Su aukštojo diplomu - į profesinę

Lietuvoje aukštojo mokslo siekia didžioji dalis jaunimo, tačiau jį pabaigus tenka nusileisti laipteliu žemyn ir eiti mokytis amato į profesines mokyklas. Nors toks „dvigubas“ išsilavinimas valstybei brangiai kainuoja, norinčiųjų studijuoti profesinėse po aukštojo vis daugėja. Diplomuoti teisininkai pageidauja tapti santechnikais, inžinieriai - lokomotyvų mašinistais. „Vakaro žinių“ kalbinamas jaunimas sako, kad profesiją keičia tikėdamiesi įgyti tai, ko aukštojo diplomas nesuteikia, - praktinių žinių ir didesnį uždarbį.

Aukštasis aukštas, tačiau jį pabaigus jaunimui tenka nusileisti žemėn ir ieškoti išeičių, kaip sudurti galą su galu. Darbo nerandantis ar praktinių įgūdžių stokojantis jaunimas vis dažniau prašosi priimamas į profesines mokyklas.

Iš teisės - į suvirintojus

Vienas tokių, kurie aukštojo mokslo diplomą padėjo į stalčių ir pasuko mokytis amatų, - Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų (Vilniaus geležinkelio) mokyklos pirmakursis Nikita Funikovas.

Vaikinas dar šį pavasarį baigė teisės studijas Socialinių mokslų kolegijoje. Tačiau dar studijuodamas suprato, kad tarp jaunimo prestižine laikoma specialybė negarantuoja darbo vietos ir gero atlyginimo. Santechnikai, pasak Nikitos, uždirba net daugiau nei pradedantieji teisininkai, todėl jis nusprendė įgyti būtent tokią profesiją.

„Taip jau atsitiko, kad įstojau į teisę. Pamačiau specialybės aprašymą žurnale, pasirodė įdomu. Pirmais studijų metais gal visai nieko buvo, bet kai atėjo praktika, supratau, kad tai ne man - sėdėti biure iki vėlaus vakaro su popieriais. Mano tėvas santechniku dirba, todėl ir su juo galėčiau padirbėti. Be to, darbą lengviau susirasti, o ir atlyginimas didesnis nei dirbant po studijų antstolių kontoroje. Keista, kad daugiau mokęsis mažiau uždirbi, bet taip jau yra, kai labai daug žmonių baigia tą pačią specialybę“, - apie absurdišką situaciją kalbėjo vaikinas.

Paklaustas, kodėl iškart po vidurinės nestojo į profesinę mokyklą, Nikita aiškino, kad rinktis studijas aukštojoje jį skatino tėvai, sumokėję už mokslus. „Aš iš pradžių norėjau į profesinę mokyklą, elektromechaniką. Bet tėvas sakė: eik į aukštąją. Bet gyvenime to reikia - reikia turėti daugiau žinių“, - įsitikinęs profesinės mokyklos pirmakursis.

Vilioja nemokamas mokslas

Justina Šniokaitė, baigusi maitinimo verslo organizavimą Vilniaus kolegijoje, taip pat liko nusivylusi studijomis, todėl Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykloje dabar mokosi logisto-ekspeditoriaus specialybę. Mergina sako, kad jos pasirinkimą lėmė tai, jog profesinėje mokykloje už mokslus mokėti nereikia, o ir praktinių įgūdžių galima įgyti daugiau.

„Man studijos kolegijoje nepasiteisino. Nes bent jau pagal mano specialybę darbą rasti sunku. Baigęs maitinimo verslo organizavimą teoriškai tampi administratoriumi, vadovu, bet realybėje vadovu taip greitai netapsi. Be to, ir algos nedidelės šitoje srityje - baigusieji gauna 1200 litų“, - apgailestavo ji ir paatviravo, kad nemaža dalis jos buvusių bendrakursių dirba ne vadovais, o virėjais ar padavėjais.

Kam tuomet apskritai stoti į aukštąją, jei ją baigus perspektyvos miglotos? Justina įsitikinusi, kad visi moksleiviai jaučia tėvų ir mokytojų spaudimą siekti mokslo aukštumų, nors ir ne visi yra tam sukurti.

