Socialinių pedagogų iššūkiai - "euronašlaičiai" ir gatvės mokykla

Apie tai diskutuota uostamiestyje neseniai vykusioje tarpautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje "Socialinio ugdymo kokybė kaip lygių galimybių ir socialinės sanglaudos stiprinimo veiksnys", kurią socialinių pedagogų etato įsteigimo Lietuvoje dešimtmečio bei pirmųjų šios srities specialistų darbo pradžios šalyje dvidešimtmečio proga kartu su partneriais - Švietimo ir mokslo ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybe, keliomis aukštosiomis mokyklomis bei organizacijomis - surengė Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto (KU PF) Socialinės pedagogikos katedra. Konferencija sulaukė didelio susidomėjimo - jai parengta per 50 pranešimų, renginiuose dalyvavo 160 besidominčiųjų šia sritimi.

Socialinio pedagogo funkcijoms formuojantis, šia tema būta nemažai diskusijų, o kai kuriose švietimo įstaigose naujam žmogui skubėta priskirti pareigas, kurių nespėja atlikti kiti pedagogai. Kaip yra dabar? - teiravomės vienos iš konferencijos organizatorių, KU PF Socialinės pedagogikos katedros vedėjos doc. dr. Ilonos Klanienės.

Turime pasidžiaugti, kad šiandien sąvokų reikšmė nusistovėjo, o socialinio pedagogo darbo tikslai yra aiškūs. Laikai, kai esminė socialiniam pedagogui priskiriama funkcija buvo nemokamo maitinimo organizavimas mokykloje, praėjo; nepaisant to, pasitaiko situacijų, kai šiems specialistams pavedamos ir jiems nepriklausančios funkcijos. Kartais tai natūralu ir pateisinama - svarbiausia, kad nenukentėtų socialinio ugdymo kokybė.

Natūralu, jog atsiradus naujai pareigybei daugeliui atrodė, kad socialinis pedagogas mokykloje turi daugiausia laisvo laiko ir todėl turėtų spėti atlikti tai, ko nebeįveikia kolegos. Beje, kartais čia svarbus ne tik mokyklos administracijos požiūris, bet ir paties pedagogo gebėjimas nubrėžti savo veiklos ribas.

Netrūksta ir puikių pavyzdžių, kai socialiniai pedagogai bendradarbiauja su klasės auklėtojais, rengia prevencinius renginius. Toks jų veiklos modelis įprastas užsienyje. Mūsų šalyje socialinės problemos: mokyklos nelankymas, patyčios, pagalbos vaikams, kurių tėvai išvažiavę į užsienį, poreikis - neretai suvokiamos kaip socialinio pedagogo atsakomybė, nors taip nėra - jų sprendimas reikalauja komandinio darbo.

Ką bendro turi socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų veikla?

Traktuojama, kad socialinio pedagogo esminė užduotis - ugdomasis darbas, ankstyvoji prevencija, šviečiamoji veikla, orientuota į vaikus ir jaunimą. Socialiniai darbuotojai daugiau dirba su suaugusiaisiais, organizuoja socialinę paramą, teikia pagalbą rizikos grupėms, talkina kritiniais atvejais. Tačiau pažymėtina, kad visiškai atriboti šias susijusias sritis yra sudėtinga. Beje, konferencijos metu akcentuotas ir socialinių pedagogų poreikis specializuotis, pavyzdžiui, svarstyta būtinybė rengti specifinių žinių turinčius pedagogus dienos centrams, globos įstaigoms, vadinamuosius gatvės pedagogus, arba jaunimo darbuotojus. Šiuo metu mūsų universitete bakalauro studijų metu rengiami universalūs socialiniai pedagogai, tačiau magistrantūroje jau diegiamos specializacijos. Naujausios iš jų mūsų katedroje - socialinių institucijų vadyba bei tarpkultūrinė edukologija, kurią vadiname ateities specializacija. Anksčiau ji buvo suprtantama siauriau - kaip orientacija į darbą su migrantais, tačiau dabar teoriniu lygmeniu svarstoma ir apie tai, kad tarpkultūrinę grupę gali sudaryti ir specialiųjų poreikių vaikai, kurtieji ir t. t. O minėtosios migrantų problemos, turint omenyje mūsų visuomenės situaciją, ilgainiui taps vis aktualesnės.

Jaunimo darbuotojų specializacija siejasi su atviros erdvės jaunimui centrų idėja?

Taip. Šioje veikloje kuo toliau, tuo labiau stengiamasi pedagogus integruoti į įprastą jauno žmogaus aplinką, tad jaunimo darbuotojai nelaukia, kol vaikai bei paaugliai patys susidomės centro ar kitokios įstaigos veikla ieškodami pagalbos, bet patys eina į neformalaus jaunimo susibūrimo vietas, užmezga kontaktą su rizikos grupių paaugliais. Akivaizdu, kad socialinio darbuotojo dalyvavimo čia nepakaktų, tačiau jis būtinas kaip tarpininkas. Taigi kalbame apie visą pagalbos tinklą, į kurį turi būti įtraukti tiek skirtingų žinių bei įgūdžių turintys specialistai, tiek tėvai - mažai padėsi vaikui, nepadėjęs jiems.

