Agnė Zuokienė: „Vykdama dirbti į „Klaipėdos hospisą“ dėl visa ko surašiau testamentą“

Tuomet buvo manančių, kad čia mokami didžiuliai pinigai ir galbūt tai pastūmėjo žmones rizikuoti, tačiau A.Zuokienė už pavojingą darbą negavo nė cento – ji dirbo savanore.

Moteris sako, kad tiesiog negalėjo kitaip pasielgti išgirdusi, kad hospise Covid-19 užsikrėtė 30 pacientų ir 11 darbuotojų. Tokia bauginanti situacija buvo balandžio 18 dieną.

Po paskutiniųjų atliktų tyrimų paaiškėjo, kad dauguma žmonių jau pasveiko – su koronavirusu tebekovoja tik septyni pacientai. Pasveiko ir 94 metų moteris. 

A.Zuokienė viliasi, kad po poros savaičių šis koronaviruso židinys bus visiškai užgesintas. 

– Kodėl ryžotės vykti į Klaipėdą, nejaugi nuo tokio pavojingo žingsnio neatkalbinėjo vaikai? 

– Jie žino, kad manęs neįmanoma atkalbėti, jei kam ryžausi. Nėra prasmės. Aš jiems pasakiau, ką sumaniau, tada nuėjau ir surašiau testamentą. Pagalvojau, ką gali žinoti. Vis dėlto tai buvo didžiulė nežinia.

Važiuodama dar neįsivaizdavau, kiek esu ten reikalinga. Greitai paaiškėjo, kad pagalbos iš kitų institucijų nėra ko tikėtis, teks suktis patiems. Senieji darbuotojai pasitraukė į izoliaciją, naujų trūko.

Kiekvieno ryto laukdavau su baime – ar ateis slaugytojos ir jų padėjėjos. Priežasčių joms nebegrįžti po vienos paros buvo pakankamai: ir nelengvas darbas, baimė užsikrėsti, ir nežinia, ar sumokės už darbą, ir apie tą įstaigą suformuota prasta nuomonė, ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Be to, baigus darbą privalai saviizoliuotis, o už tai neapmokama. Man buvo labai svarbu, kad hospiso vardas nebūtų suterštas ir neteisingai suprastas. Tik prieš metus tokia sąvoka buvo įtraukta į Paliatyviosios slaugos įstatymo apibrėžimą. 

– Jūs pati kalbėjote, kad norite įkurti hosposą, tačiau ar visi suvokia, kokia tai įstaiga? 

– Tai – ne ligoninė, o paliatyviosios pagalbos oresnis variantas: sergančiųjų slauga plius pagalba ne tik kūnui, bet ir sielai. Tai namai, padedantys žmonėms oriai išeiti iš šio pasaulio. 

Agnė Zuokienė.

– Ar pakako žinių, kurių įgijote slaugos kursuose ir dirbdama ligoninėse iki to laiko?

– Pirmiausia nuvažiavau pas Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovą Vinsą Janušonį, su kuriuo esame seniai pažįstami. Draugiškai paprašiau paaiškinti ir parodyti, kaip viskas turi būti. Įsivaizdavau, kad vykstu į kažkokį pragarą, kur niekas nieko nemoka, niekas nieko nedaro, kaip buvo galima suprasti iš skleidžiamos informacijos.

Ligoninėje atsakė į visus mano klausimus, susipažinau visais su teisės aktais. Dar parašiau Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui, kad būdama hospise galėčiau atsakyti į kylančius klausimus – miesto ekstremalių situacijų valdymo komisija vis svarstė konfliktą hospise. Tačiau nesulaukiau jokio atsakymo.

– Ką galėtumėte pasakyti apie savo pirmąją darbo dieną hospise?

– Kai atėjau, buvo pietų metas. Apsivilkau apsauginius drabužius, užsidėjau akinius, respiratorių ir puolėme maitinti pacientų, keisti sauskelnių.

Pirmomis dienomis vilkėti tuos skafandrus buvo labai sudėtinga, visi nepaprastai saugojomės, kad neužsikrėstume, kad, neduok Dieve, neužkrėstume tų keturių dar neinfekuotų žmonių, kad nekiltų dar didesnis skandalas dėl hospiso, nors man tie teisiniai dalykai nerūpėjo, svarbiausia buvo padėti pacientams.

Dirbome daug nekalbėdami – iš pradžių kartais net nežinodavai, koks žmogus slepiasi po kauke. Padėjo keli savanoriai – viena ateidavo pamaitinti pacientų, vienas grindis padėdavo plauti.

