85-ąjį jubiliejų sutinkantis Maestro Saulius Sondeckis - reanimacijoje
Vienas iš moralinių Lietuvos autoritetų profesorius Saulius Sondeckis penktadienį sutinka 85-ąjį gimtadienį. Kaip rašo „Respublika", likus kelioms dienoms iki gimtadienio Maestro S.Sondeckis buvo išvežtas į ligoninę.
Stulbinamą karjerą padariusiam dirigentui, iki šiol stebinančiam energija, išmintimi ir jautrumu Lietuvos gyvenimo aktualijoms, teko patirti ne tik šlovės triumfą, bet ir susidorojimą, iš kurio retam pasiseka išeiti neišpurvintam ir pakelta galva. S.Sondeckiui tai pavyko. Gal dėl to iš daugybės apdovanojimų, gautų už nuopelnus kultūrai Lietuvoje ir ne Lietuvoje, jis labiausiai vertina tuos, kuriuose figūruoja garbės sąvoka.
"Labai pagarbiai į visus apdovanojimus žiūriu, gautus ir tarybiniais metais, gautus ir paskui; turiu keturis tarybinius ordinus ir jų nesigėdinu, nes juos gavau už meninį darbą, - matyt, laikė, kad esu jų vertas. Nesu jokių žygių daręs, kad juos gaučiau, - esu daug žygių daręs, kad gautų mano pavaldiniai, Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai. Ypač brangus man Sankt Peterburgo konservatorijos garbės profesoriaus vardas, juo buvau išrinktas 2006 metais. Tai seniausia Rusijos ir viena garbingiausių pasaulyje aukštoji mokykla, jos diplomą Nr.1 atsiėmė Piotras Čaikovskis. Didžiuojuosi ir mūsų Muzikos akademijos, Šiaulių universiteto garbės daktarų vardais; glosto ir pripažinimas Šiaulių miesto ir Mažeikių rajono garbės piliečiu", - interviu "Respublikai" savo namuose Vilniuje sakė S. Sondeckis.
Dienraščio paklaustas, ką norėtų matyti prie jubiliejinio stalo, atsakė, kad visiems išvardinti reikėtų atskiro interviu, bet aš jokių jubiliejų nešvenčiąs, kviestinio baliaus su svečių kortelėmis niekada nedarąs. "Jei kas prisimena iš draugų, ateina, būna malonu. Žinoma, esu laimingas, gyvenime susitikęs su ypač ryškiomis asmenybėmis. Mums, muzikams, tenka su jais susidurti, tačiau dažnai tie susitikimai būna epizodiniai, o mano didžiausia sėkmė yra tai, kad visą gyvenimą lydėjo ilgametės glaudžios draugystės su genialiais talentais. Su Jehudžiu Menuhinu, su Mstislavu Rostropovičiumi, Gidonu Kremeriu, Jurijumi Bašmetu, Justu Francu, Alfredu Šnitke, Sergejumi Nakariakovu, Davidu Geringu... Su genialia rusų pianiste Tatjana Nikolajeva. Ir jei manęs paklaustumėt, kur aš mokiausi, sakyčiau, kad turiu Muzikos akademijos diplomą, bet, be abejo, tie dešimtmečiai, kai koncertavome drauge nuo 1975-ųjų iki jos mirties, irgi yra akademija", - sakė jubiliatas.
Be kita ko, paklaustas, kuo skiriasi anos ir šiandienės valdžios santykis su kultūra, S. Sondeckis sakė nesugebąs suvokti, kodėl į mūsų Muzikos akademijos 80-mečio jubiliejų Filharmonijoje neatėjo niekas iš Vyriausybės.
"Jei net nepažinčiau, žinau, kur ta eilė, kur jie paprastai sėdi. Kaip galima tokia proga neateit ir nepasakyt žodžio? Buvo labai skaudu ir kai per Šiaulių J.Janonio gimnazijos, kurią ir aš baigiau, 160 metų jubiliejų nebuvo net švietimo ministro. Kodėl taip yra, aš nesuprantu. Juk ji ne tik viena seniausių gimnazijų, bet pagal reikšmę Lietuvos kultūrai viena svarbiausių mokyklų, kartu su Marijampolės gimnazija davusi Lietuvai daugiausiai ryškių asmenybių. O paskui skundžiamės, kad nėra tęstinumo, kad nėra ryšio tarp kartų, nėra pagarbos praeičiai, nėra atviro žvilgsnio į ateitį, nėra pilietinės visuomenės. Aš taip ir nesuvokiu, kas ta pilietinė visuomenė, nes jei tik visuomenė bando kur kišt nosį, taip ir gauna per ją. Kalbos apie pilietinę visuomenę man skamba kaip kalbos apie žygį į šviesų komunizmo rytojų. Tuščias žodžių barstymas. Taip, yra pilietinė visuomenė, bet pačioje apačioje. Pavažinėkit po rajonus, pažiūrėkit į tas niekinamas, negerbiamas, valdžios pasmerktas vaikų menų mokyklas. Kiek ten rūpesčio, stimulo, kiek patriotizmo, kaip ten vaikai gražiai auklėjami, bet tiktai jie atsidūrę kaip giliausiam rūsy: „lubos" yra aukštai aukštai. Menų mokyklas, sako, reikia uždaryti, na, kalėjimus paversti trijų žvaigždučių viešbučiais: reikia, kad nusikaltėlis pajustų gero, gražaus gyvenimo džiaugsmą, paskui jam perpus sutrumpinti už žiauriausius nusikaltimus paskirtą bausmę ir paleisti... Tai man nesuvokiama. Geras, blogas buvo prezidentas Antanas Smetona, tačiau žinojo, kad svarbiausia yra visuomenės švietimas, ir siekė, kad jis būtų aukšto lygio. Kokio lygio buvo lietuviškos gimnazijos, kokie inteligentai buvo jas baigę žmonės...", sakė profesorius.
Profesorius sako visą gyvenimą buvęs mokytoju ir niekad nesinaudojęs kitų darbo vaisiais. "Visi mano kolektyvai buvo pradėti nuo sacharos, nuo tuščios vietos: M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos kamerinis, Ermitažo ir kiti orkestrai... Visur pradėjau nuo nulio, užtat ką padariau, galiu sakyti: čia mano padaryta. ..." - "Respublikai" sakė Maestro.
Rašyti komentarą