Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė: Nemanau, kad nieko neišmanau

- Po to, kai buvote paskirta į švietimo ir mokslo ministro pareigas, tiek kolegos Seime, tiek jaunimo organizacijos jums žėrė kritiką. Pavyzdžiui, kad esate „ministrė iš bėdos“. Ką į tai galite atsakyti?

- Žinote, jei sakyčiau, kad tokios kalbos nuteikė džiugiai, meluočiau. Jeigu tave puola ir dar taip įdomiai, jausmas nemalonus. Tačiau tai ne tragedija. Visą kritiką perskaičiau. Netgi ryžausi perskaityti komentarus po straipsniais internete. Kokios mintys kilo? Štai kad ir buvęs ministras (Gintaras Steponavičius - red. past.) labai garsiai rėžė kritiką. Bet gal mūsų atmintis trumpa? Aš labai gerai atsimenu, kokios nuotaikos buvo dėl būtent to ministro priimamų sprendimų, pasirašomų dokumentų. Koks buvo pasipiktinimas. Ne tik profesinių sąjungų, bet ir šiaip lankantis mokyklose. Labai mažai apie anos komandos darbus kalbėta palankiai. Galima sakyti, buvo vien kritika. Aš tikrai stengsiuosi, kad per tuos pusantrų metų, kuriuos man teks dirbti, nebūtų tiek negatyvo, kiek buvo anos ministerijos darbo laikotarpiu.

O dėl jaunimo, kurie tik pradeda savo politikos kelią, kritikos... Nemanau, kad pats geriausias kelias savo populiarumą bandyti pasiekti žeminant kitą žmogų. Manau, kad pirmiausia reikia pačiam padaryti gerų darbų, jais didžiuotis, o ne kitus kritikuoti. Man visa ta situacija pakvipo rinkiminiu laikotarpiu, kai visi bando vieni kitus juodinti, lieti negatyvias emocijas.

Man labai užstrigo žodžiai „ne pati geriausia ministrė“. Žinoma, aš nemanau, kad už mane nėra geresnių ministrų. Bet taip atsitiko. Gal tie patys geriausi kandidatai buvo atmesti, o gal jų niekas nepasiūlė? Gal jie dar auga ir jie dar ateis. Pirma leiskite žmogui padirbėti, kad parodytų, kas jis yra, o tada jau galime kalbėti, pasisekė jam ar ne. Aš dirbsiu ir padarysiu viską, kad būtų geriau, nei buvo.

Konstruktyvią kritiką aš visada pasiruošusi priimti, nes visažinių žmonių nėra. Ir aš tokia nesu. Galvoju, kad būsiu nei prastesnė, nei geresnė ministrė nei ankstesni. Juk esu tarp tų 141 žmonių, kuriuos išrinko žmonės. Manau, mano gebėjimai ir išsilavinimas man leis eiti tas pareigas. Be to, vakar kaip tik pasižiūrėjau, kokie yra mano oponentų, kritikų pasiekimai, išsilavinimas. Gal iš tiesų tie keli mano baigti universitetai atrodo prastai... Per menkas svoris. Bet nemanau, kad taip yra, nes mano kritikai yra ne ką daugiau baigę, mokslo srityje pasiekę. Be to, savo biografijoje net ne viską surašiau. Pavyzdžiui, neįrašiau dvimetės Suomijos programos, kur mokiausi švietimo vadybos.

- O kaip jums pavyks susitvarkyti su aukštojo mokslo problemomis? Juk vienas iš priekaištų kaip tik ir buvo tai, kad turite patirties tik pedagogikos srityje...

- Taip, kai kurie žurnalistai man jau net egzaminą buvo surengę, klausinėjo, kiek universitetų reikia palikti, kaip bus su jų reitingavimu, su regioninėmis aukštosiomis. Nereikia iš manęs daryti visiškos kvailės. Žmonių, visapusiškai išmanančių visas sritis, nėra. Gal ir gerai, jei būtų atėjęs žmogus iš aukštojo mokslo. Bet mes jau turėjome tokį ministrą ir jam buvo tamsus miškas bendrasis ugdymas. Mano atveju yra šiek tiek kitaip. Aš nemanau, kad visai nieko neišmanau, kai esu baigusi dvi aukštąsias mokyklas, kai antra kadencija dirbu Švietimo komitete, bendrauju su rektoriais ir su dėstytojais, studentais... Be to, tam ir yra patariančios struktūros, tarybos, tam yra konsultantai, jei reikėtų pagalbos. Svarbu turėti sveiką nuovoką. Blogai yra kvailam žmogui, kuris nieko nesuvokia. O jei toks nesi, visada turi galimybę sužinoti.

- Jūsų pirmtakas Dainius Pavalkis palikdamas postą padarė pakeitimų, kuriais toli gražu ne visi buvo patenkinti. Pavyzdžiui, pailgino mokslo metus. Ketinate taisyti kokius nors buvusio ministro sprendimus?

- Yra ne vienas sprendimas, apie kurį man teks kalbėtis su komanda - juk ateinu dirbti ne viena. Kalbėsimės, žiūrėsime, analizuosime.

Taip, tas konkretus ministro įsakymas bendrajame ugdyme išties sukėlė daug nepasitenkinimo, tačiau ne visiems. Juk daug kur ES yra praktika, kad mokslo metai ilgesni. Žinoma, kitur yra daugiau padirbėta ties tuo, ką vaikai veikia, kaip yra išspręstas jų užimtumas. Galvoti, kad pakanka vien tik pailginti mokslo metus, nesuteikiant jokio instrumento mokyklai ir mokytojui... Nemanau, kad tada kokybė pasikeis. Kad poveikis būtų, reikia žymiai daugiau komponentų įvesti į ugdymo procesą. Bet tai nėra vienintelis klausimas, dėl kurio aš turėsiu daug diskusijų. Gali būti, kad kai kurie ankstesni ministro įsakymai bus atšaukti, jei pasirodys, kad vienai ar kitai grupei jie kelia daug neigiamų emocijų.