Į hospisą nepabijojo vaikščioti pedagogė Laimutė, kurios motina čia buvo slaugoma. Ji ne tik padėdavo savo motinai, bet ir bendraudavo su kitais pacientais, piešė, kepė pyragus, stengėsi praskaidrinti visų gyvenimą.

Kai neatlaikiusieji atkrito, liko penkios slaugytojų padėjėjos ir vienas slaugytoja, gydytojas atvažiuodavo iš Šiaulių.

Gaila, bet buvau priversta tapti prašytoja, tačiau iš Klaipėdos valdininkų nesulaukiau paramos. Jie hospiso problemą net tris kartus svarstė Ekstremalių situacijų komisijos posėdžiuose – trys posėdžiai po valandą: tai sukėlė daug sąmyšio ir trukdė dirbti, o kitus atbaidė čia važiuoti.

Kelių valandų valdininkų šou ir tik vienas konkretus dalykas – iš Klaipėdos universitetinės ligoninės atėjo du gygytojai, kurie įvertino pacientų būklę. Tie posėdžiai – niekiniai, tik plepalai. Jie šitą įstaigą vertino kaip kažkokį priešą, o man svarbiausia buvo 31 sergantis žmogus. Socialinės globos namai Lietuvoje Infogram 

– Ko jums tuomet labiausiai reikėjo?

– Paprastų dalykų – dezinfekcinio skysčio grindims, vienkartinių indų, antbačių, vienkartinių pirštinių, chalatų. Mums padėjo Vilniaus savivaldybė – atsiuntė net sulankstomų lovelių.

Pirmą parą hospise miegojome ant grindų su apsauginiais rūbais, akiniais ir respiratoriais – menkas malonumas. Gelbėjo didieji prekybos centrai – gavome vienkartinių indų, miegmaišių, palapinę. Ją pastatėme lauke ir galėjome atskirti besikeičiančių medikų srautus. 

– Kaip vertinate Klaipėdos ekstremalių situacijų komisijos narių ištarmes, kad infekuotus žmones reiktų iškelti į kitas gydymo įstaigas?

– Taip, buvo kalbų ir apie Abromiškes. Man įstrigo per eleviziją matytas vaizdas, kaip Italijoje kariškiai nuo koronaviruso karstus veža mašinomis, įsivaizdavau, kaip važiuoja 31 greitosios automobilis su mūsų pacientais net 270 kilometrų.

Galėjome išgarsėtume visame pasaulyje. Ačiū Dievui, kad užteko proto įsiklausyti į pacientų artimųjų prašymus ir žmonių niekur nevežti. O hospise tada prasidėjo panika. Negalima taip žaisti su žmonėmis, jų jausmais ir emocijomis.

Ten slaugomi sunkūs ligoniai, jų amžiaus vidurkis – 78 metai, dauguma serga sunkiomis ligomis. Iš tų žmonių dėl saugumo turėjome paimti viską, kas jiems svarbu – paveikslus, vazeles, kitus asmeninius daiktus.

Bet kokio ryšio su artimaisiais ir namų aplinka netekę pacientai prašė išsaugoti tuos daiktus, jiems jie buvo labai brangūs ir svarbūs – ryšys su tikruoju gyvenimu. Galima įsivaizduoti, ką tiems žmonėms teko išgyventi, kokia buvo jų psichologinė būklė. Vieną dieną dingsta visos pažįstamos slaugytojos ir padėjėjos – atsirandame mes su skafandrais kaip ufonautai, aplink juos – tik nepažįstami balsai.

Prireikė laiko, kol žmonės apsiprato. Ne visi ir žinojo apie koronavirusą, kai kurių artimieji prašė nesakyti, kad jie infekuoti, kad dar labiau nesusijaudintų. Keli stipresnieji nuo ryto iki vakaro klausydavosi televizijos žinių, dar ir mums naujienų papasakodavo.

– Kokios buvo tos dvylika jūsų dienų Klaipėdos hospise? 

– Dienos buvo vienodos – pacientai tris kartus valgo, 4-5 kartus per dieną jiems keičiamos sauskelnės, vaistai, injekcijos, lašinės. Kaip normaliame gyvenime. Kasdien tas pats be sustojimo, rutina.

Didžiulis iššūkis būdavo, kai reikėdavo pasveikusiuosius nuo koronaviruso perkelti į sveikųjų zoną. Lifto ten nėra, dabar planuojama jį įrengti. 

– Buvote taip arti infekuotųjų, bet pati neužsikrėtėte?

