Širdies ir proto darna

Turtinga gyvenimiška ir kultūrinė patirtis, atraminių vertybių pojūtis, gebėjimas sujungti širdies ir proto kalbą - visa tai lieka Klaipėdos universiteto lituanistų ir humanitarų neblėstančiu kelrodžiu.

Prisipažinsiu, jog nebuvau Jūsų studentė, tad ruošiantis pokalbiui teko su jumis susipažinti "neakivaizdžiai", skaitant Jūsų pačios parašytus tekstus bei kolegų ir buvusių studentų prisiminimus apie Jus. Perskaičius, pirmoji mintis - esate žmogus, neabejotinai suradęs tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą. Tai ne toks jau dažnas reiškinys net ir akademinėje aplinkoje. Kas nulėmė Jūsų sprendimą pasirinkti lietuvių kalbos mokytojo specialybę? Ar niekada neabejojote dėl šio savo sprendimo? Mokytojas - tai profesija ar pašaukimas?

Kas yra pašaukimas? Lietuvių kalbos žodynas tai aiškina kaip polinkį į kokią nors profesiją arba gyvenimo tikslą. Prisipažinsiu, kad pradėdama Vilniaus universitete lituanistikos studijas negalvojau apie mokytojavimą. Labiau traukė darbas redakcijoje, leidykloje ar mokslo įstaigoje. Mokytojo kelią nulėmė šeimos aplinkybės. Pradėjau mokytojauti Dusetų K. Būgos vidurinėje mokykloje (dabar - gimnazija). Buvo be galo sunku: neturėjau jokios pedagoginės praktikos bei patirties, teko dirbti su buvusiais mano mokytojais, kurie žiūrėjo "iš aukšto". Teko gelbėtis nuojautomis (kaip bendrauti su mokiniais, kalbėti apie literatūrą, lenkti juos prie knygos...). Išorinis lūžis įvyko labai netikėtai: lituanistus vizitavo veiklumu ir priekabumu garsėjęs tuometinis Švietimo ministerijos inspektorius, kuris, atvykęs į mokyklą, pirmąja "auka" pasirinko mane. Aptirpusi iš baimės baigiamojoje klasėje vedžiau pamoką iš Justino Marcinkevičiaus kūrybos. Mokiniai, instinktyviai suvokę man, savo mokytojai, iškilusią "grėsmę", vienas per kitą kalbėjo, deklamavo poemos "Kraujas ir pelenai" posmus. Pamažu atsileido tvyrojusi įtampa... Baigiamąją vizito dieną inspektorius mokytojų posėdyje apibendrinamąją kalbą pradėjo nuo manęs. "...Yra šioje mokykloje tokių mokytojų, kaip...". Tai pakeitė bendradarbių požiūrį. Nors 30 (ir daugiau) savaitinių pamokų fiziškai išvargindavo, tačiau jaučiau dvasinį pakilumą, kurį, matyt, ir galima sieti su pašaukimu...

Savo monografiją "Literatūros pedagogikos studijos" (2001) skiriate "meilės pedagogų - Tėvo ir Motinos - atminimui". Kaip Jūsų tėvai prisidėjo prie to, kad taptumėte tuo, kuo tapote?

Tėvai tiesiogiai niekada nebuvo užsiminę apie mano būsimą profesiją, su kuria būtų sieję konkrečius lūkesčius. Savo svariausią (bent apimtimi) knygą "Literatūros pedagogikos studijos" skyriau Jų atminimui kaip dėkingumo išraišką. Jie mane ugdė ne žodžiais, o savo gyvenimo būdu. Nors nebaigę jokių mokyklų, tėvai buvo kaimo šviesuoliai: domėjosi Lietuvos ir pasaulio įvykiais, prenumeravo net keletą laikraščių bei žurnalų ("Šaltinį", "Sargybą", "Moterį", man - "Žvaigždutę", "Žiburėlį" - su įspūdingomis Domicėlės Tarabildienės iliustracijomis, savaitraštį "Zarasų kraštas" ir kt. Man, nuo penkerių metų pramokusiai skaityti, pirko vaikams skirtas knygeles, o vėliau ir laminuotais viršeliais išleistas bei iliustruotas Brolių Grimų, Haufo pasakas, Defo "Robinzoną Kruzą", Stepo Zobarsko "Per šaltį ir vėją" - labiausiai įsiminusias knygas. Pradžios mokyklos mokytoja po kelių dienų mane perkėlė į II skyrių (dabartinę klasę), o kuklioje bibliotekėlėje nedaug tebuvo mano dar neskaitytų knygų. Taip Tėvų dėka iš mažų dienų suartėjau su Knyga, kuri vėliau atvedė į literatūros studijas Vilniaus universitete.