Naujovės iliustruoja visuomenės kaitos ir naujų grupių radimąsi.

Iš tiesų, socialinio pedagogo veikla nuolat kinta, nes yra glaudžiai susijusi su visuomenės situacija. Kadaise didžiausiu rūpesčiu buvo globos įstaigų ugdytiniai, asocialių tėvų vaikai. Šiomis dienomis gausėja "euronašlaičių", kurių tėveliai išvažiavę dirbti į užsienį; kyla agresijos lygis. Antra vertus, socialinio pedagogo pagalbos reikia ne tik rizikos grupių vaikams - kalbama apie būtinybę nuo mažens ugdyti verslumo, kitus socialinius įgūdžius, kurie svarbūs kiekvienam iš mūsų.

Kokia yra socialinio pedagogo profesijos tradicija kitose šalyse?

Ji jau turi savo istoriją, kuri siejama su XIX amžiumi, kai socialinis darbas vystėsi iš savanoriškos pagalbos idėjos. Didžiojoje Britanijoje dominuoja socialiniai darbuotojai, kurie įgyja darbo su vaikasi specializaciją; Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje - šalyse, kur tvirtos pedagogikos tradicijos, - šie specialistai vadinami socialiniais pedagogais. Lietuvoje socialinę pedagogiką vis dar tapatiname su problemų sprendimu, tačiau Vakarų Europos šalyse einama toliau: konferencijoje dalyvavęs svečias iš Islandijos Gisli Thorsteinsson akcentavo galimybę per kūrybiškumą lavinti visų vaikų socialinius įgūdžius, kalbėti įvairiomis aktualiomis temomis nuo lyčių skirtybių iki patyčių. Tai ir yra socialinis ugdymas. Užsienio specialistai akcentuoja ir altruistinio socialinio pedagogo darbo niuansus: specialistui svarbu neperdegti - kad galėtum padėti kitiems, turi pats jaustis gerai.

Šioje veikloje itin aktualu asmeninė specialisto motyvacija. Kaip šiuo požiūriu apibūdintumėte savo studentus, kuriuos rengiate praktiniam darbui?

Studentų yra įvairių: vieni - itin motyvuoti, jau iki studijų išmėginę savanorišką veiklą, darbą su vaikais, senjorais; yra ir tokių, kurie studijų metu tikisi pažinti save ir įvertinti savo galimybes. Daugeliui labai praverčia praktika: po jos dažnas prisipažįsta atsikratęs abejonių, suvokęs, kad šis darbas - sunkus, bet drauge įdomus ir prasmingas. Pasitaiko ir tokių, kurie supranta, kad ši veikla - ne jiems. Tačiau būna, kad absolventas, išmėginęs save kitoje srityje, po kelerių metų atsigręžia į socialinės pedagogikos specialybę, pradeda dirbti ir grįžta studijuoti magistrantūroje. Apskritai ši specialybė traukia daugelį, fakultete populiarumu vejasi psichologijos studijas. Tikriausiai paslaptis ta, kad studijuojant mokomasi padėti ne tik sau, ir kitiems, įgyjama gyvenimiškos patirties. Pavyzdžiui, po praktikos įvairiose įstaigose ne vienas studentas prisipažįsta supratęs, kokios atsakomybės iš tiesų reikalauja šeimos kūrimas, nes pamato, kokių pasekmių gali turėti lengvabūdiškas požiūris.

"Reikia padėjėjų"

Jolanta ŽIDICKIENĖ, Klaipėdos "Varpo" gimnazijos socialinė pedagogė ekspertė, Klaipėdos socialinių pedagogų metodinio būrelio pirmininkė:

Buvau viena iš pirmųjų socialinių pedagogų - teko patiems kurti metodikas, rūpintis dokumentacijos valdymu ir panašiai. Per dešimtmetį įtampos, streso pagausėjo, vaikų problemos tapo gilesnės. Vieno socialinio pedagogo mokykloje jau nebeužtenka - jam reikia padėjėjo, nes vienam specialistui sudėtinga ir konsultuoti, ir fiksuoti konsultacijų eigą, jau nekalbant apie pasitaikančius elektroninės sistemos trikdžius. Todėl labai praverčia mokyklos administracijos palaikymas. Darbo daug, o rezultatų greitai nematyti - tokia yra socialinio pedagogo veiklos specifika, nes dirbama su visuomenės gyvenimo apraiškomis. Pavyzdžiui, trikdo nenusistovėjęs tėvų ir pedagogų atsakomybės pasidalijimo už vaikų elgesį santykis, sušvelnėjęs požiūris į kai kuriuos dalykus, anksčiau dažną vertusius griebtis už galvos. "Mano vaikas rūko? Tai nieko tokio, svarbu, kad nevartoja narkotikų", - panašių posakių iš tėvų tenka išgirsti neretai.