„Vaikui gyvybiškai svarbu mokymąsi susieti su judesiu"

Nors mokykloje mokytojai Agniją matė ateityje studijuosiančią matematiką ar mediciną, o ir ji pati buvo beapsisprendžianti tapti lietuvių filologe, galų gale nugalėjo nuo pat mažų dienų užgimusi meilė šokiui.

Agnija, kokie jausmai tave aplanko prisiminimus darželio laikus?

Man tie prisiminimai kelia siaubą. Net nežinau, kokia buvo pagrindinė priežastis, bet darželyje jaučiausi labai blogai. Net ir dabar, kai savo vaikus vedu į darželį, tas darželio kvapas dažnai pakerta kojas. Ką jau kalbėti apie tai, kad iki šiol negaliu gerti kakavos ir kisieliaus, nevalgau manų košės ar meduolių.

AKTYVI. "Vaikystėje buvau aktyvi organizatorė", - prisimena Agnija Šeiko.

Niekada neiškojai atsakymų, kodėl tokie nemalonūs prisiminimai?

Nelabai žinau. Suvokiu, kad auklėtojos negalėjo būti blogi žmonės, nes kitaip negalėtų dirbti tokio darbo. Tačiau prisimenu jų nuolatinius priekaištus dėl to, kad mama mane neva lepino ir išskirtinai rengė. Tiesiog tais laikais nelabai ką turėdavome, o mano mama man pasiūdavo suknelių. Nežinau, kodėl tai auklėtojoms atrodė blogai. Nuo ketverių pradėjau lankyti vaikų šokių kolektyvą "Junga" ir nuo tada specialiai manęs nebekviesdavo šokti ir dainuoti į darželio koncertus, tarsi norėdami parodyti, kad negaliu būti išskirtinė. Gyvenimas prašviesėjo, kai mano senelis išėjo į pensiją ir tame pačiame darželyje įsidarbino sargu. Tuomet jaučiausi saugiau.

Klausantis akivaizdu, kad darželis gniuždė tavo asmenybę.

Man keista, kai bandoma pabrėžti, jog nieko blogo tame nėra, nes juk vis tiek visi užaugome. Bet Austėja Landsbergienė gerai yra pasakiusi, kad niekas nežino, kokiais mes būtume užaugę, jei būtų buvusios kitokios sąlygos. Manau, kad daugelį mūsų kartos žmonių, kurie buvo kuklesni, švelnesni, tuometinė santvarka ir švietimo sistema sugniuždė. Aš ir dabar dažnai palyginu, kaip atrodo bendraamžiai iš užsienio šalių, kurie augo kitokioje terpėje, kur buvo skatinami, vertinami. Mes tikrai nesame niekuo prastesni, bet ta vaikystės patirtis, kai visi niveliuojami, paliko savo pėdsaką.

O kokia tu buvai maža?

Labai aktyvi ir kovojau už teisybę. Augau su mama ir seneliais. Tad mūsų šeima buvo gana moteriška. Džiaugiuosi, kad šeimoje nuo mažų dienų jaučiausi visaverte nare. Gyvenome kukliai, nes mama dirbo kultūros srityje. Nebuvau lepinama, bet mama stengdavosi, kad man nieko netrūktų.

ŠOKIS. Agnija Šeiko buvo ilgamete "Jungos" šokėja. Asmeninio albumo nuotr.

Darželis kelia nemalonius prisiminimus, o mokykla?

Į mokyklą pradėjau eiti nuo šešerių metų vien todėl, kad kuo greičiau išsivaduočiau iš to darželio košmaro. Kai aš pamačiau savo pirmąją mokytoją, atrodė, kad man nušvito saulė danguje. Su mama tiesiog atėjome į mokyklą ieškoti pas kurią mokytoją mokysiuos, ir pamačiau klasėje sėdinčią nuostabaus grožio, šarmingą Liuciją Kazakevičienę. Pagalvojau: "Jei mane dabar iš čia išves - mano gyvenimas baigsis." Ačiū Dievui, patekau pas šią puikią mokytoją. Nors mokytoja buvo gana griežta, bet aš jaučiau, kad esu vertinama, ir tada pradėjau skleistis. Esu labai dėkinga savo pirmajai mokytojai. Su ja gražiai bendraujame iki šiol. Susitikusi apsikabinu ją kaip mamą.

O kaip tau sekėsi mokslai?

Lengvai. Neprisimenu, kad būtų reikėję dėti daug pastangų, kalti, sėdėti valandų valandas prie namų darbų.

GERI PRISIMINIMAI. Po darželio košmaro mokykla Agnijai atrodė tarsi išsigelbėjimas.

Ar, liaudiškai, tariant turėjai gerą galvą, ar tiesiog mokėjai išlaviruoti?

Ne, laviruoti nereikėjo. Tiesiog lengvai įsisavindavau naują informaciją. Dabar galiu pasakyti, kad tam įtakos turėjo ir tai, kad aš nuo mažumės šokau. Beveik visi, kurie šokome "Jungoje", gerai mokėmės. Tiesiog kai esi labai užimtas, tampi disciplinuotas. Be to, mano nuomone, vaikui gyvybiškai svarbu mokymąsi susieti su judesiu. Kai vaikas daug juda, jis daug lengviau įsisavina naują informaciją.

Teko girdėti teoriją, kad tas, kas sugalvojo mokinius susodinti į suolus - padarė nusikaltimą.