Savo tekstuose ne kartą pabrėžiate, kad geras mokytojas turi būti ne tik savo srities profesionalas, bet ir stipri asmenybė. Kaip pavyzdžius cituojate ryškiausius tarpukario pedagogus. Kartais ši laiko distancija sukuria įspūdį, kad tai, kas buvo gera, jau praeityje. Koks, Jūsų manymu, yra geras lietuvių kalbos mokytojas šiandien? Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgiate besikeičiančiose mokytojų kartose?

Nenorėčiau sutikti su Jums susidariusiu įspūdžiu, kad idealizuoju praeitį ("tarpukarį"), daugiau pateikdama ano meto garsių mokytojų lituanistų pavyzdžių. Mokytojams "klasikams" (o gal ir nereikia tų kabučių?) daugiau vietos skirta todėl, kad nebūtų pamiršti iškiliausi šviesuoliai, mokytojavę iš pašaukimo ir išugdę Lietuvai išskirtinių asmenybių. Kita vertus, norėta parodyti "amžinųjų"/"klasikinių" pedagogų bruožų stabilumą ir jų švietėjiškos veiklos tęstinumą. Tai tikrai ne priešprieša, o pavyzdys dabartinei kartai. Gero mokytojo sąvoka apima ir pastovius būtinus mokytojo, pirmiausiai - lituanisto, bruožus - gilų dalyko (kalbos ir literatūros) išmanymą, potraukį knygai, kūrybiškumą, asmenybiškumą, suponuojantį autoritetą ir, žinoma, pedagoginę meilę mokiniams, vadinamą "širdies protu". Iš čia kyla ir, V. Šerno žodžiais tariant, "pedagoginis magnetizmas" - mokytojo trauka ir patrauklumas.

O besikeičiančių kartų bendrieji skirtumai yra sąlygojami konkretaus gyvenimo/laiko tėkmės, kuri darosi vis greitesnė ir veržlesnė, neišvengiamai paklūstanti globalizacijos naujovėms. Mokytojas negali būti statiškas, užsikonservavęs, nereaguojantis į gyvenimo iššūkius asmuo. Ne veltui sakoma: "Tempora mutantur nos et mutamur in illis" (Laikai keičiasi ir mes su jais keičiamės).

Taigi gero mokytojo asmenyje abstrakčiai kalbant turėtų darniai atsiskleisti būtiniausius bruožus talpinanti triada: universaliosios žmogiškosios savybės, dalyko specialisto kompetencija ir pedagogo profesiniai ypatumai.

Negaliu nuslėpti, kad Jūsų siūlomi literatūros mokymo metodai stiprina mano ryžtą pasirinkti mokytojo darbą, tačiau nerimą kelia tai, kad neretai mokytojui tenka dirbti su vaikais, turinčiais didelių psichologinių problemų. Kaip juos sudominti literatūra? Kaip pasiekti tai, kad jie iš viso norėtų mokytis?

Matyt, nerealu tikėtis, kad kiekvienoje klasėje in corpore mokytųsi tik "normalūs" vaikai. O pagaliau - kur tos mokinių "normalumo" ribos ar kokia jų "skalė" ("nuo" - "iki")? Viena ir labai svarbi iš Jūsų nurodytų "psichologinių problemų" - šeimos (dis)harmonija: girtaujantys tėvai, nemigo naktys, "nakvynė" už namų ar buto durų, fizinės traumos ir pan. Tad argi tokius vaikus gali dominti literatūra, kaip ir bet kuris kitas mokomasis dalykas? Kita vertus, yra atvejų, kai mokykloje atrodę beviltiški mokiniai tampa kurios nors mokslo ar meno srities garsenybėmis (kartais mokykloje jie taip ir lieka nepastebėti). Tačiau, be abejo, yra privaloma mokytojo pareiga sudominti mokinius jų amžiaus grupei prieinama grožine literatūra, į kurią veda daugelis metodinių kelių. Tai jau mokytojo kūrybiškumo ir išradingumo problema. Be to neteisinga reikalauti, kad tik vieni lituanistai žadintų vaikų norą skaityti ir mokytis apskritai. To "noro"/ siekimo pradžia, matyt, užprogramuota dar genuose, o jau tikrai - šeimos gyvensenoje. Iš šeimos mokykla ir perima ugdytinius, kurie yra labai skirtingi ir proto galimybėmis, ir dvasios polinkiais. Ta skalė - "gabiausi, pajėgiausi - negabūs, silpni" yra labai plati. Čia išeities reikėtų ieškoti mokymo diferenciacijoje. Svarbiausia mokytojui "nenusileisti" iki silpnųjų lygmens gabiųjų sąskaita.

Tęsinys kitą antradienį.