." Tai jau tampa panašu į anekdotą, kai iš komandiruotės grįžęs vyras aptinka žmoną su meilužiu ir paisto visokias nesąmones, neigdami akivaizdų faktą. Lygiai taip elgiasi Vakarų istorikai - ne, mes to nematėme.

Negalima apsimesti, kad šimtai surastų ir paskelbtų dokumentų yra niekas. Istorikų bendruomenėje bet kokio mokslinio dokumento publikavimas yra įvykis. O jei paskelbi ištisus dokumentų rinkinius - tai milžiniškas įvykis. Paprastai tai būna akstinas surengti tarptautinę konferenciją. Tačiau mano atveju niekas to nenori pastebėti.

Iš ten sklinda milžiniškas pasipriešinimas. Galiu tik spėlioti, kodėl taip yra. Dabartinėje Rusijoje FSB milijardus tratina ne tik šalies viduje. Visiškai įtikima, kad milžiniški pinigai išleidžiami Vakarų visuomenės viešajai nuomonei formuoti. Kanalas "Russia Today" disponuoja pusės milijardo dolerių metiniu biudžetu. Neatmestina, kad dalis pinigų išleidžiama ir akademinės visuomenės apdorojimui.

Galima tai vadinti konspirologija, paranoja, tačiau tai nėra paranoja. Mes nesuvokiame, kokiu masteliu, kaip atkakliai ir profesionaliai Putino režimas plauna smegenis visuomenėms, esančioms į vakarus nuo šalies sienų. Jie ne tik vagia - o jie tikrai vagia ir kemšasi kišenes, - jie taip pat leidžia pinigus tam, kad nuslėptų tikrus istorijos faktus.

INFORMACIJA

Marko Solonino knygos lietuvių kalba:
"Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" (2010); "Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija" (2010); "Birželio 25-oji. Kvailystė ar agresija prieš Suomiją" (2011); "Kare nieko gero" (2012); "Katastrofos chronologija" (2013); "1941 m. birželis. Galutinė diagnozė" (2017).