Švietimo ir mokslo ministerijai siūloma nusiimti rožinius akinius

"Susidaro įspūdis, jog ministrui ir jo komandai šiandieninėje situacijoje svarbiausia ne pripažinti esamas klaidas bei jas kuo skubiau taisyti, bet naudojantis situacija bei prisidengiant siekiamais reformos tikslais visuomenei ir toliau teigti, jog reforma nustatė "aiškias ir skaidrias žaidimo taisykles“, – sako LSAS prezidentas Arūnas Mark

– Jau dabar akivaizdu, jog aukštosios mokyklos turėjo konkuruoti dėl gabiausių studentų, tačiau šiandien matome atvirkščią "verslo rinkos“ situaciją – aukštosios mokyklos siekia bet kokia kaina pritraukti finansavimą, nesvarbu ar jį atsineš gerai brandos egzaminus išlaikęs abiturientas, ar visai prastai. To įrodymas yra tai, kad į valstybės finansuojamas vietas įstojo ir studentas su 2,2 konkursiniu balu, o į biomedicinos ir fizinių mokslų sritis – vos perkopę 6 balų ribą. Tuo tarpu minimalūs įstojusių į meno studijų sritis konkursiniai balai svyruoja tarp 18 ir 19 balų“.

Pasak LSAS vadovo, keistai skamba ir tai, jog studijų kokybę padidino "studento krepšelio“ finansavimo modelis, leidžiantis stojantiesiems rinktis geriausias studijų programas – kelerius metus iš eilės stojantieji renkasi ne geriausias ar perspektyviausias, bet populiariausias specialybes. Stojančiųjų skaičių prilyginti atitinkamos krypties studijų kokybei galėtų, perfrazuojant vieną laidą, "nebent penktokas“. Pagal priėmimo statistiką, šiemet ir vėl daugiausia studijuos socialinių mokslų srityje, nors šios srities bedarbių yra daugiausiai.

"Studijų populiarumo priežasčių, manau, reikėtų ieškoti kitur – šios studijos pigiausios, ypač neišgalintiems mokėti už studijas, tačiau norintiems studijuoti. Tikroji studijų kokybė priklauso ne nuo stojančiųjų skaičiaus į vieną ar kitą specialybę, bet nuo aukštosios mokyklos indėlio į kokybės gerinimą bei sugebėjimą neatsilikti nuo studijų proceso kaitos pasauliniame kontekste“, - teigia A.Mark.

Pasak A. Mark, keistai skamba ir tai, jog akademinės bendruomenės vadovas nežino, kaip vyko stojimas į menų studijas, teigdamas, jog "didžioji dalis įstojimo sėkmės priklausė nuo stojamojo egzamino išlaikymo (70 proc.) ir tik nedidelė dalis nuo lietuvių ar užsienio kalbos žinių“.

LSAS primena, jog įstojimo rezultatai priklausė ne nuo stojamojo egzamino rezultato, bet nuo stojančiųjų į atitinkamą specialybę skaičiaus, kadangi stojamojo egzamino įvertinimą skyrė kompiuteris pagal stojančiojo vietą atitinkamoje “prioritetinėje” eilėje. Atkreipiamas dėmesys, jog “prioritetinė eilė” nereiškė, jog antras joje esantis stojantysis nėra vertas aukščiausio įvertinimo.

LSAS taip pat primena, jog nors ir buvo viešai teigta, kad ministerija didesnį dėmesį skiria kolegijų finansavimui, lyginant su universitetais, tačiau akivaizdu, jog antrus metus iš eilės labiau finansuojami universitetai (2010 m. kolegijoms skirta 9 164, universitetams – 9 680 valstybės finansuojamų vietų, 2009 m. atitinkamai 10 151 ir 11 019).

Nors reformos architektų nuomone, studijų kainos Lietuvoje yra "nei per mažos, nei per didelės“, LSAS atkreipia dėmesį, jog europiniame kontekste, studijų kainos, neatitinkančios kokybės, išlieka vienos didžiausių. Akademinėje bendruomenėje nuolat pabrėžiama, jog studijų kainas nusistato pačios aukštosios mokyklos, tačiau, LSAS nuomone, pamirštama paminėti, jog normines studijų kainas nustato pati ministerija, todėl lieka neaišku, kodėl kai kuriose aukštosiose iš savo kišenės už studijas mokantys studentai turi mokėti daugiau, nei nustatyta normose.

Vakarų šalių patirtis rodo, jog išsilavinimas atsiperkančia investicija taps tik tada, kai studentai tikrai žinos, jog jie, kaip jaunieji specialistai, bus paklausūs darbo rinkoje. Žvelgiant į šiandieninę situaciją, studentai, paėmę paskolas studijoms, gali likti su išsilavinimu, kuris nereikalingas darbo rinkai, keliasdešimt tūkstančių siekiančia paskola, kuriai išmokėti nebus lėšų, bei prarasta galimybe gauti paskolą būstui.

Anot studentų, šiandien siūlomų paskolų sąlygos negarantuoja, jog studijas baigęs asmuo turės galimybę ne tik grąžinti paskolas, bet ir pragyventi. Kaip pavyzdį jie mini Jungtines Amerikos Valstijas, kurios intensyviai ruošiasi pereiti nuo bankinės paskolų sistemos prie valstybinės bei neketina toliau maitinti komercinių bankų.