- Apie kokius konkrečiai sprendimus kalbate?

- Dėl jų dar reikia pasitikslinti. Kol kas dar nesu ministrė iki galo, nesu prisaikdinta. Man dar reikia susipažinti su ministerijos darbuotojais, susikomplektuoti ministro politinį kabinetą, su jo nariais perkalbėti. Žinote, kaip komiteto pirmininkei gali atrodyti vienaip, o kaip ministrei kitaip. Todėl neskubėčiau apie kažką kalbėti konkrečiai, kol į viską neįsigilinsiu. Ką pasižadu - tai viešumą. Jis tikrai bus prieš priimant kokį nors sprendimą.

- D.Pavalkis partijos buvo peikiamas ir už ketinimus nustatyti minimalų stojamąjį balą. O kokia jūsų pozicija? Ar aukštosiose turėtų studijuoti visi norintys?

- Manau, kad jeigu šiandien dėl to yra susitarta, jei pas mane neateis rektoriai ir nekels jokio pasipriešinimo, tai priimsime kaip duotybę, kaip gerą sprendimą ir žiūrėsime, koks bus rezultatas. Šitie dalykai jau yra išdiskutuoti. Aš, kaip komiteto pirmininkė, nesu girdėjusi nė vieno nusiskundimo, nors, aišku, tarp tų pačių politikų nuomonių yra įvairių.

- Ar dabartinė aukštojo mokslo situacija, kai studentų yra priimama labai daug, kuriamos nekokybiškos studijų programos, jas baigus nepavyksta įsidarbinti, jus tenkina? Kaip problemą ketinate spręsti?

- Žinoma, kad tai negali tenkinti. Jau vien dėl to, kad nėra parengta įsidarbinimo galimybių programa. Tai jau yra problema. Jei būtų tokia programa ir ji veiktų, manau, absolventai galėtų įsidarbinti. O dėl to, kad ateina studijuoti silpni studentai, manyčiau, reikėtų žiūrėti labai atsargiai. Negalima visko suniveliuoti. Iš patirties labai gerai žinau, kad, pavyzdžiui, vaikinų mokymosi rezultatai paauglystės laikotarpiu labai krinta. Vėliau jie įstoja, tampa studentais, jų požiūris į gyvenimą pasikeičia, atsiranda ambicijos ir jie tampa gerais studentais. Tokių pavyzdžių mūsų universitetuose yra ne vienas ir ne du. Jei žmogus, kad ir silpniau besimokantis, turi galimybę studijuoti, jei valstybė gali jam suteikti tokią galimybę ir jei universitetas pasiryžęs į jį įdėti daug darbo, kodėl gi ne?

Mūsų problema ta, kad vis dar yra užsilikęs tas sovietinis mąstymas, jog profesinis mokymas yra nevisavertis. Tėvai labiau nori, kad vaikai labiau į aukštąją eitų mokytis, o ne į profesinę mokyklą. Aišku, džiugina, kad profesinėse mokinių skaičius auga, kolegijos irgi turi nemažą skaičių studentų. Vadinasi, žmonės jau ėmė mąstyti, kad nebūtina žmogui iš pradžių baigti universitetą, o tik vėliau eiti į profesinę mokyklą, kad turėtų darbą. Žmonės turi suprasti, kad ne tik baigusieji universitetus gali užsidirbti.

- Kalbate apie stojančiųjų sąmoningumą. O kaip dėl aukštųjų mokyklų atsakomybės? Neketinate į jų veiklą pasižiūrėti kritiškiau, kad nebūtų rengiami darbo rinkai netinkami specialistai?

- Apie studijų programas tikrai reikės kalbėtis, kad nebūtų to dubliavimosi. Bet aš nemanau, kad atėjusi imsiu ir nukirsiu kažkokį mazgą. Aš manau, kad visur reikia įsigilinimo, reikia eiti per dialogą ir pozityvą. Kalbėsimės su rektoriais dėl programų, kad jos būtų kuriamos atsižvelgiant į poreikį, o ne tiesiog sugalvojus naują pavadinimą.

- Ar susitikimo metu šalies prezidentė tikrino jūsų užsienio kalbos žinias?

- Ne, tikrai netikrino. Be abejo, mes apie tai kalbėjome. Žinote, aš nemėgstu melo, nes daug metų dirbau mokykloje ir skiepijau visiems mokiniams, kad melas yra blogis. Taigi aš negudravau ir labai aiškiai pasakiau, kad mokiausi tik vokiečių kalbą, nes tuo metu kito pasirinkimo nebuvo. Mokykloje, kurią baigiau, visiems privalomai buvo dėstoma vokiečių kalba, o šiandien ji, žiūrint iš Europos Sąjungos pozicijų, nėra labai vertinga. Vertingesnė yra anglų kalba.

Taigi su prezidente gražiai pasišnekėjome, neslėpiau, kiek moku. Jei būčiau tą dariusi, galbūt tada mane ir būtų egzaminavę...

Iš tikrųjų ES yra daromi vertimai į visas kalbas. Be to, dabar ne koks nors pirmininkavimo ES Tarybai periodas, nors ir tada kaip komiteto pirmininkė atlikau visas savo priedermes. Komitetas gerai jas atliko. Niekas priekaištų neturėjo. Aišku, yra tam tikras nepatogumas, kai negali laisvai kalbėti, kai turi pasitelkti vertėjus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“