Širdies ir proto darna

Šiandien vis dažniau prabylama apie tai, kad prastėja elementarios moksleivių lietuvių kalbos žinios. Kokias šio reiškinio priežastis įžvelgiate? Ar galėtumėte, turėdama daugiametę pedagoginę patirtį, apibūdinti: tai nuolatinio nepasitenkinimo mokinių žiniomis sindromas (viskas buvo gerai anksčiau, o dabar vis blogiau) ar reali grėsmė gimtosios kalbos kultūrai?

Negalėčiau kategoriškai tvirtinti, kad metai iš metų prastėja "elementarios lietuvių kalbos žinios". Jei kalbėtume apie raštingumą - gal ir jaučiamos mokytojo spragos. Tai liudija ir studentų lituanistų rašto darbai. Juose dažnai aptinkama elementarių rašybos, skyrybos, ypač stiliaus klaidų, būdingų žemesniajai mokyklos pakopai. Tai, matyt, lemia ir didelis mokinių skaičius klasėse. Aukštoji mokykla turi savo mokymo programas ir ribotą akademinių valandų limitą, tad realiai negali (o ir neprivalo!) kartoti ir mokyti raštingumo dalykų. "Lopyti spragas" jau pačių studentų rūpestis ir atsakomybė. (Paprastai dėstytojai už neraštingumą mažina balus arba "atmeta" analfabetiškai parašytus darbus).

Yra ir kita gimtosios kalbos kultūros problema - siaurėjantis žodynas. Mokiniai, o vėliau - ir studentai nesinaudoja turtingais lietuvių kalbos ištekliais, neieško taikliausio žodžio ar jo sinoniminio atspalvio. Sakoma, kad vykstačiam į bet kurią užsienio šalį ir nemokančiam jos kalbos, pakanka kokių 300 žodžių, kad turistas galėtų gauti jam būtinos buitinės informacijos. Ar ilgainiui ir mūsų besimokančioji karta pasitenkins minimaliu gimtosios kalbos žodynu? Žinoma, kol kas tai "juodasis humoras", galintis virsti rimta problema, susijusia su kalbos kultūros prastėjimu, kurį sąlygoja ir audiovizualinės kultūros pergalė (?!) prieš skaitymo kultūrą. Tikriausiai teisi profesorė Viktorija Daujotytė pranašaudama: "Už kompiuterinį raštingumą mes mokėsime kalbos beraščiais".

Keliate aukštus reikalavimus literatūros mokytojams. Vienas jų - nagrinėjant literatūros kūrinį, pateikti kelias skirtingas šio kūrinio interpretacijas. Tam, kad jos būtų pateiktos, pirmiausiai mokytojas turi pats jas perskaityti, domėtis naujausia pasirodančia literatūrologine medžiaga. Šie įgūdžiai, paprastai susiformuoja (arba ne) dar mokantis universitete. Kaip vertinate šiandien universitetą paliekančių ir mokyklose pradedančių dirbti mokytojų kompetenciją? Monografijoje aptariate raiškiojo skaitymo naudą literatūros pamokose. Prisimenu, kad viena iš man labiausiai įsiminusių lietuvių literatūros pamokų mokykloje buvo kai mokytoja mums skaitė vieną Romualdo Granausko novelę. Tai buvo tikrasis literatūros estetikos išgyvenimas. O visa kita - vien į neviltį varantis siekis perprasti interpretacijos rašymo subtilybes. Taikant tinkamus metodus, interpretacijos galima išmokyti, bet ar galima išmokyti pajausti literatūros estetikos grožį?

Jūsų klausimuose susipina dvi žodžio i n t e r p r e t a c i j a reikšmės: kūrinio atlikimo (perskaitymo) būdas ir jo komentavimas - teksto prasmės atskleidimas. Tad reikėtų skirti du mokyklinės interpretacijos atvejus - kūrinio skaitymą balsu ir jo prasmės aiškinimą raštu.

To paties teksto perskaitymo būdai gali būti įvairūs (prancūzai vartoja " vokalinės variacijos" terminą). Prisimenu vieną įspūdingiausių skaitovų - aktorių Laimoną Noreiką, kuris vieno poezijos vakaro metu yra pademonstravęs kelias J. Janonio eilėraščio "Ave, vita" skaitymo variacijas. Pirmiausia eilėraštį perskaitė "objektyviai", nereikšdamas savo emocijų, tik ryškindamas teksto autorinę prasmę, vėliau - pakiliai/oratoriškai; graudžiai/elegiškai; pagaliau - linksmai/optimistiškai, atskleisdamas vis kitus reikšmių niuansus. Aišku - tai talentingo aktoriaus skaitymo dovana, vargu įmanoma (o ir neprivaloma) kiekvienam mokytojui.

Svarbiausia gebėjimo raiškiai skaityti sąlyga - paties mokytojo literatūrinis išprusimas, dalykinė kompetencija, kurios pagrindai dedami universitete. Nedrįsčiau vertinti, tuo labiau - apibendrinti "šiandien universitetą paliekančių" absolventų kompetencijos. Ji skirtinga net tame pačiame kurse, tad ką bekalbėti apie atskiras laidas, kurios kaitaliojasi kaip daugiau ar mažiau derlingi metai. O universiteto absolventų profesinė kompetencija sąlygojama dviejų veiksnių: paties lituanisto sąmoningumo bei atsakomybės jausmo ir dėstytojų formuojamos studijų krypties bei dalykinio reiklumo. Todėl vienareikšmiškai neįmanoma vertinti atskiros absolventų laidos kompetencijos lygmens, nuo kurio priklauso ir gebėjimas, Jūsų žodžiais, "išmokyti pajausti literatūros estetikos grožį". Man atrodo, kad estetinis jausmas yra ir duotybė, ir estetinio lavinimo formuojama grožio pajauta. Čia konkretūs metodai negalioja. Interpretacija neįmanoma be individualios, išankstinės kūrinio analizės. Ji būna dažniausiai elementari, nepilna, tačiau iš esmės remiasi loginiu mąstymu ir kontekstu. Kiekvieną grožinį kūrinį skaitytojas pirmiausia suvokia emociniu/subjektyviuoju lygmeniu. Tačiau skaitant nevalingai įsijungia ir loginis pradas. Galiausiai skaitytojo sąmonėje susijungia "širdis ir protas". Kuo labiau išlavintas analitinis mąstymas, tuo daugiau ir giliau "išjudinamos"/pajuntamos emocijos, patiriama tai, ką graikai vadina e s t e s i s.

