Širdies ir proto darna (III)

Pabaiga. Pradžia rugsėjo 6, 13 d. Monografijoje teigiate, kad prieš skirdamas atmintinai išmokti eilėraštį, mokytojas pirmiausia pats turėtų mokiniams jį padeklamuoti. Tai geras būdas moksleiviams įrodyti, kad mokytojas ne apsimetinėja mėgstąs literatūrą, bet tikrai ja gyvena. Kokią poeziją ir kokius jos autorius jūs pati labiausiai mėgstate?

Mokytojai, skirdami išmokti eilėraštį atmintinai, pirmiausia patys turėtų klasei perskaityti tekstą balsu, žinoma, tam iš anksto pasiruošę. Tai vienas iš lituanisto "namų darbų".

Prieš daugelį metų, kaupdama medžiagą savo disertacijai apie poezijos mokymą, lankiausi tuometinės Švietimo ministerijos rekomenduotų mokytojų pamokose. Didžiausią įspūdį paliko Vilniaus, rodos, 7 vidurinėje mokykloje dirbusios garsios lituanistės, ilgametės "Skaitinių" vadovėlių rengėjos mokytojos Laimos Abraitytės pamokos. Teko stebėti Maironio kūrybos dėstymą 9 klasėje. Per visas pamokas mokytoja skaitė eilėraščius atmintinai. Klasėje vyraudavo šventa tyla (net versdami knygos puslapį, mokiniai iš abiejų pusių jį prilaikydavo delnais, kad tik nesušlamėtų). Nors mokytoja ir neskirdavo užduoties išmokti analizuotų eilėraščių, kitą pamoką jie deklamuodavo atmintinai. Pasiteiravus kodėl, mokiniai atsakė, kad būtų nesmagu prieš savo mokytoją skaityti iš knygos. Taigi: exempla docent (pavyzdžiai moko), o dar svarbiau - exempla trahunt (pavyzdžiai traukia).

Man patraukliausia klasikinė poezija ir dabartinė "grynoji" lyrika. Toks jau iš senų laikų susiformavęs estetinis skonis. Tad natūralu, kad sielai artimiausia yra tarpukario laikų Antano Miškinio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno poezija. Traukia gilus lyrizmas, melodingumas, poetų išgyventos emocijos, metaforų prasmės.

Atstumiančiai veikia eiliakalių/grafomanų sukurpti neeiliuoti (dar baisiau - nemokšiškai sueiliuoti, pvz. "saulė - pasaulis") tekstai - padriki nesąryšingų žodžių vėriniai, neturintys net jungiamojo "siūlo". Čia labai tinka apibendrinimas: "Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros". O tokių "kūrinių" pasitaiko net literatūrinėje periodikoje.

Mokinių estetinio skonio formavimui labai praverstų supriešinti poezijos klasiką su grafomanų teksteliais.

Kaip išmokyti skaityti eilėraštį? Nors yra įvairių nuomonių, Jūsų rekomenduojamas metodas man primena muzikos pažinimo patirtį, išgyventą muzikos mokykloje. Teigiate, kad: "Lyrikos suvokimo kultūra ugdoma (ir auga) drauge su mokiniu, tad ir į poezijos pasaulį jis turi būti mokytojo vedamas (lydimas) nuosekliai, apgalvotai, subtiliai". Kaip suderinti didelį moksleivių skaičių klasėse ir pagalbą, reikalingą kiekvienam, ieškančiam asmeninio santykio su poezija?

Meninis (dailusis, raiškusis) skaitymas yra individualus (išskyrus chorinį). Frontalus mokymas čia bejėgis. Tad didžiausia kliūtis - mokytojo ir mokinio laiko sąnaudos ir didelis mokinių skaičius klasėje. Prisimenu, vienas abiturientas, stodamas į lituanistiką, apgailestavo: "Mūsų mokytoja labai gera, bet klasėje 32 mokiniai: ji tiesiog fiziškai negali kiekvienam padėti..." Negaliu atsakyti į klausimą, kaip suderinti kiekybę ir kokybę - jį reikėtų adresuoti Švietimo ministerijai. Kita vertus, ne kiekvienas ir ieško "asmeninio santykio su poezija", kuri tūlam ugdytiniui yra tik vienas iš mokomųjų dalykų...

Daug metų dirbote dėstytoja. Iš Jūsų buvusių kolegų ir studentų prisiminimų atrodo, kad šį darbą mėgote ir vertinote. Kas šiame darbe Jums labiausiai patiko?

Kas patiko? Pirmiausia - patys studentai - bendraminčiai: mus vienijo literatūra. Jaučiausi, profesorės Vandos Zaborskaitės žodžiais, tarpininkė, tiek dėstydama literatūros pedagogiką, tiek paraliteratūrą (rašytojų memuarai, dienoraščiai, laiškai ir pan.). Su studentais, ypač magistrantais, jaučiau stiprų vidinį ryšį, todėl buvo ypač gera bendrauti kolegiškai dalijantis skaitytos literatūros įspūdžiais. Smalsu buvo išgirsti jų - šiuolaikinės kartos - požiūrį, skonį, vertinimus, argumentus, padiskutuoti, sukuriant problemines situacijas, baigti kai kuriuos seminarus daugtaškiu...

Su studentais praleisti beveik keturi dešimtmečiai (38 mokslo metai) - prasmingiausias mano gyvenimo tarpsnis. Įsiminė įdėmios, gyvos, supratingos akys, atviras žodis (nebūtinai pritariantis), įdomios ir įvairios komunikacinės situacijos. Glaudžiai pynėsi akademinio ir asmeninio gyvenimo gijos. Dar iki šiol skaitydama knygas kartais "atsijungiu" nuo realybės: "Va, šitą fragmentą paskaitysiu studentams, šitą knygą rekomenduosiu paskaityti..."

Ko palinkėtumėte Klaipėdos universiteto Literatūros katedros dėstytojams ir studentams?

Dėstytojams - perfrazuotais kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus žodžiais: "Kad Katedra neišsivaikščiotų"... O studentams - knygos ir kompiuterio sandraugos, pirmenybę atiduodant K N Y G A I.