„Tu esi tarsi užprogramuotas kažkur įstoti. Jei dabar galėčiau grįžti atgal, arba niekur nestočiau, arba stočiau į profesinę. Mokyklose tikrai trūksta, kad vaikus kas nors paruoštų tolesniam gyvenimui po mokyklos. Mokiniai yra spaudžiami būtinai kur nors įstoti, net ir į kolegijas stoti yra ne prestižas. Prestižas yra tik universitetas, bet, deja, ne visi pakelia tą lygį“, - sako mergina.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, į profesines mokyklas šiemet priimta 12 proc. daugiau mokinių, nei buvo planuota, - iš viso 21,4 tūkst. asmenų. Tarp jų 1,5 tūkst. turi aukštąjį išsilavinimą. Pusė yra baigę universitetus, kita pusė - kolegijas.

Universitetas ne visko išmoko

O štai Dovilė Kirkaitė, kuri Vilniaus geležinkelio mokykloje mokosi kompiuterinės grafikos projektavimo operatoriaus specialybę, tvirtina nenusivylusi studijomis universitete. Mergina VGTU baigė architektūros bakalaurą. Tačiau po studijų suprato, kad universitetas nesuteikia tiek praktinių įgūdžių, kiek reikalaujama darbe.

„Aš ir toliau noriu sieti savo gyvenimą su architektūra. O šita profesija - kompiuterinė grafika - yra tarsi papildymas mano įgytai specialybei. Universitete mes irgi mokėmės dirbti kompiuterinėmis programomis, bet tam buvo skirtas labai trumpas laikas. Tuo universitetas nuo profesinės ir skiriasi, kad aukštojoje žmonės mokosi savarankiškai. Kadangi aš negalėčiau skirti labai daug investicijų tam, kad gerai išmokčiau dirbti reikalingomis kompiuterinėmis programomis, ėjau į profesinę, kur moko nemokamai“, - atviravo mergina.

Ji teigia, kad profesinėje mokykloje įgytos žinios ir gebėjimai jai praverstų kuriant savo verslą.

„Tie, kurie galvoja, kad baigus aukštąjį mokslą mokymasis ir tobulėjimas gyvenime pasibaigia, labai klysta. Mano įsitikinimas toks, kad žmonės turi mokytis visą gyvenimą, - įsitikinusi Dovilė. - Apskritai Lietuva, kalbant apie požiūrį į mokslus, yra pagedusi. Užsienyje santechniku dirbti yra garbė, žmonės iš to gerus pinigus uždirba ir namus pasistato. O pas mus galvojama, kad jei tu profesinėje mokaisi, nesi labai protingas“.


Jeronimas Mikiparavičius, Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui:

Aukštųjų absolventų, norinčių mokytis jų profesinėje mokykloje, yra labai daug, tačiau pirmenybė teikiam ne jiems, o norintiesiems įgyti pirmąją kvalifikaciją. Aukštųjų absolventai priimami tik tada, kai sudarytose grupėse lieka laisvų vietų.

Be to, norintiesiems po aukštosios mokyklos mokytis profesinėje svarbu įrodyti savo motyvaciją. Priimami tie, kurie stoja į giminingas specialybes ir turi tam rimtą priežastį. Ir tai sprendimą priimame paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Didelių iliuzijų, kad galėsime juos priimti, aukštųjų mokyklų absolventams neteikiame.

Pas mus aukštasis yra viskas, o profesinis nuvertinamas. Štai Vokietijoje ir kitose šalyse į aukštąjį žmogus nueina tik tada, kai jis jau pereina visas kitas grandis. Jis pamažu kyla karjeros laiptais. Nuo profesinės jis gali nueiti iki aukšto vadovo pareigų ir tik tada, kai pajunta, kad stokoja teorinių žinių, pradeda studijuoti. Deja, pas mus aukštasis yra labai trokštamas, kad ir koks jis būtų. Visiems labai jo norisi, o ar tiks ir patiks - nesvarbu. Svarbu, kad su aukštuoju.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“