Režisierius Raimundas Banionis, Šiaulių dramos teatre statantis spektaklį „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, neabejoja: aistros, nors keičiasi laikas ir vieta, išlieka tos pačios. „Mes gerai suprantame, iš ko susideda molekulės. O žmogaus prognozuoti negali niekas“, – sako režisierius.
Begalinės aistros istorijos
Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ kalba apie amžinas temas – meilę, neapykantą, kerštą. Ką nauja ir aktualaus šiomis temomis galima pasakyti šiandien?
Tai – pasakojimas apie žmogiškas aistras. Spektaklyje aistra, meilė apakina žmogų ir priverčia jį daryti nesąmoningus poelgius, būdingus tik žmogui. Be jų žmogus būtų robotas.
Sakoma, kad technika tobulėja. Bet žmogus tikrai netobulėja. Vis ieškome kažko naujo, bet nebandome gilintis į amžinuosius dalykus, kad suvoktume, kas mes esame.
Mes gerai suprantame, iš ko susideda molekulės. O žmogaus prognozuoti negali niekas – nežinia, kas jį užvaldys, kur nuves.
Aistros sukelia įvairiausių poelgių, griaunančių ir savo, ir svetimus gyvenimus.
Juk V. Šekspyro tragedijose irgi kalbama apie aistras – valdžiai, meilei.
Kaip ir nūdienos aistringa kova dėl valdžios?
Problema yra žmogiškoji. Ar mes galime taip elgtis? Kas mus valdo? Ar į priekį, kaip išprotėjusius, veda aistra valdžiai? Jei visa tai suvoktume, būtų paprasta išspręsti problemas. Tik žmoguje yra teisybė. O visa kita yra formalumai: šiandien – vienaip, ryt – kitaip. Kur konjunktūra pasirodys geresnė, taip valdžia gali pasisukti.
Spektakliui pasirinkote choro pasakojimą su vienuolika uždainių. Kodėl tokia forma?
Tai – zongo forma. Apysakoje arba romane yra vietų, kurios nėra svarbios, bet be kurių negali suvokti, kas įvyko. Tarpines siužetines informacines spragas užpildo chorai. Realistiškai, manau, būtų sudėtinga ir pasakoti, ir žiūrėti. Realistiškai papasakotas spektaklis gal būtų per baisus – per daug lavonų.
Teatras nebėra vedlys
Spektaklyje vaidina aktoriai Inga Norkutė, Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis, Sigitas Jakubauskas. Šie aktoriai – populiarių serialų herojai. Ar aktoriai netampa priklausomi nuo serialų?
Šis spektaklis Šiaulių dramos teatre atsidūrė todėl, kad čia yra Inga Norkutė. Negali statyti Ledi Makbet, jei teatre nėra tokio tipo aktorės.
Nežinau aktoriaus, kuriam trukdo serialas. Nebent, kaip Vilniuje, aktoriai bėga iš repeticijos filmuotis.
Darbas kine ar seriale yra didesnė patirtis. Rusijoje dabar ypač populiarūs serialų aktoriai. Žiūrovai į teatrą eina ne dėl režisieriaus, o dėl žinomų aktorių.
Ar šiandien teatras tebėra kultūros šventovė, ar egzistuoja režisieriaus autoritetas?
Režisieriaus profesija eiliniam žiūrovui nematoma, ji žinoma specialistams arba tiems, kurie labai domisi teatru.
Žiūrovas mato aktorius. Reikia nepamiršti, kad į teatrą turi eiti ir ne specialistai – po sunkaus darbo pasisemti kultūros, minčių, dvasinio peno. Dėl to nebūtina žinoti visų režisierių pavardžių.
O teatras nebėra šventovė. Į teatrą leidžiama eiti įprastiniais drabužiais, nebėra noro susikurti šventę. Dėl to man labai keista.
Menas reikalauja apmąstymų, suvokimo, pasiginčijimo. Jei šitą eliminuojame, lieka greitas maistas.
Dabar teatre yra daug antimeno ir antikultūros.
Ar klasikinis teatras nemirs?
Klasikinio teatro jau dabar nėra. Kultūra banguoja: yra nuopolis ir pakilimas. Mano manymu, dabar yra nuopolis. Tai nereiškia, kad kažkada nebus pakilimo.
Kokie nuopolio požymiai, simptomai?
Teatras nebėra vedlys. Nebeliko noro prie jo prisiliesti, gauti užtaiso, peno. Geriausiu atveju į teatrą einama linksmai, įdomiai praleisti laiką. Vartotojas dabar išlepęs. Kita vertus, kodėl jis turi kankintis, galvoti?
Bet teatrai gyvena, aktoriai vaidina.
Šiauliuose veikia vienas profesionalus teatras. Ar tiek pakanka ketvirtam pagal dydį Lietuvos miestui?
Manau, ne. Turi būti alternatyvų. Būtina turėti kuo save pakrauti – muzika, opera, spektakliu.
Lietuvoje vakarais gatvės būna tuščios, žmonės užsidaro namuose. Nėra poreikio bendrauti. Šiauliuose labai jaučiama, kad mažai žmonių.
Spaudimas – nedaryti
O jūs niekada negalvojote emigruoti?
Kur ir ko? Badu nemirštu. Aš čia pakankamai dirbu, užsidirbu. Norvegijoje stačiau operą, nemažai važinėju į Rusiją. Nuvažiuoti padirbėti – labai malonu, o emigruoti, vadinasi, važiuoti sumuštinių gaminti.
Man to dar nereikia. Turiu savo nišą – serialus, kurie man leidžia gyventi. Turiu puikių darbų teatre, neatsisakau ir kino.
Esate populiarių serialų režisierius. Kokia šiandien serialų rinka?
Blogiausia, kad kartojasi temos, yra scenarijų badas.
Kol kas serialai finansuojami tik televizijos. Jei būtų valstybiškai svarbus projektas, tarkime, susijęs su Lietuvos istorija, iš dalies prie kūrimo galėtų prisidėti ir valstybė.
Dabar man įdomesni 12–16 serijų serialai. Juose galima įdomiai laviruoti, pasakoti.
Prieš keletą metų buvo planuota kurti jūsų režisuojamą istorinį filmą „Žalgiris – geležies diena“. Kalbėta, kad Lietuvai reikia istorinio filmo.
Filmo buvo atsisakyta. Atėjus krizei, prasidėjo kaltų ieškojimas. Buvo pareikšta, kad kurti brangų filmą – blogas sumanymas. Ką gi, kurkim pigesnį.
Suprantu, filmas – brangus užsiėmimas. Bet ar jis neatsipirktų? Valdovų rūmai irgi brangu, bet, manau, atsipirks. O kiek iečių sulaužyta? Gerai, kad buvo asmuo, kuris trenkė kumščiu ir pasakė: „Bus!“
Nepastatyti filmo yra žymiai lengviau nei pastatyti. Bet Lietuvoje dedama labai daug pastangų, kad sumanymai nebūtų įgyvendinami. Ne visi atlaiko spaudimą nedaryti.
Kino situacija Lietuvoje katastrofiška. Sukuriami tik mėgėjiški filmukai.
Estai kinui skiria tris-keturis kartus daugiau pinigų nei mes. „Oskarų“ jie neturi, bet stato filmus. O pas mus visi labai laimingi, kai niekas nevyksta.
Rašyti komentarą