Pritariu. Pavyzdžiui, šokis labai padeda vystytis smegenims. Mūsų šokio teatras "PADI DAPI Fish" taip pat bendradarbiauja su mokyklomis. Esame vedę fizikos pamoką, kurioje mokiniai naują medžiagą įsisavina judėdami, pavyzdžiui, šokdami šokį, kaip sklinda radijo bangos.

Šokis visada buvo tavo gyvenime?

Visada. Tai buvo mano pamišimas nuo pat mažens. Esu labai dėkinga mamai ir močiutei, nes jos negailėdavo pinigų ir veždavo mane į geriausius spektaklius, už bilietus negailėdamos net pusės atlyginimo.

O iš kur ta meilė šokiui?

Mama sako, kad aš vos tik pradėjusi vaikščioti ir kalbėti sustingdavau, kai pamatydavau per televizorių baleto šokėjus. Gal meilę menui lėmė genetika? Močiutė buvo aktorė, mama grojo ir vaidino. Tad atrodė natūralu, kad ir aš būsiu menininkė. Ketvirtoje klasėje buvau tvirtai nusprendusi išvažiuoti į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis baleto. Jau daiktus buvau susikrovusi, bet... neįstojau. Dabar suprantu, kad mano kūnas nėra sukurtas baletui, bet tada tai atrodė pasaulio pabaiga.

Bet šokio neapleidai?

Buvo šiokių tokių krizių. Pamačiau pirmąjį modernaus šokio teatrą Kaune "Aura", supratau, jog tai yra kryptis, kuria norėčiau toliau eiti, ir viskas, ką dariau anksčiau, jau nebetenkino. Ilgus metus mama užsakinėdavo žurnalą "Sovietinis baletas", kur rasdavau informacijos apie šiuolaikinį šokį, ir supratau, kad Klaipėdoje viso to nėra. Buvo ir tokių minčių, kad šokis man liks tik hobis. Kai man buvo penkiolika šešiolika, labai blaškiausi, buvo net minčių tapti rašytoja. Mėgau literatūrą ir būti rašytoja man atrodė labai romantiška. Tad sumąsčiau Vilniuje studijuoti lietuvių filologiją.

Ir?

Ir aš antrą kartą nepatekau į Vilnių. Matyt, mano santykiai su šiuo miestu labai komplikuoti. Kai parašiau abitūros rašinį, jis buvo Klaipėdoj atrinktas tarp geriausių. Nulėkiau ant sparnų į Vilnių, bet ten gavau tik šešetą. Buvo tokia trauma ir gėda. Tuomet nebuvo galimybės vienu metu stoti į keletą specialybių, tad metams likau "ant ledo" ir padėjau draugei auginti vaiką. Tai, kad neįstojau iš pirmo karto, mane paguldė ant menčių. Buvau prisisvaigusi, kaip vaikščiosiu po gražias auditorijas, vilkėsiu romantiškas ilgas sukneles ir... visos tos svajonės sudužo.

Gal ir gerai, kad tada neįstojai, nes kitais metais įstojai Klaipėdos universite į choreografijos specialybę?

Matyt, kad viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Nuo pirmojo kurso supratau, kad noriu rinktis šiuolaikinio šokio kryptį. Taip pat žinojau, kad mane labiau domina kompozicija ir choreografija, nei šokti pačiai. Šalia studijų lankiau labai daug seminarų. Dėl to, kad labai aistringai gėriau į save viską, kas susiję su šokiu, gal kai kam iš kurso draugų atrodė keistai, bet visa tai davė vaisių. Kai vieną sykį nuvykau į Lenkijoje vykusį seminarą, ten mane pastebėjo Roterdamo šokio akademijos "Codarts" choreografijos katedros vadovė Hilke Diemer ir pakvietė studijuoti. Priėmiau tai kaip didžiulį įvertinimą. Nors konkursas buvo didžiulis, man pavyko. Tada mano gyvenimas ir apsivertė aukštyn kojom. Manau, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.

Studijos Klaipėdos universitete ir Roterdamo šokio akademijoje skyrėsi?

Kad ir kaip gerbiu Klaipėdos universitetą, Roterdame pajutau kitą lygį. Ne veltui ji laikoma viena geriausių Europoje mokyklų. Reikėtų pradėti nuo to, kad ten studijuoti susirenka labai motyvuoti žmonės. Visų tikslas - tapti pačiais geriausiais. Labai tikslingai suformuotos programos, sudarytos visos sąlygos pačiam studentui mąstyti ir ieškoti, dirbti su kitais menininkais. Šalia to išmoksti labai daug technikos, kaip valdyti kūną. Tiesa, dirbti reikėjo labai daug. Bet kai jauti, kad esi savo vietoje, tada nebejauti nuovargio, nekreipi dėmesio, kad neturi už ką nusipirkti valgyti ar kad žiurkės laksto po kambarį, kuriame gyveni. Kur kas svarbiau tampa tai, kad kone kas dieną gali matyti pačius geriausius spektaklius ir gerti į save tą kultūrinę terpę. Pagaliau Roterdame aš radau tai, ką visada norėjau studijuoti - šiuolaikinį šokį.

Agnija, tau labai pasisekė, nes anksti radai savo kelią.

Aš linkusi abejoti, kad tai tiesiog sėkmė. Manau, kad dėl savo svajonės reikia pasistengti patiems. Gyvenime reikia išdrįsti žengti žingsnius savo tikslo link. Kitaip nieko nebus. Žinoma, aš laiminga esu todėl, kad savo profesinę kryptį pajaučiau dar būdama visai mažytė. Ir man niekada nekilo abejonių, kas yra mano didžiausia aistra.