Studento mirtis kursto piktas kalbas

Praėjusią savaitę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bendruomenę sukrėtė skaudi žinia dėl jauno vaikino žūties. Sostinės Mindaugo gatvėje esančioje statybų aikštelėje akademijos ketvirtakursis Karolis Ajauskas nukrito nuo stogo ir šiandien dar sunku pasakyti, ar tai buvo jaunuolio apsisprendimas, ar nelaimingas atsitikimas. Tačiau šis įvykis tuojau pat sukėlė audrą.

Diskusijas itin pakurstė buvusi šios akademijos studentė, o dabar TV laidų vedėja Beata Tiškevič, ėmusi skelbti, kad metus magistro studijas akademijoje teko dvejus metus lankytis pas psichoterapeutą, ir, pasak jos, tai akademijoje ne naujiena. Kai „Vakaro žinių“ žurnalistai vakar susisiekė su ja norėdami pasidomėti, kokie dėstytojai akademijoje žemina jaunuolius, aktorė atsakė šia tema komentarų nebedalijanti.

- Po tragedijos visuomenė diskutuoja dėl atmosferos akademijoje. Ar prestižinėje menininkų kalvėje iš tikrųjų tyčiojamasi iš jaunuolių? - „Vakaro žinios“ paklausė LMTA rektoriaus Zbignevo IBELGAUBTO.

- Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad visa akademijos bendruomenė dabar gedi išėjusio mūsų studento. Prašyčiau susilaikyti nuo manymo, tai savižudybė ar nelaimingas atsitikimas, nes šiuo metu vis dar vyksta ikiteisminis tyrimas. O į tai, kas buvo inspiruota, mes atvira širdimi ir sąžine reaguojame. Iš karto po to įvykio suradome psichologus, jie susitiko su kurso studentais. Taip pat vyko svarbus psichologų susitikimas su visų kursų visais Teatro fakulteto dėstytojais. Šiuo metu visiems individualiai teikiama psichologo pagalba ir galvojame apie psichologo nuolatinį darbą akademijoje.

- Neatmetate galimybės, kad viešai išsakoma buvusių studentų patirtis dėl patyčių ar psichologinio spaudimo gali būti tiesa?

- Aš nieko neatmetu. Jeigu viešojoje erdvėje iškilo tokie klausimai, mes juos sprendžiame ir spręsime, nepaisant to, kas paaiškės po ikiteisminio tyrimo. Žinome, kad tai įvyko ne akademijoje ir ne bendrabutyje, tad dabar ten vyksta tyrimas, o mums tyrėjai irgi detalių neatskleidžia. Žinoma, visi esame sukrėsti ir savo ruožtu dirbame šioje situacijoje. Sudarėme darbo grupes ir kalbame tiek su studentais, tiek su dėstytojais. Manau, svarbiausia kalbėtis. Net jei ir sąmoningi, tokie žingsniai nebūna staigūs. Tai nebūna atsitiktinai. Vadinasi, kažkas žmogui kaupiasi ir tai reikia pastebėti. Manau, net priimant į teatro studijas turėtų dalyvauti psichologas.

- Gal keliami aukšti reikalavimai ne visiems jaunuoliams lengvai pasiekiami?

- Na taip, bet turi būti keliami patys aukščiausi reikalavimai. Tačiau reikia kalbėti ne apie reikalavimų kertelę, o apie tai, kaip suprantami metodai. Pas mus dirba patys ryškiausi teatro žmonės, ir mene neegzistuoja per aukštos kartelės. Čia reikia siekti paties aukščiausio. Mes negalime nubraukti vakardienos, nes mūsų akademijoje yra išugdytos ryškiausios Lietuvos teatro žvaigždės. Todėl mes priimame visą kritiką ir kalbame apie patį žinių perteikimą. Kaip siekti to paties aukščiausio. Čia gal jau yra tyrimo objektas.

Valda BIČKUTĖ, aktorė:

Karolį buvau išsirinkusi studijuodama magistrantūros studijoms repetuoti etiudą. Tuomet jį išsirinkau kaip man labiausiai patikusį, taurios sielos, protingą, dvasingą aktorių. Tai nepaprastai didelė netektis, nes jis buvo nuostabi siela. Kai taip atsitinka, kiekvieną atvejį turime studijuoti atskirai neapibendrindami visko. Visos depresijos ar kiti liūdni dalykai juk prasideda nuo traumų vaikystėje, šeimos, kitų praeičių. Ir dažniausiai visa tai tiesiog gyvenime vilnija, tęsiasi ir niekad nežinai, kada sugros.

Mano atsiminimai apie akademiją tikrai nėra blogi. Žinoma, labai daug priklauso nuo to, kas yra kurso vadovas, kokiais metodais yra dirbama. Aš nieko bloga negaliu pasakyti apie savo studijas. Reikia atminti, kad profesija specifinė. Juk jos metu mus išrenka detalėmis ir surenka iš naujo. Tu turi pereiti tam tikrus etapus, nes tai nuolatinis darbas su savimi, savo emocijomis. Bet kai darai tai, kas tau patinka, ir esi savo vietoje, viskas būna gerai.

Elvyra ŽEBERTAVIČIŪTĖ, aktorė:

Visais laikais šis darbas ir jo paruošimas buvo sudėtingas, bet ir kiekvienas darbas yra savaip sudėtingas. Ir jeigu tu į jį pasineri, tai nori kažką padaryti gero. Anksčiau mus ruošė iš Maskvos ir Leningrado atvykę specialistai, o dabar jau daug kas pasikeitę. Mums tiek daug apie žmogaus gilumą buvo pasakojama, tiek mes gilinomės ir taip augo asmenybės. Dabar viskas vyksta paviršiukais. Svarbu, kad paskaitytų tekstą ir išmoktų. Taip pakrypo menas ir taip pakrypo visas požiūris į aktorių, į vaidybą. Dabar dirbama ne įtraukiant į vaidybą publiką ir ją priverčiant mąstyti, o tik ją stebint.

Nors iš tiesų tik teksto išmokimas dar nėra aktorystė. Anksčiau po tikro darbo ir tie aktoriai išeidavo asmenybės, o dabar jie tik vargšai, tik paviršiuj kažką pažinę. Dabar net pasišaipoma kartais iš tų, kurie dar bando kažkuo rimčiau užsiimti, nes dažnas jaunuolis pasakys, kad jam nereikia jokių gilinimųsi, jam duok tekstą, jis išmoks ir tiesiai į televiziją. Per mažai iš savęs reikalaujama. Ateina jaunimas jau turėdamas nuostatą, kad reikia tik tekstą išmokti ir patekti į televiziją. Nes tada jau būsi žinomas. Kam čia dar vargti tame teatre. Bet net jei tave visi ir matę televizijoje, tai dar nieko nereiškia. Taip, atsimins žmonės tavo veidą, bet kai praeis daug laiko, kažkas sutikęs gatvėje pasakys, kad tave yra matęs, o ką tu padarei, neatsimins. Yra tikrų, nusipelniusių aktorių, kurie gal ne televizijoje ar serialuose šmėžavo, gal ir vaidmenų turėjo mažiau ir mažiau rodėsi, bet juos iki šiol gatvėje sustabdo žmonės ir atsimena, pasisveikina, padėkoja.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“