– Kiek žinau, po mano atvykimo į hospisą daugiau niekas neužsikrėtė. Visi sveiki, bet penkto lygio apsaugos priemones naudojome labai atsakingai, eidami nuo vieno ligonio prie kito keisdavome pirštines, dezinfekuodavome rankas. 

– Mirčių išvengti vis dėlto nepavyko? 

– Man dirbant mirė viena moteris. Ji jau septynerius metus sirgo krūties vėžiu, kuris jau buvo išplitęs, dar prisidėjo insultas. Du mirusieji taip pat buvo garbaus amžiaus. Jie turėjo Covid, bet mirtį sukėlė gretutinės ligos.

Vienas miręs pacientas jau buvo pasveikęs nuo Covid-19. Dabar, kai hospise dauguma pasveiko, matyt visiems tapo aišku, kad niekur kitur nereikėjo jų vežti. O išdraskyti šitą įstaigą būtų lengviausias sprendimas.

Mačiau daug panašių įstaigų Lietuvoje – Klaipėdoje viskas gerai, o ko trūksta, galima pataisyti. Pasitaiko klaidų, bet negalima žlugdyti dirbančiojo. Slaugos vietų Lietuvoje dar labai trūksta. 

– Ar per dvi savaites įgijote pakankamai patirties dirbti ekstremaliomis sąlygomis? 

– Jei su Klaipėdos savivaldybe ir visuomenės seikatos centru santykiai būtų kitokie, galėčiau dabar tik džiaugtis – mūsų pacientai pasveiko! Bet kai prisimenu kai kuriuos momentus, apima liūdesys.

Turėjau verkti kruvinomis ašaromis, kad atvažiuotų ligoniams atlikti testus dėl koronaviruso. Tuo metu kažkam buvo daug svarbiau organizuoti šou akropoliuose, gaudyti atsitiktinius žmones gatvėse ir juos tikrinti.

Klaipėdoje reikėjo išdalinti kvietimus atlikti testus 500 žmonių – tai kažkam pasirodė daug svarbiau negu užsikrėtusių hospiso pacientų sveikatos būklė. Kartais dėl konkrečių klausimų skambindavau epidemiologams, sveikatos apsaugos ministerijos specialistams, bet atsakymų nesulaukdavau, valdininkai turėdavo svarbesnių reikalų. 

– Kas dar jus skaudina šiandien? 

– Visuomenė medikus ir pasveikusiuosius nuo Covid -19 vis dar vertina kaip raupsuotuosius.

Atsimenu, kai prieš aštuoniolika metų pradėjau dirbti su krūties vėžiu sergančiomis moterimis, situacija buvo panaši. Kalbėjo, kad tai užkrečiama, sergančiosios slėpė savo bėdą, mat būdavo, kad iš kai kurių net pasišaipydavo – boba be papų. Dabar viskas pasikeitė.

Ne tik moterys, bet ir jų vyrai nebebijo apie tai kalbėti kaip apie savaime suprantamą dalyką. Galiu pasidžiaugti – buvome labiausiai šioje srityje atsilikusi šalis Europoje, o dabar išgyvenimo skaičiais lenkiame net Skandinaviją. Liūdna, bet dabar lygiai tą patį jaučiu ir kalbant apie koronavirusą. Ir sirgusieji, ir medikai neretai apeinami lanku. Taip pat skaitykite:

– Gal įgytą patirtį suguldysite į knygą?

– Būtų galima, bet tam reikia rasti laiko. Jau pradėjau fiksuoti savo pastebėjimus, gal pateiksiu juos sveikatos apsaugos ministrui ar Ekstremalių situacijų komisijai. Gal šis įvykis bus tarsi mokomasis – virusą gydo ne tik teisinga veikla ir visų insititucijų priežiūra, bet ir meilė, žmogiškas prisilietimas, ko neaprašysi jokiuose dokumentuose. 

– Ar jau esate tikra, kad hospise koronavirusu neužsikrėtėte? 

– Jau turiu trijų testų rezultatus – viskas gerai. Apie darbą hospise kasdien vis dar primena pamėlę kojų pirštai. Tokie buvo ir rankų pirštai, bet jau atsigavo. Visa tai – dėl deguonies trūkumo dėvint apsauginius drabužius, kai stipriai apvynioji užsimautas pirštines, kitas vietas, kad joks virusas nepatektų ant odos. 

– Gal jau dingo noras kurti savąjį hospisą? 

– Mano hospiso įkūrimą stabdo skyrybų procesas. Kai viskas baigsis, net neabejoju, kad tai padarysiu. Patirties man pakanka, reikia tik reikia sparnų.