Vytautas Dumčius: "Geriausia japoniška patirtis - mokymas ir auklėjimas darbu"

2016-12-01 14:01

Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriui Vytautui Dumčiui Japonijos vyriausybė skyrė "Tekančios saulės ordiną su aukso ir sidabro spinduliais". Garbingas apdovanojimas V. Dumčiui bus įteiktas už jo nuopelnus skleidžiant japonų kalbą Lietuvoje, plėtojant studijas apie Japoniją bei skatinant tarpusavio supratimą tarp Japonijos ir Lietuvos.

Japonijos vyriausybės ordinas - ne pirmas jūsų veiklos įvertinimas. Kuo jis ypatingas?

Ypatingas tuo, kad yra labai netikėtas. Nesijaučiu vertas ordino - nesukūriau jokio instituto, neparašiau svarios monografijos, o tik bandžiau kitiems pasakyti, paaiškinti, kas yra Japonija, jos istorija, kultūra, literatūra, gyvenimo būdas. Daugelį dalykų dariau dėl to, kad man tai patiko daryti, dariau tarsi sau. Kai kam tai labai patiko, kai kas žiūrėjo skeptiškai, tačiau nekreipdamas į tai dėmesio stengiausi, kad procesas visada judėtų į priekį, kad nesustotų. Džiugu, kad šios pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado Japonija ir kodėl būtent Japonija? Kuo tekančios saulės šalis Jus žavi labiausiai?

Sunkiausias klausimas, nes nežinau atsakymo. Gal pirmoji paskata buvo ankstyvoje vaikystėje perskaityta japonų pasakų knyga "Gyvatės akys", gal noras pažinti paslaptingą hieroglifų pasaulį, o gal tiesiog taip buvo lemta? Gal tai buvo savotiškas maištas prieš vyraujančią sistemą, nes augant, gyvenant ir mokantis tarybinėje santvarkoje tik pasvajoti galėjai apie išvykas į užsienį, tuo labiau kapitalistinį, todėl visai nesvarbu, kokią kalbą nusprendei mokytis - vokiečių, ispanų ar turkų - šansai išvykti į tą šalį buvo nuliniai.

Japonai mane labiausiai žavi savo nuoširdumu, kantrybe ir tolerancija.

Kada paskutinį kartą buvote Japonijoje ir su kokiu tikslu?

2014 metų rudenį su Klaipėdos miesto delegacija vykome aplankyti mūsų miesto partnerio Kudži, pasižiūrėti, kaip miestas atsigauna po žemės drebėjimo ir naikinančios cunamio bangos, sugriovusios uostą ir dalį miesto. Apgriauti ar pažeisti pastatai nėra remontuojami, juos nugriauna visiškai. Ištisi kvartalai tapę naujomis statybų aikštelėmis, kuriose kyla nauji, šiuolaikiniai pastatai - tiek gamybiniai, tiek gyvenamieji.

Stereotipinis požiūris į japonus, kad jie labai protingi ir išmanūs, labai darbštūs ir saugantys tradicijas. Ką japonai turi tokio, ko neturi ir negali turėti lietuviai?

Aš manau, kad mes labai panašūs į japonus. Savo darbštumu, išmanumu, protu. Ir tradicijas saugome. Tačiau... Pirma. Lietuviai niekada nebuvo ir nebus salos žmonės. Sala kaip gyvenamoji erdvė per daugelį amžių suformuoja ypatingą pasaulėjautą ir gyvenimo būdą - iš jos niekur neišvyksi, nepabėgsi.

Antra. Nuolatiniai žemės drebėjimai. Su jais gyveni kaip su geriausiu draugu - kartu miegi, keliesi, dirbi, pramogauji. Jie geri, jie tavo būties dalis (per pirmus du mėnesius gyvenimo Japonijoje suskaičiavau 45 mažučius žemės drebėjimus. Paskui neskaičiavau.), bet kada tave gali pražudyti, nušluoti nuo žemės paviršiaus tavo darbo vaisius ir patį tave. Tai veikia žmogaus pasąmonę ir formuoja tam tikrą elgesio kultūrą - tiek asmeninę, tiek visuomeninę.

Daug metų dėstėte japonų kalbą ir literatūrą Klaipėdos universitete. Galbūt atsirado mokinių, kurie lenkia Jus?

Jau antri metai nebedėstau. Turiu mokinių, kurie mane jau pralenkė. Jie studijuoja Japonijos universitetuose, rašo disertacijas teisės ar ekonomikos klausimais japoniškai. Dirba Japonijos ar JAV firmose ir kompanijose. Kai kada parašo elektroninę žinutę. Linkiu jiems sėkmės.

Vadovaujate Martyno Mažvydo progimnazijai. Ar joje taikote kokius nors japoniškos švietimo sistemos metodus, praktikas?

Kai kada bandau taikyti, bet ne visada pavyksta. Nors apie mano eksperimentus kolektyvas dažnai nei žino, nei jaučia. Tiesiog šiuolaikinė vadyba yra labai daug perėmusi japoniškų dalykų, kurie jau net nebevardijami kaip japoniški. Pasaulis labai sumažėjo ir integraciniai procesai plinta pasakišku greičiu.

Vyrauja įsitikinimas, kad Lietuvoje tiek mokyklinis, tiek universitetinis išsilavinimas prastėja. Kokias esmines švietimo problemas Jūs įvardintumėte ir kokius jų sprendimo būdus matytumėte? Kokią gerąją japonišką patirtį norėtumėte perkelti į lietuvišką švietimo sistemą?

Japonai galvoja taip pat. Prieš gerą dešimtmetį buvo susirūpinta, kaip iš tokios situacijos išeiti, ką daryti, kad mokiniai geriau mokytųsi ir pasiektų geresnių rezultatų. Atsirado ir vadinamoji "vaivorykštės permainų programa". Buvo peržiūrimos ugdymo programos ir didesnis dėmesys skiriamas ugdymo kokybei. Juk šiandien mes tą bandome daryti Lietuvoje.

Pati geriausia japoniška patirtis - mokymas ir auklėjimas darbu. Japonijos mokyklose nėra valytojų - po ketvirtos pamokos visi mokyklos mokiniai ima į rankas šluotas ir šluostes ir iki blizgesio išvalo mokyklos patalpas (langus, grindis, pagalbines patalpas). Niekur nerasi nė dulkelės. Pabandykite Lietuvoje pirmokui kasdien liepti plauti grindis savo klasėje...