Tarpdalykinė integracija - dar vienas iš Jūsų aptariamų literatūros mokymo mokykloje būdų. Mokytojas, gerai išmanantis ne tik literatūrą, bet ir dailę, teatrą, kiną, muziką - idealu! Ar tai kada pasitaiko praktikoje? Bent jau tarp literatūros studentų man tokio(s) neteko sutikti. Man artima Jūsų mintis, kad literatūros pamokose turi būti ugdomas ne tik geras literatūros skaitytojas, bet ir teatro bei kino žiūrovas, dailės parodų lankytojas. Deja, dažnam moksleiviui, ar net studentui atrodo, kad visos šios meno sritys mažai ką bendro tarpusavyje turi. Kaip manote, ar taip yra dėl žinių trūkumo, ar dėl menkai išlavinto estetinio skonio?

Interpretacija (atskirų dalių sujungimas) ir dalykų ryšiai nėra tapačios sąvokos. Integruotas (holistinis) mokymas suprantamas kaip to paties kultūros, meno reiškinio, motyvo lygiagretus aiškinimas/aptarimas panašiu laiku vykstančiose kelių dalykų pamokose. Pavyzdžiui, Žalgirio mūšis literatūroje (poezijoje), dailėje, kine ir pan. Tai pareikalautų giminiškų disciplinų mokytojų glaudaus bendradarbiavimo (susitarimų, pamokų tvarkaraščių derinimo ir kt.). Taip realizuojant integruoti mokymo idėją didėtų ugdymo turinio apimtis, laiko sąnaudos, mokytojo ir mokinių darbo krūvis. Pagaliau reikėtų integruotų vadovėlių, tam paruoštų lituanistų. Ne veltui Marcelijus Martinaitis retoriškai klausia: "Kam tai būtų pagal jėgas?". O, pavyzdžiui, literatūrologas Kęstutis Urba į šią problemą žiūri paprasčiau: "Retas mokytojas, be meilės dėstomam dalykui, neturi dar kokių polinkių: vienas dailei, kitas - muzikai, teatrui. Tuos polinkius jis visada su džiaugsmu realizuoja per pamoką, perduoda mokiniams" (Gimtasis žodis 2, 1991, p.27).

Tačiau yra ir vidinė integracija, pirmiausia - kalbos ir literatūros. Profesorė Viktorija Daujotytė pabrėžia kalbos mokymosi iš literatūros svarbą.

Kaip vienas vidinės integracijos pavyzdžių yra ir kūrinių pavadinimai, kuriuose užkoduoti asociaciniai menų ryšiai, aliuzijos į kitų menų žanrus. Pavyzdžiui, grožinėje literatūroje, ypač poezijoje, apstu kūrinių, pavadintų kitų meno šakų terminais (daina, lopšinė, noktiurnas, sonata; etiudas, akvarelė, peizažas, portretas...). Tie žanrų analogai neišvengiamai reikalauja jungti/sieti ir atitinkamas meno rūšis.

Sunkiai įsivaizduojamas šiuolaikinis lituanistas, nieko nenutuokiantis "menų giminystėje".

Patraukli Jūsų nuomonė, kad teksto interpretacija - tai tekste esančių reikšmių atskleidimas, o ne savo žvilgsnio (nuomonės) eksponavimas. Kartais pernelyg didelis pasitikėjimas savo požiūriu gali skaitytoją atvesti prie savavališko teksto prasmės iškraipymo ir netgi niekinančio požiūrio į pačią literatūrą. Drįstu spėti, kad tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl kai kurie moksleiviai nemėgsta, gėdijasi gimtosios literatūros. Kaip padėti mokiniams "prieiti" prie literatūros teksto, jo neiškraipant, bet tuo pačiu išlaikant asmeninį santykį su teksto perduodama žinia?

Interpretacija, kaip subjektyvus kūrinio perskaitymo būdas, negali išeiti už jo autorinės prasmės ribų, kurios, Jūsų žodžiais, "gali atvesti prie savarankiško teksto prasmės iškraipymo". Problema - kaip harmoningai suderinti autoriaus ir skaitytojo pozicijas. Tai ypač aktualu skaitant poeziją. Didelė klaida - mokinių ekspromtinis skaitymas balsu. Mokytojas, numatęs klasėje mokinių skaitomus eilėraščius, turėtų prieš tai skirti namų užduotį - pasirengti skaityti iš anksto. Be to, ir pats mokytojas turėtų mokiniams perskaityti tekstą ar jo fragmentą, t. y. duoti tinkamą toną. Kaip klasikinis skaitymo pavyzdys išliko profesorės Vandos Zaborskaitės skaitymas balsu: natūralus, ramus tonas, pauzės, akcentai - be jokio teatrališkumo atverta autorinė prasmė.

Bus daugiau